Be saldumynų gyvenu jau mėnuo laiko. Ir nuo tos dienos, kai pradėjau žurnalistinį tyrimą, nevartojau jokio cukraus, jokių vaisių, jokių pyrago ar duonos. Griežtas – ne! Nebuvo lengva, bet ar man būtų lengviau, jei būčiau suvalgiusi ne du, o vieną pyragėlį per dieną, po to – pusę, po to – kąsnį? Tikrai ne! Tai būtų savęs erzinimas, o paragavus dažnai žinome, kad nebegalime sustoti...
Pasiryžimas turi būti stiprus – arba keičiu gyvenimo būdą, arba ne. Organizmui stresas? Puiku! Kodėl nepriėmus iššūkio – nugalėti savo stiprų potraukį cukrui, kuris neduoda jokios naudos? Jei sunku be kažko saldaus – vietoj saldumynų galima rinktis vaisius, tačiau...tai nebūtina alternatyva.
Nesveika mityba ginantis posakiu: „Reikia džiaugtis gyvenu, tad suvalgysiu šią spurgą“ – jokia paguoda, o ir antsvorio turintys žmonės, geriantys alų prieš TV su padėta šalia spurga taip pat sako, kad kas čia tokio, kodėl turiu mesti svorį, jei man gerai. O ar tikrai gerai?
Ir net ne dėl kompleksų, problemų renkantis drabužius, bet dėl sveikatos ir pavyzdžio savo vaikams. Nekalbu apie žmones, kurie dėl sveikatos problemų negali mesti svorio ir sportuoti, kalbu apie tuos, kurie neturi valios.
O valia „dalykas sudėtingas“, bet išugdomas, štai ketvirtoji savaitė, kai sportuoju keturis kartus per savaitę ir maitinuosi beveik kasdien vienodai. Kad jūs žinotumėte, kokia man dabar skani avižinė košė ar varškė su arbata!
Ir tuo nereikia apsiriboti, iš galimų valgyti produktų galima pasigaminti troškinį su daržovėmis, kruopomis, galima išsivirti midijų sultinyje su žolelėmis. Sunkiausia motyvuoti save sportuoti – rytais, kai norisi ilgiau pamiegoti, ar vakare – po darbo...
Mano pastebėjimai: kai valgydavau nemažai cukraus turinčių produktų, kartais paberdavo veido odą. Pakeitus mitybą tokių problemų visiškai nebėra. Draugė pastebėjo, kad mano skaistesnis veidas, vyras, kad dailesnė figūra – šiuos pokyčius matau ir aš, tikrai jaučiuosi tvirtesnė, bet iki tikslo dar reikia daug pastangų.
Ko labiausiai pasiilgau? Kavos su grietinėle vaikštant Vilniaus senamiesčiu, sultingo obuolio, namuose gaminto „tinginio“, midijų su grietinėle ir bulvytėmis. O mano valia „patikrinama“ bent keletą kartų per mėnesį.
Įmonės gimtadienis, visi vaišinasi tortu, o aš – žalia arbata, draugų gimtadienis – užkandžiai prie vyno ir tortas, o aš atsivežu maisto, kurį galiu valgyti: kviečių trapučiai, riešutai. Ir, žinoma, susilaukiu įvairių reakcijų: „Tikriausiai nieko nevalgai, nes esi labai liekna“, arba: „Kiek gali valgyti vien varškę“? Visi tie, kurie stebisi, kad nieko nevalgau draugų susiėjimuose, mano, jog arba aš kenčiu nuo mitybos sutrikimų, arba sergu kokia kita liga.
O man nepikta, bet apmaudu, kad žmonės gali mąstyti tik taip, gyventi įsprausti į rėmus – taip, kaip visi kiti, pirkti tas pačias, kvapais masinančias prekes ir stebėtis tais, kurie nori gyventi kitaip.
Vieni palaiko mano eksperimentą, kiti pažeria įvairių argumentų „prieš“, tačiau nejau kiekvienas iš jūsų nenorėtų pakeisti savo gyvenimo būdo? Bent kažko atsisakyti – bandelių, rūkymo, cukraus, kiaulienos.
Visi esame nuo kažko priklausomi, tik nenorime to pripažinti ir gyvename komfortiškai, patogiai, tačiau tikrąją gyvenimo kokybę atrandame išėję iš komforto zonos ir pasiekę užsibrėžtus tikslus.
