Jų išsiskyrimas po Rio sirgaliams buvo labai skausmingas, tad nenuostabu, kad vos pernai vėl į bendrą valtį sėdus sportininkėms ant jų pečių sukrito didžiulės viltys dėl Tokijo olimpinių žaidynių.
Visi įpratę – Donata ir Milda irkluoja tik dėl medalių. Tai jos darė ir Tokijo žaidynėse, bet dviviečių valčių finale užėmė vieną skaudžiausių vietų – ketvirtąją. Jų kova privertė anksti keltis nemažai lietuvių, esantiems Tokijuje suteikė daug adrenalino ir privertė susimąstyti: kaip tai įmanoma?
„Tai, ką jos padarė – stebuklas. Jeigu dar jos būtų medalį užsikabinusios – būtų kažkokia fantastinė sėkmė“, – taikliai situaciją apibūdino M.Valčiukaitės ir D.Karalienės treneris Virgaudas Leknickas.
Jeigu šiek tiek atgal atsuksime laikrodį – stebuklo esmę suprasti bus labai nesunku.
Neeilinė sėkmės istorija
Po Rio de Žaneiro žaidynių D.Karalienė nusprendė padėti tašką profesionalės karjeroje. Netrukus irklavimo federacija turėjo ieškoti kitos partnerės M.Valčiukaitei, o D.Karalienė atsidavė šeimyniniam gyvenimui. 2018 metų rudenį gimė dvyniai Dovydas ir Povilas, o M.Valčiukaitė irklavimo varžybose valtį dalinosi su Ieva Adomavičiūte.
Pastarosios tapo Europos ir pasaulio čempionėmis, bet netrukus irklavimo pasaulį sukrėtė dvi skaudžios žinios: M.Valčiukaitė patyrė sunkią nugaros traumą, o I.Adomavičiūtės dopingo mėginyje buvo rasta draudžiamos medžiagos higenamino.
Atgaiva tapo 2020-ųjų rudenį paskelbtas D.Karalienės sprendimas sugrįžti.
„Reikia suprasti, kad mes darbą pradėjome tik po Naujųjų metų. Donata sugrįžo po trijų su puse metų pertraukos. Milda – po sunkios stuburo operacijos. Buvo kalbama, kad ji ne tik negalės startuoti, bet ir sportuoti“, – Tokijuje pasakojo V.Leknickas.
Sugrįžimas – sėkmingas
D.Karalienė ir M.Valčiukaitė labai greitai prisiminė į pergales vedančius kelius. 2021-aisiais jos iškovojo Europos sidabrą. Tai buvo ženklas, kad vėl jėgas suvienijusios irkluotojos turi milžinišką potencialą.
Tai buvo galima pamatyti ir „Sea Forest Waterway“ kanale. Nė viena lietuvių porinė valtis nebuvo tokia įtikinanti – D.Karalienė ir M.Valčiukaitė užtikrintai pateko į finalą, kur turėjo progą iškovoti bronzą.
Pagrindinėmis konkurentėmis tapo olandės Roos de Jong ir Lisa Scheenaard. Lietuvės 2000 m įveikė per 6 min. 47,44 sek., o olandės – per 6 min. 45,73 sek.
27-erių M.Valčiukaitė po finišo jautriai atskleidė, kad tikėjo olimpiniu medaliu, o 32 metų D.Karalienė dėkojo visiems sirgaliams už palaikymą.
„Žinote, kad į olimpiadą nevažiuoja „lūzeriai“ (pralaimėtojai, – red.). Čia važiuoja geriausios komandos. Tai – ne pasaulio ar Europos čempionatas, o olimpiada. Silpnų čia nėra. Tos pusantros sekundės, kurias jos pralaimėjo, yra..., – kitą dieną po finalo kalbėjo V.Leknickas. – Žinoma, galbūt „nedadirbome“, galbūt buvo problemų su mumis, tačiau tai – sportas. Tikrai nepadarėme to, ką turėjome per treniruotes Lietuvoje. Valtis kita buvo. Galbūt neturėjome tokių sąlygų, kokias kitos turėjo. Kai kurie turėjo daugiau laiko aklimatizuotis. Mes keletą dienų nebuvome ant vandens. Galbūt ir tai turėjo įtakos, tačiau aš manau, kad jos pasirodė šauniai. Jos parodė geriausią savo sezono laiką. Viskas normaliai.“
– D.Karalienė 2020-ųjų rudenį pranešė, kad nori sugrįžti. Ar tada tikėjotės, kad sugrįžimas po pusės metų virs į kovą dėl olimpinių medalių?, – Tokijuje žurnalistai klausė V.Leknickas.
