Ąžuolo žievė – pagrindinė augalo vaistinė žaliava, iš kurios gaminami užpilai, nuovirai bei kiti preparatai.
Ąžuolo žievė Europoje žinoma ir naudojama nuo I-ojo amžiaus, ją aprašo įvairių epochų gydytojai ir vaistininkai – daugelį amžių ąžuolų žievės naudojamos viduriavimui, žaizdoms, nudegimams ir opoms gydyti.
Kas lemia gydomąsias savybes? Pagrindinės veikliosios medžiagos, kurios aptinkamos ąžuolo žievėje – hidrolizuojami ir kondensuoti taninai – medžiagos, kurios suteikia šiai vaistinei žaliavai sutraukiantį skonį ir atlieka didžiąją dalį gydomojo „darbo“.
Taninai – tos pačios medžiagos, kurios raudonam vynui, juodai arbatai ir kavai suteikia sutraukiantį skonį, tačiau šiuose maisto produktuose taninų nėra tiek daug, kiek jų yra ąžuolų žievėje ir jos preparatuose.
Kaip veikia veika ąžuolų žievė? Poveikį lemia veikliųjų medžiagų taninų jungimasis su baltymais, kurie yra pažeistų organų paviršiuje – taninai, susijungę su šiais baltymais, sudaro paviršinę plėvelę, kuri saugo nuo pažeidimų ir infekcijų, bei neleidžia į pažeistą vietą arba per žarnyno sienelę į kraujotaką patekti kenksmingoms medžiagoms ir bakterijoms.
Minėtos ažuolų žievėje esančios biologiškai aktyvios medžiagos taip pat pasižymi antibakteriniu poveikiu bei kenksmingas medžiagas „surišančiu“ poveikiu (panašiai kaip „angliukas“) – tai lemia ąžuolų žievės preparatų naudą viduriavimui gydyti.
Beveik niekam nežinomas faktas – ąžuolų žievė padeda išvengti raukšlių. Kaip? Žievėje kaupiamos veikliosios medžiagos – taninai – apsaugo kolageną, pagrindinį odos struktūrinį elementą, nuo pažeidimų.
Moksliniai tyrimai rodo, jog taninų (pagr. ąžuolų žievės veikl. medžiagos) vartojimas išoriškai ir į vidų (arbatos, nuovirai) pasižymi odos jaunystę saugančiomis savybėmis.
Vartojant šoriškai (vonelės) ąžuolų žievė padeda apsaugoti odą nuo pažeidimų ir mažina oksidacinį stresą, t.y. laisvųjų radikalų pertekliaus neigiamą poveikį (vieną pagrindinių senėjimo elementų), skatina žaizdų gijimą.
Į vidų vartojami ąžuolo žievės preparatai slopins kolageno ardymą – tyrimai su taninų veikliosiomis medžiagomis parodė, jog šie slopina kolageno irimo procesą, dėl kurio atsiranda raukšlės.
Kaip pasitelkti ąžuolų žievės gydomąsias savybes? Išoriniam vartojimui pasitelkiamos ąžuolų žievės vonios – į vonią įpilti ąžuolų žievės nuoviro, kuris ruošiamas virinant ąžuolų žievę: vienam litrui nuoviro paruošti reikia 5g džiovintos ąžuolo žievės, ją reikėtų virtinti 30 minučių, tuomet 15 minučių palikti atvėsti, po to nukošti. Vonioje su ąžuolų žievės nuoviru būti reikėtų iki 20 minučių, vonias galima kartoti iki 2 kartų per dieną, ne ilgiau nei savaitę.
Vidiniam vartojimui pasitelkiamos arbatos arba nuovirai. Arbatą galima pasidaryti užpilant 1 valgomąjį šauktą (apie 3g) džiovintos ąžuolų žievės verdančiu vandeniu ir palaikant bent 15 minučių. Tokią arbatą arba nuovirą galima gerti iki 3 kartų per dieną, vartojant ne ilgiau kaip savaitę. Juos gerti reikėtų bent 15-20 min. prieš valgant arba 2-3 val. po valgymo. Juos taip pat galima naudoti burnos skalavimui, jei yra burnos gleivinės pažeidimų.
Jei užklups viduriavimas, odos ar burnos gleivinės pažeidimai,- prisiminkite, jog tam yra ir natūralus vaistas, kurio vartojimas ne tik padės išspręsti jūsų problemą, bet padės išsaugoti odos grožį.
Ąžuolų žievės preparatų nepatartina vartoti nėščiosioms, žindančioms, vaikams, žmonėms, kuriems nustatytas geležies trūkumas, kadangi ąžuolų žievės veikliosios medžiagos blogina geležies pasisavinimą. Ąžuolų žievė gali mažinti vaistų pasisavinimą, todėl reikėtų vartoti kitu dienos metu, nei vartojami vaistai.
Tekstas parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos fitoterapijos asociacija.
