Lietuvos Nacionalinio dramos teatro aktorius M.Repšys sukūrė puikių vaidmenų ir šio teatro scenoje, ir kine. Mantas, nors ir atliko pagrindinį vaidmenį Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, atkakliai suka į režisūrą – yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistras.
– Ar Nacionaliniame dramos teatre, kur dirba Marius ir kur Mantas neseniai parodė premjerą „Dreamland“, žinoma, kad esate broliai? Judu – tokie nepanašūs.
Marius: Kam reikia, tas žino. Taip, mudu visai nepanašūs, nes mudviejų tėčiai skirtingi. Bet kai kuo gal ir panašūs – atkaklumu, valia, darbu.
– Kodėl abu pasirinkote teatro profesijas?
Mantas: Marius padarė man didelę įtaką. Visą gyvenimą man kuris nors žmogus buvo vienoks ar kitoks autoritetas. Vienas tų žmonių – Marius.
Aišku, ilgą laiką, gal iki 14 metų, kol baigėsi mano paauglystės maišto etapas, mudu prastai sutarėme. Tada aš labai blogai mokiausi. Aštuntoje klasėje buvau paliktas antriems metams. Metus iš viso niekur nesimokiau. Slampinėjau. Išvažiavau į Olandiją, dirbau.
– Penkiolikos metų?! Tėvai išleido?
Mantas: Taip. Kai du mėnesius Olandijoje vienas pabuvau, viena vertus, labai sunku buvo, bet, kita vertus, tas laikas mane įkvėpė – pasiėmiau knygą, ją perskaičiau, išmokau tokią stačiatikių maldą. Neatsimenu nei tos knygos pavadinimo, nei autoriaus pavardės, bet tai buvo knyga apie meditaciją.
– Ar Marius jus paskatino stoti į Muzikos ir teatro akademiją, sukti teatralo keliu?
Mantas: Taip. Visiškai. Net tada, kai blogai mokiausi, jaučiau, kad ilgai tai neturėtų tęstis. Pati pirmoji mintis buvo psichologijos studijos. Paskui galvojau apie aktorinį, nes Marius pasiūlė nueiti į tokį būrelį – Mažąją teatro akademiją. Aš jame pabuvau ir supratau, kad įdomiau režisuoti. Aktorius – labiau vertikali profesija. Tu apsibrėži rėmus aplink personažą ir eini labiau į gylį, lieki vieno žmogaus pasaulyje. Tas pasaulis gali būti labai platus, įdomus, bet tu apsivelki tam tikro žmogaus, tam tikro personažo drabužį ir jame gyveni. O režisūros srityje mąstai labiau horizontaliai.
– Dėl ko nesutardavote, kai buvote vaikai, paaugliai?
Marius: Labai nesutardavome. Dėl daug ko. Man atrodė, kad tėvai jį labiau myli negu mane, labiau lepina. Aš daug pareigų turėjau, o jis nelabai ką darydavo. Turėdavau šunį išvesti, namus sutvarkyti. Sporto salę namie buvau įsirengęs – turėjau bokso kriaušę, pirkau ją už 400 litų. Ir atsirado namuose kardas. Mantas tą kardą išbandė su mano bokso kriauše – ją supjaustė. Labai supykau. Paskutinius pinigus buvau tai bokso kriaušei sukrapštęs. Mantas buvo išdykęs vaikystėje.
– Kodėl pasukote į teatrą, jei sportavote ir turėjote kitokių svajonių?
Marius: Ką aš žinau? Sportuoti man patiko. Bruce’as Lee buvo mano idealas. Pagrindinis mano tikslas buvo tapti geru treneriu. Dvejus metus mokiausi kūno kultūros Edukologijos universitete. Bet taip atsitiko, kad patekau į teatrą. Iš pradžių į „operhauzą“ (Nacionalinį operos ir baleto teatrą. – Red.), paskui – į mėgėjų teatrą. Tada įstojau į Muzikos ir teatro akademiją.
– Ar nemanote, kad aktoriaus profesija – alinanti ir net šiek tiek pavojinga? Per kiekvieną spektaklį aktorius turi užsivilkti, kaip Mantas sakė, kito žmogaus drabužį – per savo kūną, jausmus, psichiką perleisti tą personažą. O tai nepraeina be pasekmių. Galbūt ir režisieriui taip pat?
