Taip, cukrus sukelia priklausomybę, o ją masina dar ir už kiekvieno kampo kvepiančių bandelių kvapas, kepyklos, kava su grietinėle ir t.t. Sakysite, kad nieko tokio suvalgyti kažką saldaus kiekvieną dieną? Gal ir nieko.. Bet pagalvokite, kaip jausitės, jei nesuvalgysite kelias dienas nieko saldaus. Apie priklausomybę nuo cukraus kartu su specialistais pasikalbėsiu kituose straipsniuose, kai praeis dar šiek tiek laiko BE CUKRAUS, nes kol kas ši tema dar kiek jautri.
Pirmoji pokyčių diena. Vakar dar mėgavausi pyragu, lyg guosdama save, kad po paskutinio gabalėlio tikrai nusiteiksiu keisti įpročius. Na ir štai, pirmasis rytas pakeitus mitybą ir gyvenseną. Saldainius išdalinau, mat namuose visuomet būdavo kažkas saldaus, o parduotuvėje apsiperkant keista, kad krepšelyje ne duona, sviestas, pyragas, o avižinė košė, žalios daržovės, vištiena ir grikiai.
Pusryčiams ne pyragėlis, o avižinių dribsnių košė virta vandenyje, be sviesto, aišku. O kur mano energijos bomba? Valgau ir jokio malonumo jausmo, kurį suteikdavo saldumynai iš paties ryto. Ruošiuosi į pirmąją treniruotę. Sporto klube man išmatuojamos apimtys. Nusiteikusi puikiai, o treneris parodo pirmuosius pratimus – penkiolikos minučių apšilimas, pakartotiniai pratimai kojoms, sėdmenims, rankoms ir pilvo presui. Juos darydama vis motyvuoju save ir gėriuosi tais, kurie aktyviai sportuoja, propaguoja tokią gyvenseną, tiesa, didžiuojuosi ir savimi, nes įveikiu tuos pratimus, o kūnas tikrai nepratęs prie tokio krūvio.
Sporto klubo trenerio Artūro Šimkaus teigimu, įvadinė treniruotė svarbi tam, kad būtų aiškios mano galimybės, todėl atliekami pratimai visoms kūno raumenų grupėms. Po pirmųjų dviejų fizinio krūvio įvertinimo savaičių prasidės sunkesnės ir rimtesnės treniruotės.
„Dažniausiai pradedančiųjų sportuoti daroma klaida ta, kad jie per daug iš savęs reikalauja, raumenys pervargsta ir tokiu atveju dingsta motyvacija, be to, kenkiama sveikatai. Būtinas apšilimas, tempimo pratimai, keliamą svorį taip pat reikia didinti pagal galimybes, o ne pagal norus, todėl rekomenduojama pasirinkti sau tinkamą krūvį, kad sportas būtų ne kančia, o malonus įprotis“, – sakė Artūras.
Po sporto man trūksta energijos, labai norisi kažko saldaus, pasidarau juodos kavos, tačiau be grietinėlės ir cukraus ji man neskani. Nusprendžiu kavą keisti žalia arbata, juk sakoma, kad ji suteikia šiek energijos.
Pastebėjau vieną itin svarbų dalyką – kai mano pagrindinį maisto racioną sudarydavo saldumynai, man nesinorėdavo valgyti, iš tiesų, skubėdama neturėdavau laiko, kartais net į šalia esančią kavinę nespėdavau nubėgti pietų metu, tad tiesiog iš rankinės išsitraukdavau bandelę!
Dabar, kai kardinaliai pakeičiau mitybą, man valgyti norisi tikrai daugiau. Tad nedideliais kiekiais, bet valgau 4-5 kartus per dieną: pusryčiams avižinė košė, po trijų valandų salotos su tunu, dar po trijų – vištiena su šiek tiek grikių, šiek tiek vėliau pusės varškės pakelio, ryžių trapučiai.
Antroji diena. Taip, mano kiekviena kūno dalis primena apie save – skauda viską, o trečiąją dieną dieną dar sunkiau! Naktį vos apsiverčiu ant šono, tikrai nesistebiu, kad skauda, esu šiek tiek sportavusi prieš kokius šešerius metus, pamenu tą raumenų deginimą, bet dabar viskas atrodo stipriau.
Ketvirtoji diena. Veikli diena, 7 ryto pusryčiai, o nuo 10 (kaip tik tuo metu turėtų būti antrasis valgymas), prasideda konferencija, kurioje dalyvauju. Pietus pavalgau tik 14 h ir jau būnu tikrai išalkusi. 17:30 treniruotė, kurioje stebimas pulsas, atliekami kardio pratimai. Tikrai sunkių momentų yra, bet treneris sako, kad pulsas rodo, jog galiu ištverti nustatytą krūvį, tad reiškia galiu, susikaupiu ir sportuoju. Trys kardio treniruokliai po 15 min. Grįžusi, apie 19 h. suvalgau salotų su pomidorais, agurku, gražgarstėmis ir tunu savo sultyse.
Penktoji diena. Išbandymų diena, atrodo, kad šokolado kvapas tiesiog seka paskui mane. Galiu pripažinti, kad tikrai buvau priklausoma nuo saldumynų ir ta priklausomybė lyg šmėkla vis dar seka paskui. Rytais ypač norisi saldumynų, vedžiau savo mergytę į jos draugės gimtadienį, o ten, žinoma, buvo pyragaičių ir tortas, šis nemenkas išbandymas (kuomet siūloma vaišintis), padarė mane dar stipresne, tiesiog visai nesivaišinau, išskyrus kava...
Šeštąją dieną dieną sportuoti dar sunkiau, o kiekvieną rytą man tiesiog beprotiškai norisi saldumynų, tačiau atsikratyti šio „žalingo įpročio“ norisi labiau, tad tenka iškęsti emocijų audrą ir ramiai suvalgyti avižinę košę.
Pirmoji savaitė nelengva, bet tikiu, kad pastangos vertos ilgalaikio rezultato...
