Susitikome vasariškai šiltą vakarą vienoje sostinės Senamiesčio kavinių. Abu prisipažinome, kad eidami į susitikimą šiek tiek jaudinomės. Kaip vėliau paaiškėjo, be reikalo, nes pokalbis buvo atviras ir be galo nuoširdus.
Temos keitė viena kitą: vieną akimirką juokėmės, kitą – graudinomės.
Atvirai kalbėjomės apie studijų metus, meilę praėjusiais metais jo žmona tapusiai Indrei (34 m.), pirmuosius sakinius aiškiai lipdančiam jųdviejų sūnui Emiliui (2 m.) ir prisiminėme skaudžias aktoriaus gyvenimą krėtusias netektis bei išgyvenimus.
– Kaip ir garsus tėvas tapote aktoriumi. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Teatras mane lydėjo nuo pat vaikystės. Tėvams manęs nebūdavo kur palikti, tad numesdavo į Jaunimo teatro arba Operos ir baleto teatro užkulisius. Ten ir užaugau.
Visuomet matydavau tik tuos gražius, nekaltus užkulisius, todėl ir įsimylėjau tą apgaulę. Ėjau, rodos, kaip ant kokių bėgių pastatytas, nelabai buvo kitų pasirinkimų, tačiau jų gal ir nenorėjau. Taip išėjo, kad tais bėgiais važiuoju iki šiol.
– Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo tėvas Arūnas Storpirštis?
– Kai jau pats esu tėvas, suprantu jį. Jei mano sūnus dabar sakytų: „Žinai, tėti, varysiu į aktorinį“, aš turbūt taip pat reaguočiau kaip ir jis tuomet.
Kai pasakiau jam, kad noriu ten stoti, jis patylėjo ir kažką bandė sakyti, bet greitai suprato, jog nieko nepakeis. Dabar, kai teatre vaidinu jau dešimtmetį, suprantu, kodėl tėtis norėjo mane perkalbėti.
– Storpirščių pavardė gerai žinoma teatro scenoje. Ar ji jums padėjo siekti karjeros aukštumų?
– Visą laiką driekėsi tas šleifas. Galime žiūrėti bet kur – ar tai būtų krepšinyje Sabonis, ar politikoje Landsbergis. Nemanau, kad jiems yra lengviau. Vis tiek atsiras, kas sakys: „Bet tėvas tai kitoks – geresnis buvo...“
Tos dvi pavardės, kurias paminėjau, – sėkmės be galo lydimų žmonių, vos ne žinomiausios. Kai pradedi savo kelią, norisi pradėti nuo nulio, o ne kalbų, kad „šitas tai tikrai dėl pavardės įstojo“. Tarp aktorių, aišku, yra ir kitokių žinomų pavardžių.
Mes akademijoje juokaudavome, kad konkuruojame su Bareikiais ir Latėnais, bet Storpirščiai vis tiek laimėjo, nes mūsų į teatrą atėjo daugiausia. (Šypsosi.)
Pradžia buvo sudėtinga, tačiau laikui bėgant susigyvenau ir dabar jau stengiuosi apie tai nebegalvoti.
Mano sūnus irgi Storpirštis. Ar jis pasirinks šią profesiją, ar kitą – kloju kelią tam, kaip į jį bus žiūrima ir su kuo jis bus lyginamas. Nuolat turės ką nors įrodinėti ir jaus spaudimą.
Yra dar mano pusbrolis, metais vyresnis, kuris visuomet žingsniu priekyje. Būdavo palyginimų ir su juo. Klausdavo manęs, kodėl Ainis ten, o aš čia. Ir kartais norėdavosi atsakyti negražiai, kad nustotų mus lyginti. Tai seniau erzindavo dėl jaunatviško karštakošiškumo, o dabar aš netgi leidžiuosi pats į tas kalbas ir mėgstu paerzinti. Ėmiau į viską žiūrėti paprasčiau.
– Jūsų profesinis gyvenimas gana įtemptas. Ar nuo didelio užimtumo nenukenčia jūsų asmeninis gyvenimas?
