– Tavo kūryboje ir veikloje pilna sunkių temų. Išvarymas, didis blogis, holokaustas. Ei, juk esi dar jaunas žmogus, džiaukis gyvenimu! Kodėl imiesi tokių sudėtingų temų?
– Aš manau, kad dabar ateina mano kartos laikas. Bet gal mes dar nesuvokiame savęs kaip savo šalies šeimininkų, nesubrendome tam?
Atrodytų, pjesė „Išvarymas“ palietė skaudžias socialines problemas, suniokotus žmonių gyvenimus. Bet per premjerą Taline vienas užsienio diplomatas pasakė – kokia puiki politinė pjesė. Juk čia aiškiai parodyta, kodėl britai balsavo už „Brexit“. Tad gyvenime viskas susiję.
– Skaičiau du tavo tekstus apie žydus – „Aš – ne žydas“ ir „Žydai – Lietuvos prakeiksmas“. Man atrodo, kad skaudesnio ir geresnio teksto Lietuvoje nesu skaičiusi. Bet yra oponentų, kurie sako – mes pakankamai jau atsiprašėme, paminklų pastatėme, kiek galima dar draskyti tą žaizdą? Juk šaudė išsigimėliai bernai.
Kada ateis susitaikymas? Štai ir tavo pjesei būtų geras pavadinimas „Susitaikymas“.
– Ta tema skaudi, kol neiškalbėta. Todėl manau, kad ir mano karta turi tarti savo žodį.
– Trumparegiškai mąstantys žmonės tavęs tuoj paklaus: „O kodėl Ivaškevičius nemyli Lietuvos?“ Tai lietuvius išvaro, tai į Madagaskarą nori perkelti.
– Myliu Lietuvą, todėl rašau apie jos skaudulius. Bet būdamas dramaturgas ieškau dramos. Rūtų darželį aprašinėti man neįdomu, ir žiūrovui nebūtų įdomu.
– Kaip ir aktoriams vaidinti teigiamo personažo?
– Taip. Reikia konflikto, dramos. Juk žinome, kad laimingos šeimos niekam neįdomios. Visos aktorės veržiasi vaidinti Aną Kareniną, o ne Kiti.
– Kurį savo paties sukurtą personažą norėtum ir galėtum suvaidinti?
– „Išvaryme“ Oskaras Koršunovas ilgai įkalbinėjo mane suvaidinti Beną. Nesutikau.
– Pabūgai?
– Nebūčiau ir taip, matyt, sutikęs, bet tuo metu stačiau filmą „Santa“ ir negalėjau atsitraukti.
– Ir ilgas tas rašymo kelias?
– Apie metus. Nežinau, ar aktorius kenčia ilgiau – gal tik 5 valandas per mėnesį. O aš iškenčiu vieną, po to sukuriu kitą... Taip ir kenčiu...
– Gerai, kad tempdamas tokį svorį dar neprarandi humoro jausmo ir netampi mizantropu. Nieko nebūtų baisiau už jauną pesimistą.
– Ne, ne, aš – ne pesimistas. Galėčiau ir K.Pakštą iš „Madagaskaro“, ir A.Mickevičių iš „Mistro“ suvaidinti. Kai parašai pjesę, juk moki atmintinai visus tekstus, pats sudėlioji herojų gyvenimus.
Aš nerašau pjesių, į kurias žmogus ateitų atsipalaiduoti, pailsėti. Man tai neįdomu. Aš pats mėgstu teatrą, kuris mane sukrečia. Kai iš jo išėjęs dar savaitę tuo gyveni.
Tai man yra tikrasis menas. O pramoginis žanras gal yra tam tikras meno surogatas, sukurtas tiems, kurie tiesiog tingi mąstyti arba nėra pasiruošę priimti gryno, tikro meno.
– Bet ta mūsų vartotojiška visuomenė, kaip ją vadiname, tampa vis gausesnė. Žmonės pavargę. Intelektualūs žaidimai – išskirtinė pramoga. Klausiausi džiaziuko, prisijuokiau teatre, išgėriau likeriuko... Paklausa gali veikti ir pasiūlą. Nori būti populiarus, rašyk ir kalbėk tai, ko dauguma laukia. Nesutinki?
– Nemanau, kad tai yra tik šių dienų reiškinys. Prisiminkime XVIII, XIX amžius: didieji dramaturgai, kompozitoriai irgi kartais rašė pramoginius kūrinius, jie ir dabar tebestatomi. Visko reikia.
– Koks buvo tavo pirmas rašinys ar novelė? Turbūt nebuvai vaikystėje rimtuolis, kuris tik sprendė kryžiažodžius ir rengėsi būti Kauno HES statytoju. Arba tapti gydytoju, kaip tavo tėvai, ir išgelbėti Afrikos vaikus nuo maro?
