Rudenį Giedriaus visur daug – jis veda televizijos laidą, vaidina kine ir keliauja su Dariaus Gumausko režisuotu spektakliu „Emigrantai“ po Lietuvos miestus ir miestelius.
– Ar galima sakyti, kad išvažiavimas gyventi į Naująją Vilnią yra tam tikra tavo vidinė emigracija? Atsitraukimas nuo miesto?
– Kartais man atrodo, kad išvykimas iš šalies yra mažesnė emigracija nei ta, kai aštuoniolikos tau reikia iš Klaipėdos persikelti į Vilnių. Man toji emigracija iš Klaipėdos į Vilnių sukėlė didžiulį šoką.
Emigracija, apie kurią dabar tiek daug kalbame, plati tema, juk visi ieško skirtingų dalykų, skirtingus atranda ir skirtingus praranda. Gali išvykti, pavyzdžiui, į Angliją, bet būti visiškai neemigravęs.
Spektaklyje „Emigrantai“ yra toks tekstas: „Tą, tą padarysiu, o tada grįšiu į Lietuvą ir gyvensiu.“ Tai yra baisiausia, ką gali sau pažadėti, – gyvensiu ateityje. Dabar reikia gyventi. Dabar. Mums vis atrodo, kad viskas dar bus. Bet nebebus. Yra.
Emigruoti į save – didžiulis susireikšminimas. Aš televizoriaus nežiūriu, man politika neįdomu, aš gyvenu savo uždarame pasaulyje ir man niekas nerūpi! Esu tarsi aukščiau visko! Užsidedi vaizdą, kaukę. O kas tada? Lieki juk vienas. Susireikšminęs.
– Ar daug tau yra tekę sutikti susireikšminusių žmonių? Juk aplinka susireikšminimui tarsi ir labai palanki...
– Aš arba su menininkais dirbu, arba visiškai su ne menininkais. Man patinka dirbti televizijoje, nes čia viskas aišku – joje visi mes norime uždirbti pinigų. Ir niekas niekam nemeluoja.
Tokia mintis man kadaise atėjo į galvą: jei nersi per giliai, vis tiek atsitrenksi į paviršių. Arba galiausiai atsimuši į dugną. O ten jau – visiškas paviršius. Banaliai kalbu? Bet man atrodo, kad viską reikia derinti, išlaikyti pusiausvyrą, – teatre, tapyboje, šiuolaikiniame mene, muzikoje. Švaistytis žodžiais, kad ir tas š..., ir tas – š..., lengva, bet tu pamėgink sušokti televizijos ekrane nė karto savo gyvenime šokti nemėginęs...
Anksčiau sakydavau, kad džiazas – š... O dabar jis man taip patinka! Ypač avangardinis. Arba aukščiausio lygio popmuzika, na, ji tikrai ne mano, bet aš suprantu, kiek darbo įdėta. Šiandien reperiai už savo tekstus laimi garsiausias literatūros premijas.
Ir išvis – kodėl būtinai reikia vertinti? Aš, pavyzdžiui, pavargstu vertinti. Nes vertinimai man trukdo žiūrėti spektaklius ir filmus.
– Toks supratimas, matyt, ateina drauge su metais?
– Tik su metais. Kai esi dvidešimties, tau atrodo, kad labai daug žinai, o kuo toliau, tuo daugiau abejonių. Dvidešimties buvau durnas, ne vyras, toks bernas garbanotais plaukais. Daug pinigų, galva tuščia, nes viskas pragerta. Na, gerta taip, kad jergutėliau! O gal galėjo visai kitaip viskas būti.
Šiandien aš suprantu, kodėl vyresnio amžiaus moterys į feisbuką deda gėlių nuotraukas. Žmonės kartais šaiposi, o iš tiesų vyresni žmonės aiškiai žino, kad gėlės yra geriausias dalykas pasaulyje. Jos sukurtos grožiui. Niekam daugiau, nėra jokio kito tikslo. Girdėdavau: o-o-o, kaštonai pražydo. Dabar pats taip sakau: jergutėliau, jau ir kaštonai! Eina sau, kaip gražu!
