Vyro užmojai verčia suklusti – ar tik juose neslypi noras pasipuikuoti.
„Viską jums galiu papasakoti – neturiu ko slėpti“, – smagiai telefonu taria Aleksejus ir prisipažįsta, kad užsuko į namus pašerti kačiuko ir šį tą padėti mamai.
Kačiuko? Imtynininkas? Padėti mamai? Na, taip, kol kas Aleksejus gyvena su tėvais. Stato jiems namą, jei reikia, prižiūri ir augintinį.
Tokia vyro padėtis greičiausiai atbaido pretendentes į jo širdį, tačiau A.Školinui tai nė motais. Juolab kad tam yra svarių priežasčių. Kiek laiko jis dar galės gyventi kartu su tėvais – nedaug. Galėtų išsinuomoti prabangiausią būstą, tačiau nori būti kartu su artimaisiais, nes viliasi iki rudens baigti namo statybas. Jei ne, tikrai kraustysis iš tėvų namų.
Nors su tėvais jis po vienu stogu, nelabai dažnai šeima matosi. Nuo ryto iki vakaro Aleksejus užsiėmęs verslo reikalais, savaitgaliais keliauja po Lietuvą ir dairosi vaikų, norinčių nerti į imtynių sportą.
Imtynėmis jį patį paauglystėje sudomino vyresnysis brolis. Aleksejus aistringai jomis užsidegė – atrodo, kad visam gyvenimui. Sportininko karjera jau nusagstyta medaliais Lietuvos pirmenybėse, išdidžiai blizga bronza, pelnyta Europos čempionate.
Vaikinui buvo 20 metų, kai gydytojai užtrenkė duris toliau kopti sportinės karjeros laiptais liepdami saugoti širdį. Tuo metu lyg tyčia gyvenimas pasisuko taip, kad reikėjo gelbėti tėvus nuo krizių ir bankrotų. Šiandien Aleksejus lyg žirnius beria su šeima įsteigtų statybos įmonių pavadinimus, dalijasi dešimties gyvenimo metų Ispanijoje įspūdžiais, bet visa tai tebuvo kryptingas ėjimas vienintelio tikslo – imtynių – link. Negali kautis ant kilimo – Aleksejus pasiryžęs kautis kitaip. Štai kodėl jis siekia Lietuvos imtynių federacijos prezidento posto.
– Ispanija tokia saulėta, draugiška ir patogi, iš jūsų pasakojimo sprendžiant, darbui šalis. Kodėl šįmet grįžote – juk kaip tik daugelis kelia sparnus į kitus kraštus?
– Jau šešerius metus kryptingai dirbu siekdamas prezidento posto. Be to, nors Ispanijoje puikiai veikia mūsų su broliu ir draugu įkurtos įmonės, noriu turėti ir šį tą tik savo. Šiuo metu su vienu ispanu esame įkūrę įmonę – norime Lietuvoje pagamintus langus montuoti Ispanijoje ir Prancūzijoje.
Bet svarbiausia – aš noriu gyventi Lietuvoje. Esu Lietuvos pilietis, gimęs ir augęs Vilniuje, noriu būti tik čia. Kad ir kaip gerai sektųsi užsienyje, ten niekada nebūsi savas. Šis jausmas Ispanijoje mane lydėjo visus dešimt metų. Mėgavausi geru gyvenimu, bet jaučiausi lyg kalėjime.
– Tad kodėl išvykote – gal ir sunkiau, bet būtumėte prasimušęs tėvynėje?
– Buvau paauglys, kai motina patyrė rimtą kojos traumą ir tiesiog nebegalėjo dirbti. Tėvas dirigavo suvirinimo įmonei, tačiau praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis buvo tas metas, kai žmonės ne viską darė sąžiningai, todėl įmonė paskendo skolose. Išeitis – darbas užsienyje. Bet tėvui ir vėl nepasisekė – kompanija nugvelbė visą jo metų uždarbį.