– Pirmas mano rašinys buvo apie akmenį, kurį mes, vaikai, radome prie ežero. Gal meteoritas, gal mina, gal lobių skrynia? Pasiekėme, kad iš Molėtų observatorijos atvyktų mokslininkas. Jis apžiūrėjo, pasakė, kad tai labai senas akmuo: „Jei jį iškasite ir nuridensite iki keliuko, mes išsivešime į observatoriją.“
– Pradėjai kaip prozininkas, dabar esi turbūt žymiausias Lietuvos dramaturgas. Ar labai skiriasi tie du žanrai ir kodėl tave patraukė dramaturgija?
– Manau, daugelio prozininkų svajonė yra įkelti koją į teatrą. Aš taip pat pasvajodavau. Buvo pora bandymų, bet man pritrūko kantrybės tuos dialogus kurti.
Atsimenu tokį lemtingą momentą. Dar būdamas studentas ėjau Gedimino prospektu ir pamačiau skersai gatvės ištemptą plakatą prie Nacionalinio dramos teatro. Didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Ivaškevičius“. Tai buvo, aišku, lenkų dramaturgo Jaroslawo Iwaszkiewicziaus spektaklio reklama. Bet kaip gerai atrodė!
Vėliau buvo paskelbtas nacionalinės dramaturgijos konkursas, kuriame dalyvavo turbūt visi mano kolegos. O aš – ne. Išgirdau gandą, kad ir aš rašau. Jei taip, tai parašysiu. Ir laimėjau tą konkursą. Parašiau pirmą pjesę „Kaimynas“, ją pastatė Cezaris Graužinis.
– Pamanei – jei tokia sėkmė, kodėl ne dramaturgija?
– Panašiai. Netikėtai susitikome su Eimuntu Nekrošiumi, mus supažindino, ir jis pasakė: „Mesk žurnalisto darbą ir rašyk pjeses.“ Paklausiau jo.
– Bet nė vienos tavo pjesės E.Nekrošius taip ir nestatė?
– Dar nestatė, bet pakeitė mano gyvenimą.
– Parašęs knygą rašytojas žino, kad ji bus išleista, ją perskaitys. Tokią, kokią sukūrei. Redaktoriai nelabai ją sugadins. Parašęs dramą gali ir nesulaukti, kada ji išvys sceną. Nebus režisieriaus, nebus teatro. Be to, ir dramos sėkmė labai priklausys nuo režisieriaus, aktoriaus. Ar pajutai, kad dramaturgo sėkmė kartais yra labai efemeriška dama?
– Taip. Todėl daug kūrėjų, pabandę dramaturgiją, ją meta, nes nesulaukia rezultato. Tikrai nerašysi antros pjesės, jei nepastatė pirmos. Ne vienas lietuvių autorius dėl to metė dramaturgiją.
– Lietuvoje mes skundžiamės, kad trūksta nacionalinės dramaturgijos. Bet tavo pjesių imasi tik Rimas Tuminas, O.Koršunovas, nors jos statomos daugelyje pasaulio šalių, net Naujojoje Zelandijoje.
– Aš ne visiems gal duodu pjeses. Nereikia nieko forsuoti. O kad nežinai, kaip pjesė bus pastatyta, yra tiesos. Teatras pjesę gali ir sugadinti. Bet, kita vertus, prozininkas neturi to malonumo dalyvauti savo kūrinio gimimo, auginimo scenoje procese. Aš mielai važiuoju į visas savo kūrinių premjeras.
– Ar nebūna taip, kad žiūrovų salėje tik su siaubu užsimerki – Jėzau, negi tą kūdikį sukūriau aš?!
– Taip, per premjeras būni jautriausias. Todėl aš stengiuosi dirbti su pačiais geriausiais režisieriais. Ir jiems gali nepavykti, bet sėkmės šansas didesnis.
– Tavo pjesėje „Madagaskaras“ išrašyta Kazio Pakšto svajonė perkelti tautą į kitą vietą tampa realybe. Lietuviai išvyksta ir kuria mažas Lietuvas kitose šalyse. Ir jau nebejuokinga?
– K.Pakštas svajojo visus tarpukariu išsibarsčiusius lietuvius surinkti į vieną saugią vietą. Ir šiais laikais gal būtų gerai turėti kokią saugią vietą. Gaila, kad iškovoję laisvę taip stipriai nukraujavome. Mes nykstame. Būtų protinga emigravusių nebelaukti grįžtančių, o pasipildyti naujais žmonėmis, jei mąstome apie tautos išlikimą.