Metams bėgant gamta prie tavęs kažkaip stebuklingai vėl priartėja. Juk buvo nutolusi, kai varei, darei karjerą, uždirbinėjai pinigus. Mes žinome, kodėl nafta brangiai kainuoja, kokie karai vyksta pasaulyje, o medžių, kurie auga šalia, pavadinimų nežinome. Pamirštame: jei jų nebus, mes negalėsime kvėpuoti. Pučiam burbulus, pučiam, o išsilaisvinimo esmė – pripažinti, kad nieko nežinai.
Sako, senukai suvaikėja. O gal jie grįžta atgal, nes suprato esmę – nieko žmogus pats vienas nepadarys, nieko nepakeis. Ne jo tai valioje. Štai čia susireikšminimas ir baigiasi.
– O tu pats ar kada buvai užrietęs nosį?
– Oi, buvau! Paskui atėjo suvokimas, jog nėra čia nieko gero, kad tave atpažįsta gatvėje. Jei kiekvienas atpažinęs duotų bent po eurą, nauda būtų, o kai neduoda, tai tik paglosto tavo savimeilę. Man patinka, kai pro šalį einanti močiutė pamoja ranka – sveikas, sveikas. Atrodo, pažįsta, juk mato kiekvieną vakarą, sveikinasi kaip su kaimynu. Kažkur matytas...
Žinai, reikia mažiau galvoti. Visi tik ir galvoja, kokiems čia būti, ką pasiekti, kaip atrodyti. Iš tiesų viskas yra žaidimas. Jei žmonės daugiau žaistų, būtų mažiau karų.
Paprasčiau reikia – pirmykščiai žmonės prisirinkdavo uogų, suvalgydavo, kažką padirbdavo, o paskui eidavo žaisti. Svarbu tik priimti žaidimo taisykles, o jau paskui tikėtis, kad sėkmės kauliukai tau išmes naudingą derinį. Atrodo, žmogus viską žino, o ima ir nepavyksta. Manai, kad tobulai suvaidinai, o režisierius tau sako – blogiau nesi vaidinęs.
– Buvai tobulas Romeo Oskaro Koršunovo spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“...
– Dabar esu žilas, o tada turėjau garbanotus plaukus. Praėjusią vasarą, kai filmavome Tito Lauciaus „Paradą“, vieną naktį atsidūriau kabinete su Kostu Smoriginu, Vidu Petkevičiumi ir Juozu Budraičiu.
Tai buvo akimirka, kai supratau, kad įvyko. Išsipildė tai, ką pradėjau aštuoniolikos, įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją. Supratau, kad būsiu aktorius. Arūnas Sakalauskas yra aktorius, Vaidotas Martinaitis yra aktorius.
Dabar ir aš jau esu aktorius. Paskambinau mamai, papasakojau, su kuo sėdžiu, o ji man sako: „Prisimink šitą momentą. Jis labai svarbus.“
Ir man atrodo, kad svarbus, svarbesnis už bet kokį apdovanojimą. Man tai buvo kaip olimpinis medalis – jie su manimi kalba kaip lygūs su lygiu.
– Kai teatre vyksta tiek dramų ir tragedijų, juk yra galimybė mažiau jų patirti namuose?
– Galimybė yra, bet dramos nesumažėja. Pamenu, kai repetavome „Tartiufą“, žmona sako: „Atrodo, persirepetavai, truputėlį tampi Tartiufu.“ Man atrodo, kad nesąmonė, to negali būti, o žmona pastebi įtampą ir nervą, kurį sukelia vaidmuo. Labai svarbu vaidmens neparsinešti namo.
Teatras ir šeima man – visiškai du atskiri pasauliai. Aš net nemėgstu, kai mano artimi žmonės žiūri spektaklius, kuriuose vaidinu. Ypač pirmuosius. Kviečiu į kokį dešimtą, sakau, dabar jau gali. Bet jei atvirai, man labiausiai patinka, kai salėje neutralūs, manęs nepažįstantys žiūrovai.
Ir teatras, ir šeima yra vienodai brangūs. Tiesą sakant, kai buvo labai sunku, teatras padėjo atsigauti. Palangoje turėjo vykti premjerinis spektaklis „Nedarom tragedijos“, ryte man paskambino ir pasakė, kad mama ligoninėje, stiprus infarktas. Sako, būklė kritinė, neaišku, kaip bus. Mano organizmas iškart sureagavo – apsivėmiau mašinoje. Ir suprantu, kad premjeros neatšauksime, spektaklį vaidinti reikia. Dieną repeticija, mama – reanimacijoje, tau reikia komediją vaidinti, o realybėje – tragedija. Pradėjau repetuoti ir atsigavau, tik tada suvokiau, kaip viskas sutampa, – personažo mama irgi guli ligoninėje, pjesės tekstai tokie, kokius pats sakyčiau. Suvaidinau, o mamai pagerėjo.
