Netoli sostinės gyvenanti R. Balsevičiūtė žino, kad Vilniuje tikrų žolininkų nė su žiburiu nerasi. Jų dabar pasitaiko tik kaimuose.
Anot 49 metų moters, taip nutiko dėl to, kad senoliai neperdavė jaunesniems miestiečiams apie įvairias žoleles sukauptų žinių.
Juk dar prieš tris dešimtmečius Halės turgavietėje prekystaliai buvo nukrauti įvairiausiomis vaistinėmis šaknimis, žolių lapais, stiebais.
Dabar vos viena kita močiutė vaistažolių ryšelį atneša į turgų parduoti.
Kai nėra išmanančių apie vaistažoles, vilniečiai jų mažai ir vartoja. O patys prisirinkti žolelių sostinės gyventojai neturi laiko arba tiesiog jų nepažįsta.
– Praėjusį savaitgalį dalyvavote sostinėje vykusiame Žolynų turguje. Kokiomis vaistažolėmis vilniečiai labiausiai domėjosi – tradiciniais liepžiedžiais, čiobreliais ar jiems nematytomis ir negirdėtomis žolėmis? – pasiteiravo R. Balsevičiūtės „Sostinė”.
– Žolelėmis domėjosi ir vyresni, ir jaunesni vilniečiai, bet daugiau ateidavo tik pasižiūrėti. Ne ką pardaviau ne tik aš.
Viena moteris, atvažiavusi net iš Žemaitijos, atsivežė medaus, pačios pagaminto kremo iš lydyto sviesto suskirdusioms rankoms. Ji guodėsi, kad net kelionė neatsipirks.
Per Žolynų turgų gavau šešis užsakymus, tačiau netradicinių žolelių nebuvau atsivežusi. Keli vilniečiai į mane kreipėsi, jų ieškojo, nes kažkur buvo paskaitę, kažkas patarė jomis gydytis.
Pažadėjau kitą kartą tų žolelių atvežti. Juolab kad vaistinėse nenusipirksi, nors tai nėra labai retos vaistažolės, jos neįrašytos į Raudonąją knygą.
– Ar miesto žmonės vis daugiau vartoja vaistažolių, ar vis dar įpratę gydytis vaistais, kuriuos geria saujomis?
– Iš to, kad Žolynų turguje vilniečiai nepirko vaistažolių, peršasi nuomonė, jog jie dar įpratę gydytis vaistais.
Taip paprasčiau. Nuėjai į vaistinę, nusipirkai citramono, išgėrei tabletę ir nesigilini, dėl ko tau skaudėjo galvą.
Galima suprasti žmones – eilės prie gydytojų kabinetų milžiniškos.
Jei dar padeda tabletė, kas eis aiškintis ligos priežasties?
Juo labiau kad ne vieną specialistą reikėtų apeiti. Reikia registruotis, laukti kelis mėnesius.
Taip tinkamai negydoma liga sunkėja, jos gydymas užsitęsia.
– Kokiomis ligomis dažniausiai jums skundžiasi vilniečiai?
– Išskirčiau širdies ir kraujagyslių ligas, nuo kurių dažniausiai mirštama. Taip pat skundžiamasi nervų ir odos ligomis. Tai – įvairios alergijos, žvynelinė.
Tradicinė medicina žvynelinę apgydo, bet vaistai labai brangūs. Ligai atsinaujinus žmogus netenka kantrybės ir ieško pagalbos pas žolininkus.
Dažnai išgirstu klausimą: „Ar negalima įveikti žvynelinės?” Anksčiau šios ligos beveik nepasitaikydavo. Ją vadindavo susna. Tokie ligoniai liaudiškomis medicinos priemonėmis būdavo išgydomi.
Labiausiai man gaila jaunuolių. Jie dažnai manęs teiraujasi, kokios žolelės tinka nuo depresijos. Suprantu, kad jauni žmonės nenori griebtis vaistų.
Bet man neramu, kad jaunuoliai uždaro būdo, kaupia savyje visokias blogybes.
Sirgdami tokiomis ligomis jie nenori kreiptis į gydytojus. Matyt, įrašai ligos istorijoje gali pakenkti karjerai.
Prisiklausau visokių šiurpą keliančių istorijų.
Manęs jaunuoliai nesibaimina paprašyti žolelių „nuo nervų”. Iš kur ta depresija? Manau, kad gyvendamas mieste jaunimas nėra užtikrintas dėl savo ateities.
O vyresni vilniečiai išgyvena dėl savo vaikų – kur nors išvykusių, užsienyje uždarbiaujančių.
Vis dažniau ateina pagalbos prašyti ir jaunos moterys, negalinčios susilaukti vaikų. Kodėl taip yra?
Mano galva, tai nesunku paaiškinti. Kaltas maistas, genetiškai modifikuoti produktai.
Juk modifikuoto augalo sėklos netinka sėjai. O kur dar visokie maisto priedai, chemija.
Anksčiau kaime negalėdavo pagimdyti vaiko vos viena kita moteris. Tai buvo didelė nelaimė. O dabar mieste tai visuotinė neganda.
– Kokių žolelių dar sveikam esančiam miesto žmogui reikėtų vartoti?
