Perfrazuojant garsųjį rusų filmą „Maskva netiki ašaromis“, būtų galima teigti, kad būtent lietuviai ją pravirkdė. Pavyzdžiui, 2011-aisiais po R.Tumino premjeros „Prieplauka“ publika nuščiuvo, paskui atsistojo ir sukėlė ovacijų laviną. Ir plojo ne eilinė publika, o ir Lietuvai pažįstamas Rusijos kino bei teatro žiedas. Ir taip – po kiekvieno naujo spektaklio.
Po A.Cholinos spektaklio „Bereg ženščin“ visi buvo nustebinti. R.Tuminas mano, kad tuomet teatras pradėjo kvėpuoti – visi pamatė bendrą teatrinę kultūrą, pajuto jos skonį.
Negana to, nauju žodžiu Rusijos scenoje buvo apibūdintas choreografės iš Lietuvos spektaklis „Ana Karenina“, pastatytas irgi R.Tumino vadovaujamame teatre. Už šį kūrinį ji ir scenografas Marijus Jacovskis buvo nominuoti Auksinei kaukei – apdovanojimui, prilygstančiam kino „Oskarui“.
Rusai patys neslėpė, kad lietuviai prikaustė savo aukštu meniniu lygiu, pagarba tradicijoms ir rafinuotu skoniu.
Maskvos meno ekspertai tikino, kad atėjus vadovauti lietuviui J.Vachtangovo teatras tapo aukščiausios prabos scena, kokia būtų didžiavęsis ir Jevgenijus Vachtangovas.
Greičiausiai tai turėjo įtakos ir daugelio eilinių maskviškių – net nesidominčių menu – nuomonei apie Lietuvą.
Štai vienas Maskvos verslininkas prieš porą metų pasakojo, kad vos ne tiesiogine šio žodžio prasme bijojo keliauti į Lietuvą. Mat buvo prisiklausęs gandų, kad prakalbus rusiškai Vilniaus gatvėse galima sulaukti pačios nemaloniausios reakcijos. Ir buvo nustebęs, kai atvykęs pateko į draugišką ir kultūringą atmosferą.
Šiuos potyrius puikiai iliustruoja dainininkės Jurgos Šeduikytės nupasakota situacija. Kartą jai sėdint vienoje kavinėje Vilniuje užsuko trys rusai, įsitaisė netoli durų.
Įeina lankytojai, vienas, kitas, o jie komentuoja: „Žiūrėk, lietuviai šypsosi! O mums sakė, kad ne.“
Daugiau nei metus Jurga praleido su šeima Maskvoje, nes jos vyras Vidas Bareikis Vsevolodo Mejerholdo teatro institute studijavo režisūrą.
„Maskva – klaikaus brangumo miestas. Ten parduotuvėje negalėdavau nežiūrėti į kainas. Nuolat buvau apimta įtampos, – prisimena Jurga. – Nepaisant to, kad nepabuvęs Maskvoje tikrai nežinai, kas yra reali agresija ir gyvenimo greitis, netrukus pajutau, kad neišvykusi į Rusijos sostinę būčiau daug netekusi. Ten patirties sėmiausi kiekvieną valandą.“
Maskva buvo užsigeidusi lietuvių dizainerio Juozo Statkevičiaus. 2011 metais prabangiame prekybos centre „Gimenej“, kur apsiperka Kremliaus grietinėlė, padedant turtingiems ir įtakingiems verslininkams iš Latvijos, sužibo J.Statkevičiaus salonas „Boutique de Luxe“.
Kol buvo įrengtas salonas, Juozas į Maskvą važinėjo dešimtis kartų. Bet reikalingus interjero aksesuarus ir įrangą pirko Lietuvoje.
„Net kilimą“, – juokėsi Juozas.
Tik todėl, kad Vilniuje jam tai daryti paprasčiau. Laiko amžinai neturintį dizainerį glumino dideli pasaulio megapolio atstumai ir automobilių spūstys.
„Vien šviestuvo nuvažiuoti užtrunki tris valandas ir jo nerandi“, – įkurtuvių rūpesčius prisimena Juozas.
Parduotuvės interjeras buvo toks kaip veikiančios Vilniuje – daug juodos spalvos, teatrališka ir jauku. Tikrai skyrėsi nuo aplinkinių parduotuvių, kad ir kokiais brangiais daiktais ten būtų prekiaujama.
