Atsidūręs gydytojų rankose ir išgirdęs vėžio diagnozę buvęs sportininkas nepuolė į paniką.
Prostatos vėžys jam buvo nustatytas daugiau nei prieš dešimtmetį, o po to piktybinių ląstelių aptikta ir šlapimo pūslėje.
Už daugelį dalykų šis vyras dėkingas sportui, nors ir pripažino: profesionalus sportas nėra sveikatos šaltinis.
S.Šaparnis pirmasis išgarsino Lietuvą tarp šiuolaikinės penkiakovės atstovų. Jis 1968 metų olimpinėse žaidynėse Meksikoje iškovojo sidabro medalį komandinėse varžybose.
Tai buvo pirmasis Lietuvos penkiakovininkų laimėtas olimpinis apdovanojimas.
Lietuvos plaukikas, vandensvydininkas, penkiakovininkas, šiuolaikinės penkiakovės treneris, teisėjas, „Dinamo“ draugijos pirmininko pavaduotojas – tiek vilnietis turėjo pareigų savo gyvenime.
Kurį laiką jam puikiai sekėsi išsaugoti sveikatą. S.Šaparnis neabejojo, kad paveldėjo gerus genus.
Kai lietuvis treniravosi Maskvoje, būdavo, kiti sportininkai gauna rimtą traumą, gydosi mėnesį, jei jis susižeisdavo – pakakdavo kelių dienų, ir žaizda užsitraukdavo.
Po septynerių dėl sporto Maskvoje praleistų metų buvęs panevėžietis kėlėsi į Vilnių. Rinkosi daugiabutį kuo arčiau Vingio parko, kad galėtų bėgioti. 34-erių pasitraukęs iš profesionalaus sporto vyras suprato – bus blogai be treniruočių.
Iki pat 1996 metų vilnietis laikėsi tokio grafiko – Vingio parke pradėdavo bėgioti rugsėjį ir baigdavo gegužę. Savo amžiaus grupėje olimpietis atlaikydavo didžiausią fizinį krūvį ir nesiskundė sveikata.
Bet būdavo ir taip, kad nespėdavo normaliai papietauti, matyt, dėl to atsivėrė opos skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje.
Be to, opaligę galėjo paskatinti ir tai, kad metęs sportą jis pradėjo daug rūkyti.
Atsidūręs ligoninėje Stasys manė, kad be operacijos neišsivers. Tačiau metus rūkyti tokios operacijos neprireikė.
Dar vienas rimtas signalas, kad būtina pasitikrinti sveikatą, buvo varginantis šlapinimasis. Nustačius padidėjusį prostatos specifinio antigeno (PSA) rodiklį buvo atliktas biopsijos tyrimas. Iš 6 mėginių keliuose rasta vėžinių ląstelių.
2007-ųjų pavasarį S.Šaparniui atlikus prostatos operaciją iš Maskvos ėmė skambinti buvę jaunystės draugai. Sužinoję apie jo onkologinę ligą jie puolė guosti vilniečio, nes, matyt, manė, kad jis pradės panikuoti.
Bet po prostatos operacijos Stasys ramiai gyveno dešimt metų. Tik 2017 metais atlikus tyrimus kilo įtarimų dėl šlapimo pūslės. Vėl teko iškęsti operaciją.
S.Šaparnis pasijuto geriau, netgi eidavo pasikaitinti į pirtį. Bet po kurio laiko vyras vėl pateko į Nacionalinį vėžio institutą ir savo draugus turėjo įspėti, kad kurį laiką jam teks atidėti pasimatymus pirtyje.
Bet ir šįkart S.Šaparnis nesijautė sutrikęs, kad piktybinės ląstelės vis atsibunda organizme.
„Nacionaliniame vėžio institute dirba puikūs specialistai.
Kad ilgai gyvenau be jokių rūpesčių, galiu tik dėkoti likimui“, – iš ligos tragedijos nedarė buvęs olimpietis.
Dėl jį užklupusio vėžio vilnietis nepuolė keisti ir savo įpročių. Jis ir taip neturi antsvorio, mat pakyla nuo stalo tada, kai dar skrandis nėra prikimštas, nes žino – luktelėjus ateina sotumo jausmas.
Beveik nėra tokių maisto produktų, kurių vilnietis nemėgtų. Jis daug ko ragauja, bet po truputį. Iki šiol jam skaniausias kąsnis – gabalėlis lašinių su juoda duona ir česnako skiltele.
Buvusio penkiakovininko gyvenime buvo daug sudėtingų situacijų, bet patirtų stresų jis nekaltina dėl vėžio. Juk nemokėdamas suvaldyti streso jis nebūtų pasiekęs aukštų rezultatų.
Pokariu išbandęs įvairias sporto šakas ir pasukęs į šiuolaikinę penkiakovę atletas tapo daugelio tarptautinių turnyrų nugalėtoju, dirbo treneriu, yra teisėjavęs pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionate bei Maskvos olimpinėse žaidynėse.