– Kai man paskyrė treniruoti šią komandą – buvo didžiulė atsakomybė. Nemaniau, kad merginos mane priims taip, kaip priėmė. Radome bendrą kalbą, didelių konfliktų nebuvo. Rezultatas rodo, kad viskas buvo normaliai.
O apie Donatą – atskira kalba. Tai – unikalus žmogus. Nežinau, ar Lietuvoje kitose sporto šakose yra kas nors, kaip Donata.
Tai – tikras pavyzdys jauniems sportininkams, kaip dirbama, atsinešama į sportą, gyvenimą. Juk ji turi ir šeimą, ir vaikus, bet spėja visur – po treniruotės bėga į Vilnių, ten dirba su vaikais, o po pietų vėl važiuoja į treniruotę į Trakus.
Donata yra unikalus žmogus. Ir manau, kad viskas jai dar – priešakyje. Kalbu apie rezultatus ir aukštus pasiekimus. Duok dieve sveikatos, o jos pas ją – labai daug.
– M.Valčiukaitė po finalo paminėjo stebuklą...
– Ji turėjome omenyje, kad sugrįžo į sportą. Pavasarį dėl jos buvo daug klaustukų. Kai mes pradėjome treniruotis, aš ją tiesiog saugojau. Bijojau duoti krūvio, nes žinojau, ką reiškia stuburo trauma ir operacija.
Ji man sakė: „Treneri, nesijaudinkite, aš jau pasiruošusi ir viską galiu.“ Va tokios merginos.
O Donata – visai kita istorija.
Merginos – maksimalistės. Abi – lyderės.
Žinoma, kai komandoje dvi lyderės – valdyti yra labai sunku, bet susivaldome.
– Iškart po finalo tiek M.Valčiukaitės, tiek D.Karalienės balsuose jautėsi nusivylimas. Ar jos jau perėjo iš to liūdesio dėl finalo į džiaugsmą dėl labai aukštos pasiekimo?
– Atvirai pasakysiu – Donata tikėjo medaliu.
Milda šiek tiek abejojo. Daug kalbėjome su ja. Du vakarus kalbėjome, kad tikrai jos gali laimėti medalį ir, atrodo, Milda įtikėjo tuo. Gal ne galutinai, bet įtikėjo, kad gali.
Pas ją buvo likęs nepasitikėjimas nuo praėjusių sezonų, kur ji startavo su I.Adomavičiūte. Jos būdavo tik antrajame šešetuke. Galbūt ir yra likęs nepasitikėjimas.
Matėsi, kad jų finišas buvo pasyvesnis nei anksčiau. Praeityje finišas būdavo ugningas. Tos pusantros sekundės turėjo būti išimtos, bet buvo taip, kaip buvo.
– D.Karalienė sakė, kad joms labiausiai pritrūko ketverių metų ruošiantis kartu. 2024-ųjų Paryžiaus žaidynės – už trejų metų. Ko galime tikėtis ten, kur jos atvyks jau ilgiau dirbusios kartu?
– Dėl kitų metų nieko negaliu pasakyti. Negaliu nieko pasakyti dėl šios komandos. Gal jos ir nebus. Aš negaliu nieko pasakyti.
Gal kažkas gimdys vaikus, šeimą kurs. Moterys yra moterys.
Galiu prognozuoti, kad ruošimės ir taip toliau, bet čia yra gyvenimas.
Susidėlios mintys, prioritetai ir žiūrėsime. Žinoma, laiko iki olimpiados nėra daug. Žiūrėsime.
– Ar Lietuvoje jau yra konkurenčių D.Karalienei ir M.Valčiukaitei?
– Nieko nėra. Absoliučiai. Yra jaunės ir jaunimas, bet tai – ne tas lygis. Bet D.Karalienės ir M.Valčiukaitės rezultatas – stabilus. Galbūt sėkmės pritrūko. Bet vieni laimi, kiti pralaimi. Toks gyvenimas.