Viso to nebūtų įvykę, jei ne lietuvių kūrėją įsimylėję gerbėjai iš įvairiausių šalių. Kartą jo įspūdingą kolekcijos pristatymą stebėjo svečiai iš Maskvos.
Išvydę lietuvių kūrėjo darbus ir įspūdingą šou jie iš karto sukruto: „Duokite jį mums!“
Jie jau buvo girdėję apie J.Statkevičių, tačiau reginys, kurį išvydo, nuginklavo.
Ką mano pats Juozas apie darbą Maskvoje?
„Tai įdomus ir naudingas miestas, nes jo vyrai lepina savo moteris. Ir gali sau tai leisti“, – samprotavo kūrėjas.
Salone buvo prekiaujama nuo dienai skirtų ansamblių iki vakarinių suknelių. Vyrai taip pat turėjo į ką pasidairyti – čia buvo kostiumų. Taip pat – galanterijos kūrinių, nosinių, papuošalų, knygų ir net batų.
Buvo priimami ir individualūs užsakymai. Juozas turėjo nemažai klienčių iš Maskvos – jos atskrisdavo į Vilnių užsisakyti kailinių. Kad salonas šiuo metu uždarytas, nestebinantis Rusijos sostinės gyvenimo faktas, nes verslininkams ten išlikti nelengva.
Neprieštaraudamas, o tik patikindamas, kad Maskvoje netrūksta įvykių, potyrių, reiškinių, geras J.Statkevičiaus bičiulis ir viena ryškiausių Rusijos baleto žvaigždžių Nikolajus Ciskaridzė teigė, jog niekur kitur gyventi nenorėtų.
„Myliu Maskvą. Kasdien važiuoju į darbą krantine pro Kremlių ir žaviuosi šiuo miestu“, – su įkvėpimu kalbėjo menininkas.
Juozo bičiulė Evelina Chromčenko, žurnalo „Les Editions Jalou“ redaktorė, atsakinga už turinį bei leidybą 20 šalių, – vienas puikių pavyzdžių, kaip moteris gali turėti įtakos ir dideliems socialinio gyvenimo pokyčiams.
Buvusią žurnalo „L’Officiel“ redaktorę bandė pamėgdžioti daugybė moterų – vienas pavergdavo jos ryžtingas, karingas charakteris, kitas – skoninga apranga. Vienos pamėgdžiojo, kitos nekentė, bet abejingų nebuvo.
E.Chromčenko žurnalui „L’Officiel“ vadovavo 13 metų – iki 2011-ųjų. Pasiekė tiek, kad svarbiausiuose miestuose, kur vykdavo mados savaitės – Milane, Paryžiuje, Niujorke, ji sėdėdavo pirmose eilėse.
Ir ketindama susitikti interviu su italų dizaineriu Giorgio Armani leisdavo sau paskirti patogesnį laiką – tik dėl to, kad jau buvo susitarusi, kuomet ją viešbutyje sušukuos kirpėja.
Ši moteris nešvaistė savo brangaus laiko, jėgų mandagiems plepesiams su mielais nepažįstamaisiais – neskirdavo jo net savo pinigams suskaičiuoti. Atiduodavo juos namus prižiūrinčiai tetai, ir ši viskuo pasirūpindavo. Tai labai dažnas atvejis Maskvoje – turėti ne tik vairuotoją, auklę, tvarkytoją, bet ir patikimą ekonomę.
Evelina negaišdavo laiko net gydytojui – jei jo prireikdavo, specialistas atvykdavo į moters darbo vietą.
„Mano užduotis – pastebėti gražius dalykus kiekviename kvadratiniame centimetre. Matyti tai, ko kiti nemato. Maskva – nuostabus, vienas gražiausių pasaulio miestų. Be abejo, yra kas nepatinka, – tai košmariška naujoji architektūra ir metro. Nesinaudoju juo jau beveik penkiolika metų. Kai buvau nėščia, mane labai stipriai įžeidė. Buvau neturtinga, bet daviau sau žodį daugiau niekada nevažiuoti metro. Aš žodžio laikausi. Buvau pasiruošusi nevalgyti, bet važiuoti automobiliu, o ne metro, kad tik neišgyvenčiau to, ką patyriau“, – kalbėjo Evelina.