S.Šaparnis įsitikinęs, kad žmonės pasidaro nervingi, jei nepripažįsta savo klaidų. Jam pasisekė, kad į didįjį sportą pasuko Vilniaus universitete jau baigęs ekonomikos studijas ir turėdamas rankose diplomą.
Jis S.Šaparniui pravertė tada, kai pasitraukė iš sporto.
Tapęs „Dinamo“ draugijos pirmininko pavaduotoju vyras buvo atsakingas už sporto bazes, ūkinę veiklą, taip pat Kaune esančią įmonę, gaminančią sporto inventorių.
Vesdamas savo kraštietę iš Panevėžio, tarsi nujausdamas savo ligas, Stasys juokais būsimą žmoną įspėjo: „Nemanyk, kad gavai vyrą ilgam. Iki penkiasdešimties – garantuoju, bet ne daugiau, nes du mano draugai jau mirę: vienas – nuo infarkto, kitas – nuo smegenų auglio.“
Bet du vaikus užauginusiam S.Šaparniui likimas yra kur kas palankesnis – jis sulaukė dviejų vaikų, dviejų anūkų ir garbaus amžiaus.
Kai atsiranda kokių nors neaiškumų, buvęs penkiakovininkas ir dabar žmonai pataria: „Išmesk tai iš galvos, jei negali nieko pakeisti.“
„Jeigu matau, kad tai – ne mano jėgoms, užmirštu problemą. O mano žmona stebisi: „Kaip tu gali?“ – pasakojo S.Šaparnis.
Jis nemėgsta žodžio „sunku“. Jeigu žmogus tai pripažįsta, smegenys tuoj pat siunčia signalą raumenims, ir jie pralaimi.
Kad nepralaimėtų dvikovos su vėžiu, S.Šaparnis netgi nedrįsta galvoti, jog liga yra sunkus išbandymas.
Šlapimo pūslės vėžys – užmirštas žudikas
Feliksas Jankevičius
Nacionalinio vėžio instituto direktorius, profesorius
„Mūsų pacientai, sergantys vėžiu, laukia geresnių rezultatų, nors pastarąjį dešimtmetį ir pasiekta didelė pažanga urogenitalinio vėžio gydymo srityje. Kovodami su vietiškai išplitusiais navikais galime džiaugtis chirurginio bei minimaliai invazinio gydymo, spindulinės terapijos rezultatais.
Ypač svarbu tai, kad gerėja rezultatai gydant išplitusius prostatos ir šlapimo pūslės piktybinius navikus. Jau galime įdiegti mokslinių tyrimų rezultatus į klinikinę praktiką, pavyzdžiui, žinodami išplitusio prostatos vėžio patogenezę taikyti šiuolaikinius vaistus, kurie blokuoja testosterono gamybą tarpląsteliniu lygiu.
Į duris beldžiasi dar keli nauji vaistai, kurie priskiriami prie vadinamosios taikinių terapijos. Artimiausiu metu pacientus, kuriems išplitęs prostatos vėžys, pradėsime gydyti dar naujesniu preparatu, blokuojančiu androgenų receptorius.
Mažiau pažangos pasiekta gydant šlapimo pūslės vėžį. Neseniai vykusioje Europos urologų konferencijoje šlapimo pūslės vėžys buvo įvardintas kaip užmirštas žudikas. Daug vilčių teikia trečiosios stadijos klinikinis tyrimas, kuriame nagrinėjamos imunoterapijos galimybės gydant išplitusį šlapimo pūslės vėžį.
Pastaruoju metu taip pat turime efektyvesnių chemoterapijos preparatų, patobulėjo chirurginė technika.
Džiaugiuosi, kad tokios sudėtingos operacijos kaip šlapimo pūslės šalinimas dėl vėžio sėkmingai atliekamos keliose šalies gydymo įstaigose.
Nuo 1998 metų, kai tokios operacijos buvo pradėtos Lietuvoje, tuometiniame Vilniaus onkologijos institute, daug kas pasikeitė.
Kai prieš 40 metų pradėjau dirbti urologu, skaičiau medicinos literatūroje, kad tik pusė pacientų, kuriems yra išplitęs šlapimo pūslės vėžys, peržengia penkerių metų išgyvenamumo barjerą.
Noriu atkreipti dėmesį, kad mirštamumas dėl išplitusio šlapimo pūslės vėžio didėja visame pasaulyje.
Tai rodo, kad pažanga medicinoje ateina kur kas lėtesniais žingsniais, nei mes to norėtume.
Dar vienas svarbus pasiekimas – klinikinėje praktikoje bus taikomi genetiniai testai, pagal kurių rezultatus galėsime nustatyti, kokie pacientai yra jautrūs tam tikram chemoterapijos būdui.“