– Vaistažolių arbata tikrai nepakenks. Bet yra viena taisyklė – negalima prisirišti prie vienos rūšies žolelių. Ilgai vartojamos jos gali net pakenkti. Arba poveikis sumažėja.
Žolelės žolelėmis, bet svarbiausia miesto žmogui poilsis. Jeigu neišsimiegosi, dirbsi be pertraukų, apniks piktos ligos. Tada jau žolelės nebepadės.
Girdėjau ne vieno vilniečio atviravimą, kaip jam negera darbe, kaip nenori į jį eiti. Aišku, sunku patarti. Bet jeigu tavęs neįvertina, uja, reikia daryti išvadas, ką nors keisti.
Dažniausiai žmonės nelinkę ko nors keisti, laikosi iš paskutiniųjų. Reikia mokėti išeiti iš nemėgstamo darbo, juk kiekvienas turi savo vietą po saule.
Pastebėjau, kad dažnai tai reikia patarti.
– Kodėl vilniečiai vaistažolių bėga į vaistinę, turgų, o neprisirenka patys? Kas tai – tingėjimas, neišmanymas ar laiko trūkumas?
– Kai kurios Vilniaus moterys jau pačios prisirenka liepžiedžių, čiobrelių, kai ištrūksta savaitgaliais į užmiestį. Tiesa, joms toli iki kaimuose gyvenančių senučių, kurių kiekviena yra bent jau truputį žolininkė.
Susirgus vaikui jos pačios susitvarkydavo. O jeigu užklupdavo sunkesnė liga, prašydavo užkalbėtojo pagalbos ar ieškodavo rimtesnių žolelių.
Jeigu visas kaimas neįstengdavo padėti, tik tada kreipdavosi į gydytojus.
Bet kaimai ištuštėjo. O miestuose nėra tokios tvarkos: šiandien padedame tam, rytoj – kitam. Tai liečia ne tik ligų gydymą, bet ir visus kitus darbus.
Vaistažolių vilniečiai paprasčiausiai nespėja prisirinkti, jiems trūksta laiko. Grįžta vakarais namo – apie kokias žoleles dar galvosi?
Nemanau, kad miesto gyventojai vaistažolių neprisirenka dėl tingėjimo.
– Kodėl Vilniuje nerasi žolininkų? Galbūt gyvendami sostinėje žmonės pamiršo senelių pamokymus?
– Atsimenu, studijų metais Halės turgavietėje ant prekystalių močiutės būdavo susidėjusios didžiules kažkokių augalų šaknis.
Jos atsinešdavo parduoti ir vaistažolių ryšelius. Tačiau jau tais laikais tai buvo nejaunos moterys.
Gali būti, kad jos neperdavė tradicijų jaunesnėms. Gal ir nebuvo kas domėtųsi. Turbūt vilnietėms atrodė, kad tai niekai, dėmesio nevertas reikalas.
Be to, sovietmečiu pakliūti pas gydytojus buvo lengviau nei dabar. Sunegalavai – tave iš karto į ligoninę guldo. Vilniuje buvo daugybė poliklinikų, ligoninių.
Išmokti pažinti vaistažoles – ne vienų metų darbas. Reikia gyventi šalia žolininko. Aš taip ir gyvenau.
Tik šiemet žoleles pažinusi mano tėvo motina Ona Vindziulienė mirė. Ji pragyveno 96 metus.
Pradėjusi kalbėti, ji kiekvieną kartą pasakydavo vis ką nors naujo.
Klausdavau, kodėl ji man to anksčiau nesakė. O senelei atrodydavo, kad apie tai jau ne kartą kalbėjusi.
Kai ji mirė, supratau, kiek daug jos nespėjau paklausti.
Žoleles pažinojo ir mano mamos mama Janina Siniavska. Tik mirė ji jauna. O dėdė mokėjo gydyti dėlėmis.
– Kodėl jūs nepabėgote į Vilnių?
– Vidurinę mokyklą baigėme vienuolika abiturientų. Ir visi išsilakstė po miestus. Tik aš likau kaime prie Aukštadvario.
Niekada nemaniau, kad kaimai bus tokie tušti, sodybos nugriautos, laukai apžėlę. Man tai žiauru. Negalėjau palikti savo namų, laukų ir protėvių kapų. Jei studijų metais Vilniuje kurią dieną nepavykdavo grįžti namo, bent į tą pusę pažiūrėdavau.
– Gydydama žmones jūs naudojate ir magiją. Ar šiuolaikiniai miestiečiai į tai nežiūri įtariai?
– Naudoju verbalinę magiją – užkalbėjimus. Taip gydau išgąstį, trūkčiojimą, rožę. Yra net gydytojų, kurie pataria kreiptis į užkalbėtoją.
Teko gydyti rožę vienai draugei. Tvarkant aplinką jai į koją įdūrė erškėčio spyglys.
Bet kad tokia liga atsirastų, ji turėjo ir išsigąsti. Ir moteris patvirtino.
Vairavo automobilį pavargusi ir užmigo. Pabudo, kai mašina stovėjo ant griovio krašto. Draugė iš tiesų labai išsigando.
Iš karto ne visiems užkalbėjimas padeda. Tenka ir pakartoti. Bet nepastebėjau, kad kas nors įtariai žiūrėtų.