Paklausus, ar nebijo įtemptai dirbdama išsisunkti kaip citrina, prarasti gyvenimo džiaugsmo ir susirgti, E.Chromčenko tik atsainiai mestelėjo, kad kada nors vis tiek sirgs.
„Juk gyveni šiandien, nerepetuoji rytojaus. Niekada nebus geriau negu šiandien – dabar pats geriausias laikas.
Pradėjusi leisti žurnalą Rusijoje atsidūriau lyg tuščiame lauke – buvo mažai specialistų, kuriuos galėjau pakviesti bendradarbiauti. Ne todėl, kad esu pati protingiausia – todėl, kad jų fiziškai nebuvo. Negalėjau rinktis iš penkių stilistų, nes nebuvo nė vieno, negalėjau nieko persivilioti už daugiau pinigų, nes man tiesiog nepatiko konkurentų darbas.
Juk pas mus nebuvo nei stilistų mokyklos, nei mados žurnalistikos.
Tad natūralu, kad man reikėjo dirbti daugiau nei tiems, kurie dirbs po manęs. Taip pripratau prie pašėlusio tempo. Esu įsitikinusi: filmo „Ir velnias dėvi „Prada“ herojė – leidinio redaktorė Miranda Pristli – Rusijoje neišleistų nė vieno numerio, nes jai paprasčiausiai trūktų fotografų, stilistų, asistentų, mados žinovų, pagaliau – gražių daiktų. Čia nėra nė dešimtosios dalies to, kuo ji įpratusi naudotis kiekvieną dieną. O juk turėjau kurti tarptautinio lygmens produktą“, – dalijosi mintimis garsioji maskvietė, kurios įdirbis buvo ypač ryškus pastaruosius penkerius metus, net kai ją pakeitė kita redaktorė.
Prieš ketverius metus pradėjusi važinėti į Maskvą, J.Vachtangovo teatrą, statyti spektaklių, A.Cholina prisiminė, kad pirmiausia reikėjo sutelkti trupę, padaryti aktorius geranoriškus.
„Maskva – skubančių žmonių miestas, o geras aktorius negali būti skubantis. Jis privalo turėti laiko pagalvoti, pabūti su savimi, stebėti. Tačiau dažnas viena koja – repeticijoje, kita – filmavimo aikštelėje, vakare spektaklis, po jo – naktinis filmavimas. Maskvoje išvydau išsunktus žmones be savo pasaulio, be savo veido. Juos reikėjo grąžinti į save, jei norim ne parodomojo teatro, ne pigios klounados, o tokio spektaklio, kuris ilgam įsirėžia į repertuarą“, – pasakojo choreografė.
Dabar su A.Cholina nori dirbti ryškiausios rusų žvaigždės.
Režisierius R.Tuminas pats pripažįsta, kad per penkerius jo vadovavimo metus J.Vachtangovo teatras suskambėjo ir pakilo.
„Ten pilka žemė, pilkas dangus. Žmogus tokiame mieste – kaip kape. O visi nori gyventi, išgyventi, būti, tapti. Yra norinčių pagražinti sostinę, kad ji nebūtų tokia pilka – ir dangų pravalyti. Ir aš to noriu. Ta troškulio tendencija atsispindi teatre – išaugo atvirumo, paprastos istorijos be jokių atrakcionų poreikis“, – kalbėjo kūrėjas.
Svarbiausi kultūriniai renginiai Maskvoje nepraeina be garsaus lietuvio. Nors renginiai, šventės nelabai patinka kūrėjui, jis supranta, kad dalyvavimas visame tame – tai viena jo, kaip teatro vadovo, pareigų.
Garsūs jo kolegos pajuokauja: „Tai ką, Tuminai, keršiji mums?“ Mat lietuvis tvirtai užėmė teatrinę erdvę Maskvoje.
„Sakau – taip, pradedant nuo 1939 metų, – šyptelėjo R.Tuminas ir patikino, kad juokaujama gražiai, be sarkazmo. – Elegantiškas kerštas? Kitaip mes ir negalime, o ir nereikia – tik krepšiniu, muzika, kultūra. Patys maskviškiai spaudoje rašo, kad pats geriausias rusas yra lietuvis.“
Į viešumą prasprūsta ir tokia mintis, kad štai atvažiavo užsienietis ir parodė, kas yra Antonas Čechovas, Aleksandras Puškinas.
R.Tuminas atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais mokslininkai istorikai, pavyzdžiui, televizijos laidose apie Lietuvą kalba kaip apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – to anksčiau išgirsti buvo neįmanoma.