Marius: Būnant režisieriumi iš viso išprotėti galima. Nesuprantu, kodėl Mantas režisūrą, o ne aktorinį pasirinko. Bet jis puikiai ten nardo, puikiai susigaudo ir kuo toliau jį stebiu, jam tuo geriau viskas pavyksta. Kiekviena profesija pavojinga: ar tu santechnikas, ar aktorius, nelygu, kaip dirbi, – atsidavęs ar atmestinai.
– Santechnikui nereikia įsigyventi...
Marius: Klaidingai mąstote. Kaip tik reikia įsigilinti, jeigu nori būti geras specas.
– …(???) į Hamletą.
Mantas: Ne, santechnikui nereikia įsigyventi į jo profesiją, jį gelbėja jo praktiniai įgūdžiai. O aktoriaus technika – jausmai, emocijos.
Marius: Ir aktoriai – praktikai. Visa aktorystė paremta ne teorija, o praktika. Tu neišmoksi vaidinti kalbėdamas – išmoksi vaidinti vaidindamas. Kaip ir bet ką kita – išmoksi groti grodamas, žaisti šachmatais – žaisdamas. Nelygu, kaip į visa tai žiūrėsi. Profesionalumas – ir tai, kad tu į vaidmenį įeini ir čia pat iš jo išeini.
– Neseniai Nacionaliniame dramos teatre įvyko dokumentinio jūsų spektaklio apie imigrantus „Dreamland“ premjera. O ką ateityje svajojate režisuoti ir kokį vaidmenį duotumėte broliui tame spektaklyje?
Mantas: Jis mano spektaklyje jau vaidino. Ateityje duočiau Idioto – kunigaikščio Myškino vaidmenį spektaklyje pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“. To, kuris sakė, kad grožis išgelbės pasaulį. Tai būtų nauja Mariaus repertuare.
– Abu puikiai pasirodėte naujausiuose lietuviškuose filmuose, kur atlikote pagrindinius vaidmenis: Marius – Andriaus Blaževičiaus kino juostoje „Šventasis“, įvertintoje kaip geriausias metų filmas ir pelniusioje net šešis Sidabrinės gervės apdovanojimus, Mantas – Šarūno Barto juostoje „Šerkšnas“. Vaidinote nevaidindami – tiesiog natūraliai gyvenote savo herojų gyvenimą.
Marius: Aš į tai nežiūrėjau labai rimtai – buvau atsipalaidavęs. Gal tai man ir padėjo. „Šventasis“ – daugiau nei filmas tik apie ekonominę krizę. Jame yra antras dugnas.
– „Šerkšnas“ buvo filmuojamas Ukrainoje, prie fronto linijos Donbase. Filmuojant jūsų ir Lyjos Maknavičiūtės sceną aikštelėje nuaidėjo tikri šūviai iš separatistų pusės. Visi kritote ant žemės. Jums su partnere, filmavimo grupei kilo pavojus?
Mantas: Kilo.
– Ar dar kartą norėtumėte filmuotis tikroje karo zonoje?
Mantas: Ne. Mes turėjome galimybę ten važiuoti dar kartą, bet aš atsisakiau. Pirmą kartą vedė azartas, noras pamatyti, kas yra karas. Tada mus saugojo, lydėjo kareiviai. O antrą kartą supranti, kad tai – tiesiog idiotiškas veiksmas.
Kita vertus, bet kuriuo momentu gali kilti koks nors pavojus – žmogui staiga gali širdis sustoti, einant gatve plyta ant galvos užkristi. Visas gyvenimas pilnas rizikos. Aišku, tu rizikuoji labiau eidamas į frontą, nes ten pavojus didesnis. Aš nebijojau ir norėjau tai pamatyti. Bet antrą kartą nebenoriu. Ir nenorėčiau, kad Lietuvai taip atsitiktų – kad ją užpultų.
Kiekviena profesija – pavojinga, kaip sakė Marius. Tu pasirenki profesiją pagal save. Svarbiausia, kad savo profesijoje jaustumeisi gerai, kad tas darbas būtų tavo tikslas. Sunkiausia turbūt yra tada, kai pasirinkta profesija nėra tavo. Kankinantis darbas būna tada, kai tu jį darai, bet nenori daryti. Lygiai taip ir santechnikas – jeigu jis jaučia, kad yra labiau kulinaras, o dirba santechniku, tai aišku, kad kankinsis.