– Suderinti labai sunku. Kažkur vis tiek turi aukotis. Po karantino juokavau, kad po tų poros mėnesių, kai pagaliau visi pabuvome kartu, mano vaikas sužinojo, kas yra jo tėvas. Nes šiaip dažnai būdavo, kad rytą išeinu iš namų, o grįžtu tik vėlai vakare prieš jam užmiegant.
Kurį laiką jis buvo labiau mamyčiukas, dabar galiu sakyti, kad jau ir mano vaikas. (Šypsosi.) Ačiū Dievui, visi aplink sveiki, nesirgo, tad šis laikas buvo labai atveriantis akis ir reikalingas. Keista, kad reikia pasauliui sustoti, jog tai suprastum.
– Ar įmanoma pragyventi iš aktorystės?
– Aktoriaus profesija yra tokia, kad pusę metų labai dirbi, o kitą pusę galvoji, kodėl aš niekam nebereikalingas. Dabar man yra tas pusmetis, kai labai daug dirbu. Buvo ir toks laikas, kad dirbo žmona, o aš beveik visai nedirbau. Buvo ir vyriškų krizių, kai pradedi suvokti, kaip tau svarbu būti stabiliam ir kaip tavo vidinis džiaugsmas priklauso nuo to, kiek gali pinigais aprūpinti šeimą. Reikėjo suprasti, kad turiu šeimą ir mes su Indre nesame atskiri žmonės, o dar yra ir mūsų vaikas.
Turėjau suvokti, kad kartais gali būti tokių etapų, jei, neduok Dieve, aš susižeisčiau, pusę metų negalėčiau vaidinti, dirbti jau tektų Indrei. Tačiau kol galiu dirbti ir kol man sekasi, mūsų šeimoje daugiau dirbu aš.
Turiu tokį tikslą, kad mano šeimai niekuomet nieko netrūktų. Kad galėčiau uždirbti tiek, jog mano žmonai nebereikėtų dirbti ir ji tuo būtų patenkinta. Būčiau labai laimingas. Bet jei jau dirbu ir aš, ir žmona, tada vaikas būna ne su tėvais, o su kuo nors kitu. O, mano manymu, vaikui geriausia augti su tėvais, jokia čia naujiena. Taip ir stengiamės auginti sūnų.
– Ne kartą esate kalbėjęs apie tai, jog norėtumėte pakeisti profesiją. Kokioje srityje save įsivaizduotumėte?
– Jei prikaupčiau drąsos pilnas kelnes ir norėčiau keisti profesiją – keisčiau aktorystę į ką nors stabilesnio. Tačiau kadangi turiu nemenkų problemų su saviverte, suprantu, kad niekuomet neišdrįsiu keisti šios profesijos. Ypač kol turiu pasiūlymų – būtų gėda skųstis, nes labai daug žmonių, ypač iš mūsų sferos, tiesiog sėdi ir laukia. Jei aš, turėdamas darbą, imčiau skųstis, negalėčiau ramiai miegoti. Jei grįžčiau į tą laikotarpį, kai sprendėsi mano ateitis, rinkčiausi profesiją, kurioje mažiau bendravimo su žmonėmis. Nes kuo daugiau tave supa žmonių, tuo labiau negali būti savimi.
Kalbant apie aktorystę – ateini į televiziją, ten reikia vienos tavo pusės, ateini į teatrą – rodai kitą. Visa tai, neslėpsiu, vargina.
Kažkada juokavau, kad norėčiau dirbti vienas, su medžiu. Ir jei būtų žmonės, kurie ateina iš manęs ko nors užsisakyti, jie galėtų arba paskambinti, arba atvažiuoti kartą per savaitę.
Pastebiu, kad pradedu bijoti žmonių. Dažnai būdamas tarp jų juokauju tik tam, kad neverkčiau. Net ir parduotuvėje einu į savitarnos kasas, kad man nereikėtų su niekuo bendrauti.