Scenoje atrodo, kad esi kitas. Aš juk ir televizijoje ne Giedrius, aš ten laidos vedėją vaidinu. Tik namie esu Giedrius, ne personažas.
– Jei reikėtų sąžiningai prisistatyti nepažįstamam žmogui, ką sakytum?
– Labai sunku apie save kalbėti. Tu gali kalbėti apie mane, kitas. Kai manęs prašo apie save pasakyti dešimt gerų dalykų, negaliu sugalvoti nė vieno. Na, gal nuoširdus esu. Atviras. Man nieko negaila. Kažkokių dalykų gaila, bet šiaip – negaila. Su manimi bus paprasta, bet kai kuriais momentais – ir visai ne. Darbe, pavyzdžiui, su manimi sunku. Visada sakau, kas nepatinka.
Vienas režisierius po repeticijų mano žmonos paklausė: „Tau lengva su juo gyventi?“ Kai ji linktelėjo galva, jis pasakė: „O man dirbti – ne.“ Kartais pykstu, o paskui galvoju, ką noriu savo pyktyje paslėpti, – tai, kad nemoku teksto ar kad tingiu repetuoti? Jei taip nutinka, man viskas blogai. Mūsų tokia profesija – turime patikti.
Tačiau visiems nepatiksi ir neįtiksi. Tada ir išgyveni skausmus, vidinį konfliktą. Tau gali šimtą kartų sakyti, koks buvai fantastiškas, bet jei vieną kartą pasakys, kad buvai nelabai, tai ir nusiminsi, ilgai neišmesi iš galvos.
– Visada klausai, ką sako kiti?
– Yra toks pasakymas: klausyk mamos ir žmonos. Aš taip ir darau.
– Prasitarei, kad žmona sakė, jog su tavimi lengva gyventi. O tau su ja?
– Lengva, labai. Ji yra mano didžiausia gyvenimo dovana. Daugiausia, ką galėjau gauti už gerus savo praėjusio gyvenimo darbus.
Agata – labai tikintis žmogus, tai aš kartais juokauju: tu tiek daug maldų kalbėjai, kad gavai mane. Nes jei daug meldiesi, tai tikrai kažką gero turi gauti.
– O tu meldeisi, kad ją gautum?
– Ji man sakė, kad taip. Mes esame normali pora, kaip ir visos kitos, visko būna. Dar ir kokių dalykų! Sugeriame vienas kito emocijas, apsikabiname, išsikalbame, pasipykstame.
Bet taip turi būti, mes tik dviese galime pyktis, juk kai su kitu susipyksi, baigsis blogai. O pas mus baigsis gerai. Užtat ir sakau – dovana. Agata – nuostabi, jautri moteris.
Kai susipažinome, buvau šiek tiek kitoks, gal net labiau jai patikau, kai dažniau vaikščiojau į bažnyčią. Na, žinai, kai susipažįsti, juk nuomonės visur sutampa, viską kartu nori daryti, viskas patinka, kas ir jai patinka. Žavingas tas laikas.
Bet ne mažiau žavus ir šis, kai išsiaiškini tiesą, – o juk sakei, kad tau tai patiko?! Oi, ne, kalbėjau, kad tau patikčiau. O tu tuos dalykus laikei viduje visus tuos metus?! Labai juokinga. (Juokiasi.)
Aš supratau, kad gyvenime yra du svarbiausi dalykai. Vienas jų – jausti ritmą. Su Agata jaučiame. Nes jei ritmas nesutampa, viskas griūva.
Teatre – tas pat. Mes juk patys esame ritmas, mūsų širdis plaka ritmingai. Štai kodėl žmonėms taip patinka muzika.
Antras svarbus dalykas – apšvietimas. Jei nėra šviesos, aplink tamsu, o jei apšvietimas geras, šviesa gera, gyvenimas yra gražus.