Kaip aukščiausio lygio teatralas ir puikus diplomatas R.Tuminas pasiekė, kad liepos 1-ąją, Lietuvai pradėjus pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai, J.Vachtangovo teatre bus surengtas minėjimas.
„Bus kviečiami Maskvoje reziduojantys įvairiausių šalių diplomatai. Parodysime neilgą spektaklį, surengsime priėmimą. Manau, kad būsime pagerbti ir pripažinti. Anksčiau greičiausiai to nebūčiau galėjęs padaryti – būtų atkalbėję“, – užsiminė R.Tuminas.
Kai kada jam žmonės sako, kad dabar, Rimai, jūs galite viską. Bet jis nedaro nė pusės, ką galėtų. Kaip pats juokiasi, nėra pratęs reikalauti privilegijų, jam nereikia, kad jį įneštų į teatrą, vežiotų automobiliu.
Daug kas sako, kad Maskva pilkoka, grožio joje nedaug. Ar per pastaruosius penkerius metus atsirado vietų, kur širdis ir akys galėtų atsigauti?
R.Tuminas teigė, kad Patriaršije Prudy – puikus rajonas, išpuoselėtas. Ypač išgražėjo būtent per pastaruosius penkerius metus.
„Puiki N.Gogolio alėja, pats bulvaras ir jo prieigos. Čistyje Prudy bei Novodevičės vienuolynas. Yra išlikusių gražių vietų bei pastatų, primenančių didžiąją rusų kultūrą, XIX amžių – būtent jis rusų kultūroje man artimiausias“, – pasakojo R.Tuminas.
Menininkas nusišypsojo paklaustas apie parduotuves – šalia jo namų Maskvoje kaip tik neseniai atidarytas naujas prekybos centras. Vis dėlto vilniškiai „Maxima“, „Rimi“ ar „Iki“ jam išlieka geriausi.
Visko mačiusį ir nemažai sau galintį leisti vyrą stulbina kosminės kainos – mėgsta su kolegomis iš Lietuvos net garsiai pasistebėti atkreipdami vienas kito dėmesį į kokį nors produktą.
Įdomu tai, kad ūkinių, elementariausių buities prekių parduotuvės išsikėlė į Maskvos pakraščius. Dabar maskviečiai apsipirkti – šviestuvų, baldų – važiuoja naktį, kai laisvesni nuo grūsčių keliai.
Menininkas pastebėjo, kad atmosfera gatvėje nėra itin draugiška.
Bet jis labiau mėgsta matyti teigiamus dalykus. Per pastarąjį penkmetį įvyko teigiamų poslinkių, ypač tarp inteligentijos.
Kad ir kaip keista, bet dieną buvę agresyvūs, vakare maskviškiai tampa tais rusais, kokiais mes žavimės, – draugiškais, mielais, svetingais. Jie tarsi kuria du gyvenimus – dienos ir vakaro, nakties. Vakare jie laisvi, gražūs, inteligentiški, geranoriški, dosnūs, įdomūs.
Tokie jie pasklinda po teatrų, koncertų sales ir įvairių renginių erdves. Kiekvieną vakarą Maskvoje vyksta apie 1200 renginių.
Paryčiui viskas baigiasi tarsi gaidžiui pasakoje užgiedojus – visi grįžta į savo vietas ir užima kovotojų poziciją.
Būtent šis ryškus pokytis įvyko per pastaruosius penkerius metus – maskviškiai save atranda vakarinėse šventinėse erdvėse.
Renginių gausa netgi skatinama, nes reikia išskirstyti žmones, nuraminti neramius, sukurti žaidimų aikšteles. Tai neatitraukia nuo politikos, bet reikia, kad žmonės turėtų ką veikti, galėtų išsisakyti.
Visa tai R.Tuminui įdomu stebėti. Kiek ilgai jis gyvens tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Maskvos, dviejų teatrų – J.Vachtangovo ir savo įkurto Mažojo teatro?
„Aš nepamečiau savo teatro Vilniuje ir nepabėgau. Tik palikau. Į Maskvą išvykau tarsi į ilgą komandiruotę ar lyg diplomatas į misiją. Įvykdysiu ją ir grįšiu“, – sakė R.Tuminas, įsitikinęs, kad žmogus, bet kokio amžiaus būdamas, mokosi.