Tėvui į pagalbą išskubėjo brolis – vyrai pradėjo dirbti be tarpininkų iš Lietuvos, tiesiogiai su ispanais. Vėliau įkūrė savą įmonę. Pamažu įsisuko sėkmės ratas, bet 2008-aisiais užklupo ekonomikos krizė. Mes su broliu tėvui sakėme, kad stabdytų veiklą. Kai pakvimpa bankrotu, tai justi patį pirmą mėnesį, nereikia daug svarstyti ir laukti. Darbo buvo, tačiau už jį nemokėdavo užsakovai, teisindamiesi krize. Tačiau tėvas užsispyręs dar dirbo pusmetį, visuomet sąžiningai mokėdavo atlyginimą maždaug 30 žmonių, kol mes nugrimzdome į skolas. Krizė mūsų šeimą vėl pakratė iš visų pusių.
– Jūs taip pat prisidėjote prie kilimo iš duobės?
– Taip, baigęs mokyklą į Ispaniją išskridau ir aš. Manau, kad iš prigimties esu verslus. Brolis tvarko dokumentus, derasi su užsakovais dėl kainų. Aš formuoju darbuotojų komandas, siunčiu jas į objektus. Dengiame didelių objektų, tokių kaip vilniškis prekybos centras „Akropolis“, stogus. Paryžiuje dengėme Krašto apsaugos ministerijos pastato stogą. Imamės tik didelių objektų, nes mane traukia dideli pinigai.
– Galėtumėte šiandien uždengti namo stogą?
– Tikrai taip. Su manimi dirbdavo ir kai kurie kolegos imtynininkai, atvykdavę užsidirbti pinigų. Uždarbis geras, mūsų norėdavo didelės Ispanijos korporacijos – ten esame išsikovoję savo vietą po saule. Nors pastaraisiais metais dažniau dirbu telefonu ir kompiuteriu, tėvams namą noriu pastatyti savo rankomis. Turiu keletą padėjėjų, bet daug ką darau pats.
– Per dešimt metų Ispanijoje gal ne tik juodai dirbote, bet ir patyrėte gražių akimirkų, galbūt keliavote po šalį, gal net buvote įsimylėjęs?
– Esu tik kartą atostogavęs dvi savaites iš eilės – man pradėjo stogą rauti. Galėčiau sau atostogas leisti, bet juk kiekviena diena – mano pinigai. Poilsiui užtenka ilgesnių savaitgalių. Juokiuosi, kad kelionę, tarkime, į Maldyvus, iškentėčiau tik dėl mylimos moteris.
Man patinka Lietuvos merginos, bet, neslėpsiu, turėjau keletą romanų su ispanėmis. Gal man taip nutiko, bet pastebėjau skirtumų tarp ispanių ir lietuvių. Ispanės nesavarankiškos, nieko nenori daryti – bent aptvarkyti namų ar pagaminti valgyti, rūpi tik degintis saulėje ir plepėti telefonu su draugėmis.
O Lietuvoje vos susipažinusi mergina iš karto klausia, kuo užsiimu. Mane tai žeidžia. Suprantu, kad nuo vyro priklauso užtikrintas gyvenimas, bet toks lindimas į kito kišenę nemalonus.
Aš dirbu kaip išprotėjęs, bet mėgstu ir pasilinksminti, nerti į naktinį gyvenimą. Tiesa, negeriu ir nerūkau. Per dešimt metų Ispanijoje nemačiau muštynių, Vilniuje tai išvysdavau beveik kiekvienos viešnagės metu. Todėl labai atidžiai renkuosi vietas, kur naktinėti.
– Jūsų ryšys su tėvais labai gražus. Kaip buvote auklėjamas, kad taip viskas susiklostė?
– Esu laimingas ir dėkingas tėvams jau vien už tai, kad esu. Nepamenu juos darant ko nors specialaus mus su broliu auginant, be to, aš iš tų, su kuriais net tėvai nenori ginčytis, nes visada turiu tvirtą nuomonę. Gyvenimas nelepino mūsų šeimos, bet visuomet mačiau gražų tėvų sutarimą. Į Lietuvą jie grįžo anksčiau už mane, prieš pusmetį parvykęs pagalvojau, kad labai jų pasiilgau, todėl laikinai gyvename kartu.
– Verslas nepaliko laiko studijoms. Ar jų nepasigendate?
– Mokykla nebuvo mėgstamiausia vieta, – juokiasi Aleksejus, – bet knygas skaityti mėgstu. Studijos nesuteiks to, ką gali pasiūlyti gyvenimas, bet dabar jau susimąstau, kad gal ir norėčiau studijuoti verslą. Ką gi, jei yra mintis, netrukus išryškės ir tikslas.
