Praėjo keleri metai, ir apie 17-metę, jauniausią Liuksemburgo aktorę, vaidinusią Peterio Webberio filme „Mergina su perlo auskaru“ (filmuota 2003 m.), kalbėjo visa šalis. Jos partneriai filme buvo kino žvaigždės Colinas Firthas, Scarlett Johansson.
„Visiškai nieko nėra žinoma apie dailininko Jano Vermeerio geriausiam paveikslui „Mergina su perlo auskaru“ (1665 m.) pozavusią mūzą. Žinoma tiek, kad ji nebuvo dailininko meilužė. Kas yra ta paslaptinga mergina ir kokios mintys tą akimirką sklando jos galvoje? Jau keletą amžių žmoniją kankina šis klausimas“, – rašo meno kritikai.
Bet mes žinome merginos, suvaidinusios dailininko mūzą, pavardę. Tai lietuvaitė G.Parulytė.
O šiandien jos darbus žino ir platus trumpametražių filmų bei teatro pasaulis.
Su Gintare (36 m.) mes šnekučiuojamės jos tėvų namuose Liuksemburge. Trumpas atokvėpis prieš jai išvykstant dirbti su savo pirmu serialu į Islandiją.
Tolumoje dešinėje, Prancūzijoje, matyti atominės elektrinės kaminai. Kairėje – Mozelio slėnis Vokietijoje. Priešais plyti Liuksemburgo pievos ir kalvos. Gintarė užaugo tokioje kelių valstybių sankirtoje, ją brandino įvairialypė kultūra. Bet drauge ji išgyveno ir asmenybės tapatybės problemą – „Kas aš esu?“ Gal todėl šis klausimas vingiuoja raudona gija ir per jos kūrybą.
– Kai tau buvo 7-eri, jūsų tėvai, Liuksemburge šiandien žinomi oftalmologė Sigita Parulienė ir architektas Nerijus Parulis su tavimi ir vyresniu sūnumi Steponu atsikėlė dirbti į Liuksemburgą. Čia ir įsikūrėte. Kaip sekėsi pritapti?
– Aš daug ko nesupratau šiame naujame pasaulyje. Palikome Lietuvą ant virsmo slenksčio. Maišatis, barikados, viltys, trispalvės. Ir saugus, nusistovėjęs gyvenimas čia. Man liko tylėti ir stebėti šį pasaulį. Išgyvenau daug naujų patirčių.
Mokykloje mane žemino, iš manęs tyčiojosi, stumdė. Esi iš nežinomos šalies. Niekas nežino, kas ta Lietuva. Lyg būčiau ateivė iš Niekur. Be jokio pagrindo po kojomis.
Be to – nemokanti kalbos. Trečioje klasėje man mokytoja pasakė: turiu per pusmetį išmokti liuksemburgiečių, prancūzų, vokiečių kalbas arba perkels į pirmą klasę. Aš jas išmokau per 3 mėnesius. Vaikas, pasirodo, gali viską. Ir man kilo toks stiprus jausmas: palaukit, aš jums parodysiu! Aš tapsiu laimingu žmogumi, apie kurį jūs skaitysite.
Mes ilgai buvome vienintelė lietuvių šeima Liuksemburge. Susijaudindavau, kai pro mašinos langą autostradoje pamatydavau sunkvežimį su lietuviškais numeriais. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir Liuksemburge suplevėsavo trispalvė, apsiverkiau. Mano, mano Lietuva! Iki šiol prisimenu skanėstą – kaip mama su česnakais kepa juodą duoną, atsivežtą iš Lietuvos.
Kai įstojau į licėjų, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Man 12 metų, aš spuoguota, akiniuota, bet įdomi, nes esu kitokia. Tada aš supratau, kad mene tavo kitoniškumas yra privalumas. Ir būtent tada, licėjuje, aš suradau teatrą. Drauge – ir tą pagrindą po kojomis.
– Dar paauglė tu supratai, kad esi menininkė? Visi mes esame menininkai, bet tik menininkai tai žino?