– Vandalas – emigrantas chuliganėlis iki kaulų smegenų Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“ – tiesiog jūsų teatras teatre. Nepatikėsiu, kad šis vaidmuo (ir kiti) nenualino, neišgręžė. Nepriartino ligoninės, į kurią buvote pakliuvęs, nepaskatino depresijos.
Marius: Mane ne Vandalas, ne teatras išgręžė. Ne scenoje aš save išsekinau – išsekinau papildomais darbais.
Anksčiau kiek reikėdavo, tiek dirbdavau. Būdavo dienų, kai namo grįždavau tik pernakvoti, o visą kitą laiką dirbdavau. Va, Mantui buvo tas pat prieš „Dreamland“ premjerą.
Būna tokių dienų, kad rytą repeticija, dieną – spektaklis, vakare – kitas spektaklis. Bet čia – darbas, ir aš džiaugiuosi, kad jo yra, nes man patinka daryti tai, ką darau. Teatre dabar vaidinu 10-yje spektaklių. Gal dar su Mantu padarysime monospektaklį.
– Išeities iš savo problemų vėl ieškojote sporte. Tada priaugote daug svorio, kėlusio grėsmę sugadinti Vandalo ir ypač Lauryno iš „Katedros“ vaidmenis. Ar spektaklių režisierius Oskaras Koršunovas, kolegos dėl antsvorio nedavė pastabų?
Marius: Tiesiog buvo toks gyvenimo etapas. Maniau, kad turiu būti didelis ir stiprus – daug valgiau ir daug sportavau, sunkius svorius kilnojau. Bet vieną dieną atėjo nušvitimas, kad man to nereikia, ir viską mečiau. Taip, sakė teatre pastabų dėl antsvorio. Iš pradžių neklausiau, bet paskui supratau, kad vis dėlto jie teisūs.
– Kuris vaidmuo jums buvo sunkiausias?
Marius: Laurynas „Katedroje“.
– Kodėl? Neatitiko jūsų prigimties?
Marius: Ne dėl to. Dėl paties pastatymo, sakyčiau. Dėl poetinio teksto – jis gana tiesmukas.
– O kaip atsigaunate, kaip pailsite?
Marius: Aš pailsiu namie. Rašau ką nors, knygas skaitau, šachmatais žaidžiu. Kartais groju pianinu. Groti pradėjau, kai buvau dar Akademijos studentas, antrakursis. Tiesiog labai norėjau groti. Bet paroje nėra tiek valandų, kad viskam galėčiau skirti laiko. Aš noriu ir vaikus auklėti, ir su jais pažaisti.
Mūsų dukrai Gretai – šešeri, sūnui Juliui – dveji su puse. Norėčiau vaikams skirti tiek dėmesio, kiek jie turėtų jo gauti.
Mantas: Kartais išgeriu. Nedarau to dažnai. Bet tai priklauso nuo gyvenimo etapų.
Užslenka juodesnis etapas – norisi lįsti į tamsą, malšinti nerimą ar kitus dalykus tokiomis dirbtinėmis priemonėmis. Jeigu nebūna to blogesnio etapo, tai nepaprastai daug gražių dalykų yra, kuriais gali mėgautis, – gamta, muzika. Su draugais grojame. Aš groju didžeridū – tai Šiaurės Australijos aborigenų pučiamasis instrumentas, pats seniausias. Labai gražus, vibruojantis jo garsas.
– Kaip jūsų mama žiūrėjo į tai, kad abu sūnūs suka teatralo keliu?
Mantas: Mama mumis didžiuojasi. Labai.
Marius: Kai stojau į Muzikos ir teatro akademiją, ji sakė: „Na, bandyk stoti. Gal net neįstosi.“ Bet kai įstojau, pasakė: „Šaunuolis, įstojai.“ Iš pradžių į tai kreivai žiūrėjo. Ir Mantas, beje, kai dar pirmame kurse mokiausi, sakydavo: „Mariau, taigi tu sportuoji. Kam čia tau teatrai reikalingi? Užsiauginai plaukus.“ Paskui mama atėjo į vieną egzaminą, į kitą – pamatė, kad kai ką galiu daryti, ir jos nuomonė pasikeitė. Ir Mantas kažkaip stebuklingai atsitiesė, o taip blogai mokėsi.
Mantas: Mane iš mokyklos buvo išmetę. Susimušiau, bet jau neatsimenu, dėl ko.
