Širdies nepakankamumo, kurio simptomus gali jausti vienas iš penkių vyresnių nei 40 metų žmonių, statistika negailestinga: kas antras pacientas, nustačius šią diagnozę, išgyvena tik iki penkerių metų.
Kokia situacija, kalbant apie šią lėtinę ligą, yra šiandien, pandemijos metu? „Mano ir mano kolegų pacientams tai buvo dramatiški metai“, – sako Lietuvos kardiologų draugijos Širdies nepakankamumo darbo grupės vadovė, gydytoja kardiologė prof. dr. Diana Žaliaduonytė.
- Iki COVID-19 pandemijos skaičiuota, kad sergančiųjų širdies nepakankamumu pasaulyje yra apie 26 mln., Europoje – apie 15 mln., Lietuvoje – apie 120 tūkst. Kaip epideminė situacija paveikė širdies nepakankamumo statistiką?
– Tikslius skaičius šiandien vargu ar įvardytume, bet neabejojama, kad padėtis dėl širdies nepakankamumo ir pasaulyje, ir Lietuvoje per pastaruosius dvejus metus pablogėjo. Jau yra pakankamai mokslinių įrodymų, kad koronavirusas daliai ligonių pažeidžia širdį, kas lemia naujus ŠN atvejus. Daugelio pacientų būklė pasunkėjo. Žmonės vengė lankytis pas gydytojus, kai kurie liovėsi vartoti paskirtus vaistus, išderino savo režimą, o tai, sergant ŠN, žada labai prastą išeitį, dažniausiai pasibaigiančią tragiškai.
Pandemijos metai sergantiesiems širdies nepakankamumu buvo dramatiški. Daug mano pacientų nebepasirodė, buvo laikas, kai atrodė, kad jų tiesiog nėra. Neabejoju, kad man pritars ir mano kolegos kardiologai: nemažos dalies tų žmonių, kuriems būtina gydytojo priežiūra, mes ir šiandien nesulaukiame. Kai nebeateina pacientas, kurio gydytoja daugelį metų buvai, kyla neramių minčių.
Galbūt žmogus bijo užsikrėsi COVID-19 liga, todėl nesilanko? Tai – optimistinė prognozė, suteikianti vilties, kad pacientas gyvas ir anksčiau ar vėliau pasirodys. Labai liūdna konstatuoti, bet su kai kuriais pacientais toks susitikimas neįvyks.
– Viešojoje erdvėje nemažai skundų, kad medikai visą dėmesį sutelkę į COVID-19, o kitoms ligoms, tarp jų ir širdies nepakankamumui, neskiria ar skiria nepakankamai dėmesio.
– Nors sudėtingi pastarieji metai pakeitė gydytojo ir širdies nepakankamumu sergančio paciento santykį, šiandien galima pasakyti – ligoninėje (prof. dr. D.Žaliaduonytė yra LSMU Kauno ligoninės direktorė medicinai – red. past.) mes turime tuščių vietų rezervą ir labai norėtume, kad tas kardiologijos lovas užimtų pacientai, kuriems reikia pagalbos. Kad jie laiku pas mus patektų, kad galėtume laiku diagnozuoti širdies nepakankamumą ir pradėti skirti gydymą.
Būtent laiku, nes daug blogesnis variantas, kai pacientas patenka pavėluotai, uždelsus. Arba kai jau atvažiuoja su Greitosios medicinos pagalbos švyturėliais ypač sunkios, kraštutinės būklės. Tuomet prognozė daug blogesnė.
Nekritinės būklės pacientų, sergančių ŠN, šiuo metu sulaukiame kur kas mažiau nei galėtume priimti. Galimybių turime, paslaugos, kiek įmanoma šiandieninėje situacijoje, yra maksimaliai saugios, personalas vakcinuotas.
Net jei greitu metu nėra laisvų laikų pas ambulatoriškai konsultuojantį kardiologą, į kurį pacientai kreipiasi ir dėl kitų širdies ligų, o žmogus dūsta, tinsta, blogėja jo būklė, tai gal vertėtų, užuot laukus to vizito į polikliniką, skubėti tiesiai į ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyrių, kur gali būti priimtas sprendimas dėl skubaus stacionarinio gydymo būtinybės arba, pakoregavus būklę, pacientas bus išleistas namo laukti vizito pas ambulatoriškai konsultuojantį specialistą.