– Taip! Taip! Mano kelią gal nulėmė tai, kad mano šeima visada buvo kultūrinio gyvenimo apsuptyje. Mano tėvai Lietuvoje draugavo su režisieriaus Eimunto Nekrošiaus šeima. Mama juokiasi, kad jo sūnūs nepasidalydavo, kuris vežios mane vežimėlyje. Teatras visada buvo šalia.
Bet buvo ir kitas dalykas – gimiau labai jautri. Tai, kad tapau menininke, man yra egzistencinis dalykas. Jei neišreiškiu savo jausmų, sprogstu viduje. Man prasideda baimės priepuoliai, egzistencinės tamsos. Ir aš per jas esu perėjusi. Esu bandžiusi būti ne savimi, kitu žmogumi, bet man nepavyko.
Antra, aš jaučiau didelę atsakomybę, kad pasirinkau menininkės kelią. Ir kaltę. Mano giminė yra iš akademinės aplinkos. Aš gi esu Vakaruose ir turiu laisvę studijuoti bet ką, turėti puikią karjerą, užsidirbti daug pinigų. Bet aš noriu pasirinkti aktorystę ir režisūrą! Tai tikrai man negarantuos patogaus ir pasiturimo gyvenimo.
Ir jaučiau dėl to lyg ir kaltę. Mano galimybės ir norai taip skiriasi. Nes, antra vertus, labai norėjau pateisinti šeimos viltis, gerbti jų vertybes. Lyg išduočiau juos, negerbčiau jų vilčių. Ir iš to atsirado tas nuolatinis sielos nerimas. Tad mano kelias toks šakotas.
– Suprantu, kad pasirinkai kelią nuolat degti? Ir nuolatinis kūrybinis nerimas – tavo gyvenimo prasmė.
– Tiesa. Filmavimo aikštelėje ir supratau, kad mano jautrumas turi prasmę. Aš gal tik tada supratau, kad nuo vaikystės visada ieškojau prasmės. Ir kad man nereikia būti kitu žmogumi.
Kamera yra taip arti, kad matyti kiekviena tavo veido išraiška. Ir tas mano jautrumas tapo didžiule dovana. Kad galiu sujaudinti žiūrovą, kad apsiverkia net režisierius.
Supratau, kad jie verkia ne dėl to, ką aš darau. Bet mano emocijų tikrumas ir nuoširdumas atpalaiduoja jų jausmus, ir jie verkia dėl savęs. Kad jie išverkia savo skausmą. Supratau ir pradėjau gerbti meno terapinę galią.
Kaip, tai supratus, pasirinkti kitą profesiją? Dirbti biure su popieriais? Kovoti dėl karjeros, pastumti kitus?
Taip, kino ir teatro gyvenime daug nesaugumo, kančių, nenormalus darbo ritmas. Bet mūsų tėvai ir mes juk buvome auklėjami būti darboholikais, kentėti. Mano tėvai suprato, koks sunkus mano, tokio jautraus vaiko, pasirinkimas, bet perkalbėti mane neturėjo jokių galimybių.
Režisierės darbas vėliau man davė laisvę spręsti, kiek aš ir mano aktoriai dirbame. Aš saugau jų sveikatą.
– Esi užsiminusi, kad aktorystę radai per modelio darbą. Ir būtent kaip modelis iš pat pradžių tapai žinoma Liuksemburge?
– Taip, pradėjau dirbti 13 metų. Iš tiesų buvo daug reklamos, ir ne tik Liuksemburgo spaudoje. Buvau aukšta, plonytė, atitikau modelio tipažą. Visi nori su tavimi dirbti, turi ištverti didelį krūvį.
Užsidirbau pirmųjų pinigų. Bet kilo sveikatos problemų, nes imi bręsti, kūnas moteriškėja, priaugi svorio, turi jo numesti, imi badauti... Visi modeliai su tuo susiduria. Sugebėjau išeiti iš to rato, nes supratau, kad tai yra absurdiškas darbas, kad turiu savo kūną mylėti.
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