– Kodėl imtynės vis dar siejamos su kriminaliniu pasauliu?
– Net nežinau, galbūt tai dėl praeities šešėlių – nieko panašaus nejutau. Imtynės klesti ir garbinamos Kazachstane, Rusijoje, Azerbaidžane, Prancūzijoje. Disciplina, garbė, atidumas silpnesniam – treneriai įdiegė mums tik gerus dalykus.
Be to, visada buvau susikoncentravęs į savo tikslus. Patinka garsaus boksininko Mike’o Tysono mintis: jei turi tikslą – mirk, bet jį pasiek. Aš neturiu nė vieno nepasiekto tikslo. Pavyzdžiui, troškau Europos medalio – būdamas 17 metų pelniau bronzą.
– Kalbate taip tvirtai, bet ar taip pat pripažintumėte savo klaidas?
– Žinoma. Gyvenime padariau vienintelę klaidą – išvykau į Ispaniją, bet neturėjau kitos išeities. Pradėjome nuo bankroto, o per penkerius metus atidavėme skolas, turėjome keletą automobilių, dabar statau tėvams namą. Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. O štai brolis ten jau įleidęs šaknis. Jis vedė merginą iš Lietuvos, augina tris dukteris.
– Neabejoju, kad sporto federacijoje, kaip ir kiekvienoje administracinėje įstaigoje, pilna barjerų, intrigų. Jums, įpratusiam tvirtai tvarkyti savo gyvenimą, nebus ten sudėtinga?
– Ketinu būti dirbančiu prezidentu, o ne tik užimančiu postą. Prieš trejus metus su draugu įsteigėme įmonę „Sporto laisvė“ – ne kartą padėjau sportininkams išvykti į turnyrus kitose šalyse, skiriu lėšų, teikiu dovanas. Dar moku už trijų vaikų mokymąsi imtynių sporto centre.
Mano tikslas – surinkti į areną 4000 žiūrovų stebėti tarptautinių varžybų. Jau vedu derybas su įvairiomis mokyklomis. Vaikai turi pamatyti imtynes, išbandyti – tuomet gal norės ir patys sportuoti. Yra vaikų, atsidūrusių gyvenimo kryžkelėje, – jie gali nueiti šunkeliais, bet gali tapti ir dorais piliečiais. Jei išgelbėsiu nors vieno vaiko sielą, savo tikslą būsiu pasiekęs.
Dažną savaitgalį važinėju po Lietuvą, bendrauju su treneriais – reikia rengti pamainą dabartiniams sportininkams. Imtynės vėl apmirusios – noriu jas pakelti į kitą lygmenį. Noriu, kad imtynių sporto centre būtų kur kas daugiau vaikų, nei yra šiandien. Kad turėtume ne vieną olimpinį čempioną – šįmet Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovaus Edgaras Venckaitis, o kelis.
Jaučiu svarbių žmonių palaikymą, jie mato mano užsidegimą ir sako, kad jau esu pasiruošęs būti lyderiu.
– Kokia jums iš to nauda, juk formaliai prezidentas net negauna algos?
– Naudos jokios, tiesiog imtynės yra mano gyvenimas. Tačiau pamenu vieno trenerio man kadaise pasakytus žodžius, kad gyvenimas imtynėmis nesibaigia, gyvenimas ir yra imtynės, kova.
Turiu draugų, kurie bus imtynių rėmėjai. Jiems iš to irgi jokios naudos. Tai kaip hobis. Juk medžiojantys, žvejojantys investuoja į savo pomėgį, o yra tokių, kurių pomėgis sekti imtynių pasaulio naujienas, prisidėti prie sportininkų rezultatų. Yra žmonių, kurie, pasiekę tam tikrą gerovės lygį, tiesiog daro gerus darbus.
Veikti galiu ir nebūdamas prezidentu, bet aš nelinkęs pasiduoti, nusileisti galiu tik moteriai, – su šypsena tikina A.Školinas.
– Sportinius tikslus dabar ketinate įgyvendinti ne ant kilimo. O ar liko lašas apmaudo, galbūt ir šiandien pagalvojate apie taip ir neįveiktą varžovą?