– Nepanašus į peštuką. Bet „Šerkšne“ neblogai jums teko pasimušti.
Mantas: Bet toks buvau. Marius tą pačią mokyklą baigė.
Marius: Būdavo, eina bernai per pertrauką kur nors ir mušasi. Bet paskui Mantas, ačiū Dievui, pateko į privačią Tatjanos Liubertienės mokyklą. Dabar tai – Vilniaus privati gimnazija. Ir ten jį kažkaip motyvavo mokytis. Aš net kartais pavydėdavau, kad jis sugeba gerai mokytis. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus sugeba gerai mokytis – labai daug kas priklauso nuo švietimo sistemos, nuo to, kaip jis tai daro. Manęs niekas nemotyvavo mokytis. Aš mokiausi tik biologiją, nes žinojau, kad man jos reikės, kai studijuosiu kūno kultūrą.
Mantas: Iki tol nei aš norėjau mokytis, nei man įdomu buvo. Tada tėvas pasakė: „Tu nesimokai, tai varyk dirbti.“ Man 14 ar 15 metų buvo. Ir ten, Olandijoje, buvau kažkokiame kaime, kur vienintelis dalykas, ką laisvalaikiu galėjai daryti, – tai skaityti, būti su savimi, mąstyti.
Su aplinkiniais negalėjau bendrauti, nes tai buvo vien lenkai, su kuriais negalėjau susišnekėti. Tas gyvenimo momentas įdiegė abejonę. Abejonę viskuo: ką veikiu, kodėl čia esu, kodėl čia dirbu? Ar tikrai to noriu?
Grįžęs supratau, kad reikia ką nors keisti, tiksliau – rasti savo kryptį, idėją. Todėl pirmiausia buvo pakeista mokykla, paskui – draugai, tada – santykis su mokslu.
– Tas spyris – išmetimas iš ankstesnės mokyklos, „tremtis“ į Olandiją – buvo didelis supurtymas?
Mantas: Taip. Visiškai. Supratau, kad reikia daryti išvadas.
– Kokios profesijos jūsų mama?
Marius: Prekių žinovė.
Mantas: Mano tėvas – šaltkalvis.
Marius: O mano tėvas buvo turtingas žydas, kilęs iš Ukrainos. Labai turtingas. Jis emigravo į Izraelį, mama liko Lietuvoje su manimi dar mažu.
Ten jis gyveno gal 18, gal 20 metų. Ten ir mirė.
– Kai suaugote, ar palaikėte ryšius su tėvu?
Marius: Bandėme palaikyti, su savo šeima pas jį važiuodavau. Ir per jo gimtadienį buvome. Sunkaus jis buvo charakterio. Keistai bendravome.
Mantas: Mane tėvas išmokė dirbti, ir labai valingai dirbti. Išmokė ryžto. Čia jis buvo autoritetas.
– O apie kiną galite su juo pasikalbėti?
Mantas: Ne.
– O su mama?
Marius: Mes visą laiką su mama apie tai kalbame. Apie viską su ja kalbame. Aš su ja kiekvieną dieną susiskambinu. Mantas – irgi.
Mes su ja jaučiame labai tvirtą ryšį, žiauriai gera „chebra“ su mama esame. Ir tėvas prisideda, kai būna namie. Bet jis dažnai važinėja dirbti. Vasarą kiekvieną dieną važiuodavome pas tėvus į Vaidotus (Vilniaus r. – Red.). Mantas irgi atvažiuodavo, kai galėdavo. Mama mano žmoną myli, ji – mano mamą. Jų santykiai labai geri. Mes visi labai gerai sutariame.
– Mariau, kartą pasakėte frazę „mano dabartinė žmona“. Išsiskyrėte su Vaida?
Marius: Ne. Vaida – mano esama ir vienintelė žmona. Su ja draugaujame nuo 15 metų.
– Ar žmona namie dar padeda mokytis spektaklių tekstus?
Marius: Taip. Jeigu pjesėje daug teksto, aš skaitau savo, o Vaida – mano partnerio. Ji dirba banke, bet aš nežinau tikslių jos pareigų. O mudu su dukra šachmatų būrelį pradėjome lankyti. Abu einame kaip į pamoką. Namie ji sprendžia savo užduotis, aš – savo. Jai labai patinka. Aš norėčiau, kad Greta žaistų šachmatais. Geras dalykas.
