Tokių laiškų gaunu galybę. Jei visais jais tikėčiau, sėdėčiau kvailio vietoje, bet rami, kad mano šalyje viskas taip gerai ir gražu. Visi dirba puikiai – politikai, valdininkai, įvairios organizacijos ir asociacijos. Visi yra labai reikalingi ir visi savo darbus atlieka tobulai. Mano pačios nelaimei renkuosi netikėti visa gaunama korespondencija. Kodėl? Nes žinau, kad ta pati Dulų asociacija bandė įrodyti, jog jų paslaugas būtina apmokėti Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.
Taip taip, tomis pačiomis, kurių neužtenka sunkiai sergančiųjų pacientų gydymui, vaistų kompensavimui ar slaugytojų atlyginimams kelti.
Tiems, kas nežino, paaiškinu – dula yra tokia samdoma, išnuomojama draugė, kuri nėštumo metu palaiko moterį už rankos, gali nueiti už ją apsipirkti, padaryti masažą. Kaip kad rašoma Dulų asociacijos puslapyje, dulos „turi tam tikrų žinių ir (dažniausiai) savą gimdymo patirtį“. Dažniausiai, tai reiškia, kad dalis jų net negimdžiusios, o „tam tikros žinios“ skamba it „lakuoju nagus, buriu, laisvalaikiu padedu gimdyti“.
Taigi Dulų asociacijos laiške rašoma, kad jų veikla populiarėja ir jų paslaugomis naudojasi vis daugiau moterų. Viskas gerai, kaip kad man sakė Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Nadišauskienė. Esą jei moteriai to reikia, medikai neprieštarauja. Esą geras gydytojas dirbs savo darbą ramiai ir visuomet stengsis padėti gimdyvei, kad gimdymas būtų be komplikacijų, net jei šalia sukinėsis dula.
Iš vėlgi – bala nematė, jei netrukdo medikams, kodėl turėtų trukdyti man. Pati dulos nesamdyčiau ne tik dėl to, kad vaikų turėti neplanuoju, bet ir todėl, kad visais su nėštumu ir gimdymu susijusiais klausimais galėčiau pasikonsultuoti su savo du nuostabius vaikus pagimdžiusia seserimi.
O kas jei neturi sesers, mamos, anytos, draugės, kolegės, gydytojos? Kad ir kaip sunkiai įsivaizduoju tokią situaciją, nes bent jau gydytoja nėštumo metu tikrai būna, tebūnie, kad belieka dula.
Viskas būtų gerai, svetimas nėštumas – ne mano daržas. Tačiau kai išgirstu, kad dulų paslaugos turėtų būti finansuojamos PSD lėšomis, tada jau atsiprašau... Kaip statistinė trisdešimtmetė nesergu jokiomis ypatingomis ligomis, pas gydytojus iš esmės nesilankau, nes dar organizmas nebyra. Tačiau moku PSD mokesčius, kuriuos tikrai verčiau skirčiau vėžiu sergantiems žmonėms negu išnuomojamoms draugėms.
„Dula geba palaikyti emociškai, suprasti bei tinkamai atliepti gimdančios moters ir jos vyro išgyvenimus, būsenas, padėti lengviau, šviesiau, pozityviau per jas pereiti. Ji gali pagelbėti ir fiziškai – gimdymo metu ir po jo: kartais tai būna masažas, kartais – palaikymas už rankos ar sustiprinimas žvilgsniu, stiklinės vandens padavimas ar vaikelio nuprausimas. Taigi visa tai, ko reikia gimdyvei ir (ar) jos šeimos nariams“, – taip apibūdinamos dulų pareigos jų pačių interneto puslapyje.
Atleiskite už įžūlumą, bet ar aš norėčiau, kad svetima moteris su mano vyru kalbėtų apie jo išgyvenimus, kol aš kovoju su rytiniu pykinimu? Vargu. Jei negebėčiau susikalbėti su savo vyru pati, jokia dula mums nepadėtų.
Vakar užsukau į prekybos centrą ir netyčia nugirdau jauno tėvo ir jo maždaug trejų metų dukrytės pokalbį. Tėvas klausė, ar mažoji nenori į tualetą. Mergaitė atsakė nenorinti. Tuomet tėvas pasižymėjo visa savo išmintimi ir iškalba, po kurios man akys ant kaktos iššoko: „Žiūrėk tu man b**t, o tai gausi lupti.“
„Metų tėtis“, – suirzusi pasakiau vyrui. Tada sustojau ir akimirką svarsčiau prieiti paklausti, kodėl jis taip kalba su vaiku, bet nusprendžiau, kad visgi svetimi vaikai tikrai ne mano daržas, ir nuėjau savo keliu.
Taigi ar tikrai šeimoms labiausiai reikia dulų? Ar mokesčių mokėtojų pinigų skyrimas yra pats protingiausias būdas juos panaudoti? O gal kai kurioms šeimoms reikia visai kitokios pagalbos?
