„Kai sportuoji, tu juk niekada negalvoji apie medalius. Tiesiog darai darbus, treniruojiesi ir tik varžybose ateina azartas siekti apdovanojimo. Tačiau nėra kalbos, kad sportininkas tik ir mąsto apie medalį – bet kur ir bet kada. Bet tie iškovoti medaliai turi ypatingą kainą“, – pradžioje kalbėjo 27-erių A.Gudžius.
Šnekant apie apdovanojimus, pokalbio moderatorius Šarūnas Mazalas išvardino diskininko kelią link titulų. Primintas jo trečiosios vietos pasiekimas pasaulio jaunimo čempionate 2007-siais, pirmoji vieta tose pačiose varžybose 2010 metais, prieš ketverius metus nuskintas Europos nugalėtojo vardas lengvaatlečių čempionate iki 23 metų.
„Nėra viskas paprasta: nėra taip, kad atvažiuoji ir renkiesi apdovanojimus. Jei ir yra medaliai jaunimo kovose, tai automatiškai ir suaugusių varžybose jų tiktai nebus. Taip nėra – tuose pačiuose jaunimo čempionatuose aš ir tryliktu buvau, buvo visiškai nekas buvo. Na, nėra taip paprasta su tais medaliais“, – aiškino neseniai Europos čempiono titulą lemiamu šeštuoju metimu išplėšęs A.Gudžius.
Kalbėdama apie tai, kokia kaina yra pasiekiami apdovanojimai, Sidnėjaus žaidynių olimpinė čempionė 52-ejų D.Gudzinevičiūtė aiškino, kad medalio kaina nėra visko atsisakymas, juodas darbas be šviesių dienų.
„Nėra taip, kad visi sportininkai yra lyg robotai ir gyvena pagal vieną scenarijų: treniruotė, pietūs ir vakarienė – vištos krūtinėlė su ryžiais, miegas ir vėl treniruotė. Buvo ir linksmybių, ir vakarėlių – nėra ko čia iš sportininkų daryti asketus. Tačiau esmė tokia, kad treniruotėje tu privalai kaip reikiant pasirengti kovoms, o jau per varžybas turi viską padaryti lengvai, be jokių „per jėgą“. Robotai nėra lengvi ir jie nieko lengvai daro“, – dėstė D.Gudzinevičiūtė.
„Kalbant apie linksmybes, vakarėlius, viskas pas mane yra, tik jų pobūdis keičiasi – atmetu viską, kas yra nereikalinga ir perdėta bei trukdo pagrindei veiklai“, – kalbėjo A.Gudžius.
Natūralu, kad iškovotas medalis turi ir dar vieną kampą – sportininkas tampa populiarūs. Kaip su šiuo medalio kainos aspektu susitvarko atletai?
„Sportininkai nėra aktoriai ar šou atstovai ir jie negyvena iš to, kad privalo būti matomais ir pažįstamais. Tad populiarumas atletui yra savotiškas išbandymas. Ir nereikia galvoti, kad tai jiems yra paprasta – jie nėra ekshibicionistai. Pradžioje ir aš labai nekaip jaučiausi, nes gatvėje buvau nužiūrinėjama – galvodavai, gal kažkas blogai su mano apranga, gal sijoną užmiršau užsidėti (juokiasi). Tačiau su laiku apsipratau prie dėmesio, viską bandydavau paversti juokais, nes taip gyventi lengviau. Tačiau būdavo ir tokių minčių, kurios tave palieka be amo. Na, kaip galima atsakyti žmogui, kuris tave pažinęs bando nevykusiai juokauti „aj, jūs ta šaulė, tik nenušaukite “, – pasakojo D. Gudzinevičiūtė.
Vis dėlto žinomų žmonių paklausus, kiek iš tikrųjų gali kainuoti jų krauju ir prakaitu iškovoti medaliai, tiek D.Gudzinevičiūtė, tiek ir A.Gudžius tik šypsojosi. Nė vienas nepabandė pasakyti savo medalio kainos.
„Medaliai. Jei garsusis Phelpsas pardavinėtų, tai gal ir milijonus jo apdovanojimai kainuotų. Kiek žinau, Lenkijoje ne vienas olimpietis pardavinėjo medalius, tai jie buvo įvertinti kažkur 70 tūkstančių eurų. Ir disko metikas Piotras Malachowkis norėjo padėti sergančiam vaikui ir pardavinėjo savo Rio de Žaneire laimėtą sidabro medalį“, – pasakojo A.Gudžius
„Medalis, tik simbolis, tik daikčiukas, jis nėra pinigais matuojamas“, – tikino D.Gudzinevičiūtė.
„Ką aš pasiryžęs padaryti dėl olimpinio aukso? Ką paaukočiau? Gal baigiame tokiais epitetais kalbėti. Nieko mes, sportininkai, neaukojame. Darome tai, kas patinka. Nereikia tikinti visuomenę, kad yra tik prakaitas, kraujas, problemos. Mes save neaukojame, o atsisakome, kas nereikalinga mūsų veikloje. Tai darome tik todėl, kad mums patinka tai daryti, patinka sportuoti. Darome, nes tai mus veža“, – kalbėjo A.Gudžius.
