„Iš jo esu išmokusi sportininko ryžto ir valios. Pro sukąstus dantis visuomet stengiuosi įrodyti ir sau, ir kitiems, kad galiu padaryti tai, ką užsibrėžiu. Prisimenu, kai dalyvavau projekte „Šuolis“, vienas sudėtingiausių šuolių buvo nuo liepto šokti stovint ant rankų.
Kartą prie tėčio pabandžiau atsistoti ant rankų ir pamačiusi, kad man nepavyksta, sakau: „Viskas, tėti, važiuojame į ąžuolyną, ten, kur tu visada sportuoji, mokysimės stovėti ant rankų.“
Ne kartą teko ten važiuoti, dėl nuoseklių treniruočių išmokau. Ir kai finale atlikusi šį šuolį laimėjau projektą, tėtis sakė, kad netikėjo, jog man pavyks. Tačiau nuosekliai dirbdami kartu mes tai išmokome. Tai – mūsų abiejų pasiekimas.
Dar vienas prisiminimas, kuris apibrėžia mano santykį su tėčiu, iš vaikystės.
Man buvo gal 4 metai, buvome su tėčio draugų kompanija ir vaikais. Vienas vaikas, neapsikentęs mano kalbų apie tėtį, sako: „Taip, taip, Egle, tau tik tavo tėtis geriausias, stipriausias, gal ir mūsų stiprūs.“
Vadinasi, aš taip apie savo tėtį visuomet galvodavau ir visiems tai sakydavau“, – su šypsena prisiminė E.Straleckaitė.