– „Rusiškame romane“ kalbi ir apie tai, kokia misija yra būti genijaus žmona. O tavo asmeniniame gyvenime kokią vietą užima moteris? Kokia moteris tave domina, kokia patinka? Tavo pjesėse ryškesni vyrai herojai.
– Dabar baigiu pjesę „Miegantys“, kur pagrindinės herojės bus keturios moterys, gyvenančios XXII amžiuje. Vis daugiau į tas moteris grimztu.
O gyvenime man patinka ryškios moterys. Ryškios viskuo – ir išore, ir protu. Tai susiję dalykai, nes nemanau, kad kvaila moteris gali būti graži. Intelektas matyti iš veido, kalbos, judesių.
– Visi turime gyvenime demonų, kurie ir suvilioja, ir nuvilia, ir trukdo, su jais mes kovojame. Ar tavo gyvenime daug jų? Tinginystė, hedonizmas?
– Pasirinkau tokią profesiją, kur tingėti nepavyksta. Atvirkščiai, nuolat traukia rašyti. Jei turiu demonų, tai jie trukdo ne darbui, o gyvenime. Man vis atrodo, kad jis nepakankamai įdomus. Būdamas 44-erių aš vis dar ieškau nuotykių, patyrimų, kišu galvą, kur reikia ir nereikia. Gal dar turiu tokią paauglišką aistrą, bet tai yra ir variklis.
– Koks buvo pastarasis tavo nuotykis?
– Ar šeima – žmona, dukra – nėra pančiai ant tavo kojų, kūrybinio polėkio stabdžiai?
– Aš vėl, matyt, teisingai pasirinkau šeimą, žmoną. Jie toleruoja mano gyvenimo troškulį, mano demonus. Aš pabėgu jų nutildyti kur nors toliau.
– Tu iš tų žmonių, kurių naktys įdomesnės už jų dienas. Nes juk naktį gimsta tavo herojai?
– Taip, tėvų name Molėtuose, rūsyje. Dirbu ten gal 3–4 mėnesius. Po to grįžtu ir apie metus gyvenu normaliai.
– Tenka dažnai atsiprašinėti žmonos, kad prasižengi?
– Ne, aš ne iš tų žmonių, kurie atsiprašinėja. Gal ir blogas bruožas, bet kad nieko bloga nepadarau. Gal tik tai, kad manęs ilgai nebūna. Bet paskui stengiuosi kompensuoti tą blogį atlikdamas pareigas. Dabar keliuosi 6 valandą ryto ir vežioju dukrą į mokyklą. Man, pelėdai, tai žygdarbis arba peilis po kaklu. Bet po mėnesio gal jau evakuosiuos.
– Tu – jaunas, žavingas, talentingas menininkas, ir nebandyk slapukauti, kad tavo gyvenimas nėra pilnas pagundų... Kaip tu surežisuoji savo asmeninio gyvenimo dramas?
– To mokėjimo kurti dramas popieriuje turbūt neįmanoma perkelti į realų gyvenimą. Aš pats jų nekuriu, netgi stengiuosi kiek galėdamas išvengti, bet jos, aišku, vis tiek ištinka, ir tuomet esi visiškas nemokša, nežinai, kaip elgtis, kaip tą dramą sušvelninti, apsaugoti save ir kitus. Tuo metu būna labai sunku. Kai drama praeina, atsigręži atgal ir jau laikai tai vertybe, įvykiu, kuris giliai įsirėžė į atmintį.
Būtume dievai, jei galėtume surežisuoti savo dramas. Bet esame tik žmonės. Nors gyventi dėl to tik dar įdomiau.
– Kaip tu ilsiesi, kai nerašai, nesitrankai po pasaulį?
– Nebemoku ilsėtis. Kai žvėriškai pavargstu, imu svajoti apie atostogas. Bet tada išvažiuoji atostogų, guli kur nors prie baseino ir apima visiškos beprasmybės pojūtis. Dabar kiekvienąkart per atostogas pradedu rašyti kokį nors naują kūrinį. Jie visi guli nepabaigti, aš juos taip ir vadinu – „atostoginiais“. Kada nors reikės pasidaryti ilgas, ilgas atostogas ir visus juos užbaigti. Apskritai pastebėjau, kad daugelis dirba tik tam, kad užsidirbtų atostogoms. Man viskas atvirkščiai: poilsis man teikia malonumo tik kaip pasiruošimas darbui, jėgų atgavimas. Gal tai jau darboholizmas? Nežinau. Bet man tiesiog labai patinka tai, ką aš darau.
– Tu – dramaturgas, tad pasakyk, kuo mes pabaigsime šį interviu, ir tada nuleisime uždangą. Gal ką nors, ko apie tave nežinojome?