– Per karantiną gyvenome priešingai kardiologų rekomendacijoms. Mažai judėjome, daug laiko leidome prie ekranų, o dar – stresas, kaloringas maistas. Kokios tokio gyvenimo būdo pasekmės gali būti jūsų pacientams, kurių dalis liovėsi lankytis pas gydytojus?
– Pasekmes jau jaučiame. Į stacionarą patenka tikrai sunkesnės būklės pacientai – su pažengusia ŠN liga, paūmėjusiomis gretutinėmis ligomis, tokiomis kaip cukrinis diabetas, skydliaukės funkcijų sutrikimai, lėtinės inkstų ligos, ribojančios vaistų skyrimą, pasikartojantis infarktas, virusinės plaučių ligos. Atitinkamai gydyti pastarąsias ligas irgi yra labai svarbu, nes jų aktyvumas blogina ŠN eigą.
Įvairių istorijų galėjo atsitikti per tą laiką, kai buvome priversti laikytis karantino apribojimų. Ne paslaptis, kad nemažai žmonių tuos mėnesius leido tikrai ne puoselėdami sveiką gyvenimo būdą. Sėslumas, gausesnis, sotesnis maistas. Pradėjome dusti ir storėti. Galbūt todėl, kad daugiau valgėme ir mažiau judėjome, bet gali būti ir dėl to, jog ėmė reikštis kitos problemos. Reikėtų į tai atkreipti dėmesį.
Širdies nepakankamumas neatsiranda staiga, tai dažniausiai kitų kardiologinių ligų išeitinė būklė, pasekmė. Todėl itin svarbu gydyti pagrindines širdies ligas, ar tai būtų krūtinės angina, ar arterinė hipertenzija, o gal žmogui ritmo sutrikimas, gal – širdies vožtuvų ligos. Jei jomis sergant sveikata pablogėjo, atsirado dusulys, tinimai, žmogus nebepajėgia būti tiek aktyvus savo kasdienėje veikloje, kiek anksčiau – tai ženklas, kad kažkas pasikeitė, nusilpo širdies raumuo ir laikas pas kardiologą.
Norėtųsi paraginti: nebijokime ligoninių ir gydytojų specialistų, bijokime uždelsti ir leisti ligai mus nužudyti.
– Kokią žinutę siunčia širdies nepakankamumo mėnuo?
– Visų pirma šis laikas skirtas priminimui, informavimui apie šią ligą, kuriai, Europos kardiologų draugijos iniciatyva, visame pasaulyje skiriamas simbolinis mėnuo. Tai metas paraginti visuomenę, žiniasklaidą, politikus atkreipti dėmesį į širdies nepakankamumą, kasmet nusinešantį daug gyvybių žmonių, kurie, skyrus tinkamą gydymą ir priežiūrą, dar galėjo nugyventi ne vienus kokybiškus metus.
Tai laikas kalbėti ir apie prevenciją, ir apie savalaikę diagnostiką – tiek širdies nepakankamumo, tiek kitų ligų, ir apie politinius sprendimus: kiek šiai problemai spręsti skiriama lėšų, ką šia linkme jau esame nuveikę, ką dar turime padaryti.
Egzistuoja dvi širdies nepakankamumo gydymo grandys – ambulatorinė ir stacionarinė. Mes dažniau akcentuodavome pastarąją, kai žmogus paguldomas į ligoninę, taikant intensyvų medikamentinį gydymą jo būklė stabilizuojama ir pacientas išleidžiamas namo. Tačiau kas toliau? Žmogus, sugrįžęs į savo aplinką, po kurio laiko vėl sugrįžta į stacionarą su ta pačia problema.
Nes širdies nepakankamumas – nepagydoma liga. Ji gali būti kontroliuojama, bet kad būtų gerai sukontroliuota, turi būti intensyvi, gera priežiūra, reguliarūs vizitai pas gydytoją, arba, kaip yra pažangiame pasaulyje, pas širdies nepakankamumo slaugytoją.