– Mane visuomet žavėjo tai, kad būdamas ant kilimo kliauniesi tik savo jėga, tai ne komandinis žaidimas. Visuomet žavėjausi savo konkurentu Valdemaru Venckaičiu. Bet mudu iki šiol – labai geri draugai. Štai neseniai atostogavo pas mane Ispanijoje su šeima. Nuostabu, kad nužengę nuo imtynių kilimo gyvenime mudu nekonkuruojame – Valdemaras man parodė, ką reiškia tikra draugystė.
– Jūs žinote, ką reiškia neturėti pinigų, bet pajutote ir gausos skonį. Kokį kaprizą, norą įgyvendinote, kai sukaupėte pakankamai lėšų?
– Savo? Neprisimenu... Labai norėjau kuo nors padėti imtynininkams, tad kai tik atsirado proga, nupirkau visai komandai – keliolikai sportininkų – geros firmos sportbačius.
Jau važinėjau įvairiausiais automobiliais, dabar nuomojuosi, nes dairausi naujos mašinos.
Restoranai manęs nevilioja, nes mėgstu gaminti pats – nuo jūrų gėrybių iki „Kijevo“ kotletų ir cepelinų. Rengiu draugams vakarienes – visi giria.
Technologijos manęs irgi nežavi, turiu naujausią „iPad“, kurio reikia darbui. Telefonas seno modelio, jau ketveri metai. Į išmaniuosius net negaliu žiūrėti. Kartą pusę metų tariausi su vienu ispanų klientu. Kai jis paskyrė susitikimo laiką, Barselonoje stojo mirtina spūstis. Lyg tyčia su broliu pasikeitėme automobiliais, įkroviklio neturėjau, išmanusis telefonas išsikrovė – perspėti kliento negalėjau, vėlavau dvi valandas. Klientą praradau... Dabar turiu paprastą telefoną, kuris neišsikrauna savaitę, nors skambinu tikrai labai daug. Draugai šaiposi ir vadina mane paskutiniu mamutu. Žinoma, merginos atkreipia dėmesį į mano telefoną, į paprastą automobilį, bet tokias perprantu per 30 sekundžių.
– Greičiausiai sulaukiate daug merginų dėmesio ir daužote jų širdis?
– Turiu du vyresnių vyrų pavyzdžius, kaip garbingai elgtis su moterimis. Vienas jų – mano tėvas. Nedaužau merginų širdžių, jei tik pajuntu, kad kuri nors pradeda man ką nors jausti, mezgasi viltys – atsitraukiu arba pasikalbu, stengiuosi nesudaryti sąlygų, kad jausmai įsisiūbuotų. Nenoriu, kad žmogus kentėtų. Pats žinau, ką tai reiškia. Ilgai draugavau su viena mergina, vėliau ji nusprendė, kad mums metas skirtis. Ji ne tik išėjo, galima sakyti, ji atėmė iš manęs penkerius gyvenimo metus – tiek laiko man reikėjo atsigauti.
– Drįsčiau teigti, kad jūs tiesiog dar nesutikote savo moters.
– Dabar kaip tik jaučiu, kad kai kas vyksta, – mezgasi gražus ryšys, – šiluma užlieja vyro veidą. – Jaučiu, kad ta mergina mane suprastų ir būtų šalia bet kokiomis aplinkybėmis. Suprastų netgi tai, kad negaliu absoliučiai viso dėmesio skirti jai vienai, kad man rūpi darbas, veikla. Tą merginą supažindinau su savo motina, o ji jokios mano merginos nematė pastaruosius septynerius metus. Man tai rimtas sprendimas.
– Kiek atlėpusias nuo kovų imtynininkų ausis savo kūriniuose įspūdingai įamžino amerikiečių rašytojas Johnas Irwingas. Ar jūs neketinate jų pakoreguoti?
– Ką jūs – niekada gyvenime! Tai kovotojų vizitinė kortelė – iš ausų mes atpažįstame vienas kitą visame pasaulyje. Mano ir nosis du kartus laužyta – nieko tokio, juk modeliu neketinu dirbti, – juokiasi Aleksejus. – Grožio reikia moteriai, o vyrams – proto.