– Jūsų žmona Indrė – taip pat aktorė. Jus suvedė ši profesija. Kaip susipažinote?
– Viskas prasidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Buvome kurso draugai. Tą pusmetį vaidinome rusų klasiką ir Indrė mane pasikvietė „Nusikaltime ir bausmėje“ vaidinti Raskolnikovo.
Tokia nelabai romantiška pradžia, kai iš šono pasižiūri. Šiaip tai viskas pradžioje būna gražu, drugeliai plazda, o pas mus – kirvis ir babytė...
– Kaip klostėsi jūsų draugystė?
– Buvo nuklydimų mūsų pjesėje. Jie dažniausiai buvo mano. Kvailas buvau, kažko norėjau, o pats nežinojau – ko. Galvojau, oi, čia kaip bėgsiu, man dabar santykių nereikia, tu palauk, o aš bėgsiu. Išbėgęs supratau, kad esu be batų – niekur nenubėgsiu, ir grįžau atgal. Prireikė poros tokių išbėgimų. Žinoma, nekalbu apie neištikimybę, kalbu apie pabėgimus pabūti vienam. Tačiau dabar, po visų išgyvenimų, manau, kad viskas yra tvirta.
– Visi santykiai priartėja prie vienokios ar kitokios krizės. Koks etapas sunkiausias buvo judviem su Indre?
– Turėjau tikrai sunkų laikotarpį, kai buvau labai sutrikęs ir nežinojau, ko noriu. Tada nusprendžiau, kad reikia esminių pokyčių. Tuo metu mūsų santykiai su Indre buvo neapibrėžti – lyg ir kartu, bet galėtume būti ne kartu.
Tas sudėtingas laikotarpis man buvo užsitęsęs maždaug metus. Kažkaip ir padegustuoti gėrimų mėgau, ir pasilinksminti...
Tuo metu supratau, kad aš nelaimingas, ir nusprendžiau, kad reikia nebėgti nuo įsipareigojimų ir žengti tvirtą žingsnį – pasakyti sau ir antrajai pusei, kad būname kartu, kuriame bendrą ateitį, statome namus. Aš labai gerai atsimenu, kad prieš šį mano susiprotėjimą buvo, mano manymu, pats sudėtingiausias laikotarpis mūsų santykiuose.
– Papasakokite apie savo žmoną.
– Ji, kaip ir visos, pradžioje apgaudinėjo, kad yra geresnė, nerodė savo tikrojo veido, kaip, beje, ir aš. (Šypsosi.) Dabar jau žavi visiškai kiti dalykai, susiję su motinyste. Vieninteliai pavyzdžiai, kuriuos matai susijusius su motinyste, yra arba tavo paties, arba labai gerų draugų motinos. Bet kokiu atveju imi lyginti, kaip su tavimi elgtasi vaikystėje ir kaip Indrė augina mūsų vaiką. Tai mane labai žavi. Ji turi be galo daug kantrybės tiek su manimi, tiek su vaiku. Nežinau, su kuriuo jos reikia daugiau.
Ji yra labai moteriška, užjaučianti ir jaučianti. Ji – tarsi ragana gerąja prasme, visada viską jaučia, niekada niekas nepraslys jai pro akis. Aš tikiu, kad už kiekvieno sėkmės lydimo žmogaus yra stipri moteris. Kai grįžtu pavargęs, visuomet randu ramybės aurą, kurią sukuria Indrė.
– Koks dviejų aktorių po vienu stogu gyvenimas?
– Du aktoriai po vienu stogu – tai jau teatras. Galime ir vaidinti dviese. Dar vaikas atsirado, jau trise. Bet dažniausiai namie, ką vaidiname, tai vaikiškus spektaklius, nes vaiką reikia užimti. Visko būna, juk nebūna namų be dūmų. Aš tuo tikiu. Jei žmonės gyvendami drauge nesipyksta, vadinasi, vienas tyli. Tai šventa tiesa, per tiek metų įsitikinau, jog taip negali būti.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