Tik tuomet širdies nepakankamumu sergantis pacientas turi daugiau galimybių atitolinti pačią nepalankiausią prognozę: mirtį ar terminalinės stadijos širdies nepakankamumą.
Todėl šiandien mes vis daugiau kalbame apie ambulatorinę širdies nepakankamumo priežiūrą, kuri dar prieš penkerius metus Lietuvoje neegzistavo. Džiugu, kad dabar jau turime ambulatorinių širdies nepakankamumo kabinetų ir galime kalbėti apie tolesnę jų plėtrą, kurios labai norisi, nes kol kas tokių kabinetų koncentracija sutelkta didžiuosiuose miestuose.
– Kokios yra ambulatorinio širdies nepakankamumo kabineto funkcijos?
– Kai pacientas, paskyrus gydymą, palengvėjus būklei, išrašomas iš stacionaro, jis patenka į širdies nepakankamumo kabinetą, kuriame sulaukia tolesnės nuolatinės priežiūros. Žinoma, kalbame apie atvejus, kai žmogus gyvena ten, kur veikia ŠN kabinetas. Jame pacientui atliekami ir laboratoriniai, ir instrumentiniai tyrimai, jų pagrindu gydytojas, jei reikia, atitinkamai pakoreguoja gydymą.
Ypač svarbus tokiuose kabinetuose yra pagal specialų kursą Lietuvos sveikatos mokslų universitete ar Vilniaus universitete parengtų širdies nepakankamumo slaugytojų mokymas, kaip gyventi su šia liga. Ką galima ir ko negalima valgyti, kiek išgerti skysčių ir judėti, kaip atsigulti, planuoti dienotvarkę, kodėl ir nuo ko būtina pasiskiepyti, ką daryti su gretutinėmis ligomis ir kt.
Šią nemedikamentinio ŠN gydymo praktiką perėmėme iš skandinavų, jie jau turi puikių rezultatų, rodančių, kad jei pacientas yra išmokomas savirūpos, gauna žinių, kaip gyventi su šia liga ir jomis vadovaujasi, prognozė yra ženkliai geresnė ir jis nugyvena dar daug kokybiškų metų.
Mums, visuomenei, svarbu, kad, nors ir sergant ŠN, turėtume socialiai sveiką asmenį, jei tai jaunesnio amžiaus žmogus – dirbantį, o jei senjoras, tai gražiai pasitinkantį gyvenimo rudenį.
– Taigi širdies nepakankamumas – dar ne beviltiška prognozė?
– Širdies nepakankamumas yra viena tų kardiologijos sričių, kurioje matome didžiausią pažangą kalbant apie medicininį, intervencinį gydymą, ir tie pacientai nėra tokie beviltiški, kaip būdavo prieš 10-20 metų, kai jiems negalėdavome padėti. Labai svarbu, kad žmogus gautų patogenezinį gydymą, tai yra, gydymą, darantį įtaką širdies nepakankamumo vystymuisi.
Tinkamas patogenezinis gydymas gali tą procesą sulėtinti, o gal net ir sustabdyti – kai kuriais atvejais stebime grįžtamųjų pokyčių į teigiamą pusę: širdies funkcijos pagerėjimo, jos dydžio sumažėjimo.
Per pastarąjį dešimtmetį atsirado net kelių grupių nauji vaistai, skirti gydyti ŠN, tyrimai, ieškant efektyvesnių medikamentų, atliekami ir toliau. Pacientams į pagalbą ateina implantuojami prietaisai, suteikiantys galimybę gyventi ilgiau ir kokybiškiau. Galime pasidžiaugti tokiu medicinos mokslo proveržiu. Tačiau kad širdies nepakankamumas netaptų mirtinu nuosprendžiu, būtinas aktyvus paties paciento įsitraukimas į jo ligos eigos koregavimą ir stabilizavimą.
Labai svarbu, kad naujausiais metodais grįstas gydymas, atsižvelgiant į ŠN simptomus, būtų pradėtas kuo anksčiau, nelaukiant paskutinės stadijos, nes tuomet net pasitelkus moderniausias priemones, deja, gali būti per vėlu.
