Nidoje paskutinius treniruočių akcentus dėliojanti V.Andrulytė mintimis jau Orhuse (Danija). Šis pasaulio buriavimo čempionatas, truksiantis beveik dvi savaites, jai gerokai svarbesnis nei praėję sezono startai. Ir ne tik todėl, kad susirinks pajėgiausi buriuotojai iš įvairiausių pasaulio kampelių. Pasaulio čempionatas nulems, kurių šalių atstovai 2020 metais išplauks į olimpinius vandenis.
Tiesa, lengva nebus. Anot sportininkės, „Laser Gradial“ burlaivių klasėje stiprių varžovių tikrai netrūks. V.Andrulytės manymu, Olandijos, Danijos, Vengrijos ir Belgijos atstovės turėtų būti vienos stipriausių ir pavojingiausių konkurenčių.
Vis dėlto kaunietė nenuvertina savo galimybių ir ketina laikytis pasirinktos taktikos.
– Pasaulio buriavimo čempionatas Orhuse prasidės po gerų poros savaičių, liepos 30-ąją. Kaip rengėtės šioms varžyboms?
– Žiemą buvau stovykloje Gran Kanarijoje, taip pat dalyvavau varžybose, kurios yra vienas svarbiausių pasirengimo etapų. Svarbiausios šio sezono varžybos iki šiol buvo Europos čempionatas ir finalinis pasaulio taurės etapas. Šiuo metu esu Nidoje, ši stovykla yra ir treniruočių, ir atsipalaidavimo metas prieš pasaulio čempionatą.
– Atvyksite iki pasaulio čempionato likus beveik savaitei. Kokie planai nuvykus į Daniją?
– Valtys yra nuomojamos, tad tos laisvos dienos iki čempionato bus skirtos treniruotėms. Buriuotojai gauna valtis likus dviem dienoms iki varžybų, bet mes pasiimsime jas dar penkiomis dienomis anksčiau. Labai svarbu išbandyti valtį ir priprasti prie jos.
– Ar tokiuose čempionatuose pasitaiko atvejų, kai sportininkai pastebi, kad jų valtims kažkas ne taip?
– Į tokią situaciją esu pakliuvusi ir aš. Per praėjusių metų pasaulio čempionatą gavau labai prastą, naudotą valtį. Teoriškai taip neturėtų būti, bet praktiškai buvo.
Pasaulio čempionate visos valtys yra vadinamosios „one design“, bet jos tikrai šiek tiek skiriasi. Pernai valtis leido vandenį, bet man ji nebuvo pakeista. Gaila, bet tokiu atveju tenka buriuoti tokia valtimi, kokia yra.
Tačiau tokia sistema nėra pati blogiausia. Sudėtingiau būna, kai dalyvaujama varžybose, kuriose visi sportininkai plaukia skirtingomis valtimis. Tuomet vieni turi galimybę rinktis iš kokių dešimties valčių, o kitiems tenka plaukti tokiomis, kokias gauna.
– Čempionatas truks ilgai. Papasakokite, kokia numatoma dienotvarkė?
– Šis pasaulio čempionatas šiek tiek skirsis nuo kitų, net ir nuo vykusio pernai. Seniau varžybos trukdavo šešias dienas – trys pusfinaliai ir trys finalai. Šį kartą varžybų numatoma daugiau.
Taip pat šiemet organizatoriai paskyrė daugiau rezervinių dienų nei įprastai. Jeigu visi plaukimai įvyks, tuomet ta rezervinė diena bus laisva, skirta poilsiui. Jei kurią nors dieną neplauksime, rezervinę dieną vyks varžybos.
Mano nuomone, organizatoriai priėmė tokį sprendimą po praėjusios atrankos, nes tada buvo labai mažai plaukiama. Tą kartą turėjome vieną rezervinę dieną, bet vis tiek jos nepakako.
– Kokius tikslus sau keliate pasaulio čempionate?
– Pagrindinis tikslas yra iškovoti kelialapį Lietuvai į olimpines žaidynes, tai yra patekti į geriausių aštuoniolikos šalių sąrašą. O čempionate dalyvaus net 120 šalių. Mano nuomone, merginų lygis yra labai aukštas, tad tikrai nebus lengva. Mintyse susidėliojau lyderių dešimtuką ir manau, kad sunku būtų užtikrintai teigti, jog dešimta vieta yra prastesnė nei pirma.
Kaip ir visuomet, šiame sporte reikia ir šiek tiek sėkmės, bet svarbiausia pademonstruoti geriausią rezultatą ir patekti į aštuonioliktuką.
Žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, kad nemąstau ir apie aukštesnį rezultatą, juk tam ir vykstame. Pastaruoju metu pastebėjau tendenciją, kad laimi ne tas, kuris daugiau kartų atplaukia pirmas. Galima nugalėti net tuomet, jei nė karto neatplauki greičiausiai. Labai svarbu plaukti stabiliai, išlaikyti pozicijas geriausiųjų dešimtuke ar net dvidešimtuke. Reikia pastovumo.
– Ką jums reikštų galimybė patekti į olimpiadą?
– Būtų tik vienas žingsnis į priekį, nes kelialapis atitektų šaliai, ne asmeniui. Žinoma, tokiu atveju būtų įveiktas pirmas, bet labai svarbus etapas. Buriuoju daug metų, tad tai būtų dar vienas mano darbo vaisius. Jau galiu sakyti, kad man pavyko įkopti į buriuotojų elitą, bet dabar turiu nesuklupti, išsilaikyti šiame lygyje ir mėginti pasiekti dar daugiau.
– Šiame sporte labai svarbios orų sąlygos. Kokie orai pasaulio čempionate būtų idealiausi ir kokiais orais varžytis būtų didžiausias iššūkis?
– Man asmeniškai idealiausia, kai pučia vidutinis vėjas, maždaug iki 14 mazgų. Esu gana lengvo svorio, todėl toks vėjas man palankus. Galiu varžytis, nes mano pavėjiniai kursai yra stiprūs. Pučiant stipresniam vėjui man jau būna sunku laviruoti, prarandu greitį ir pavėjinio kurso man neužtenka.
Dar nežinau, ar vėjas pūs nuo jūros, ar nuo kranto. Būtų gerai, jei pūstų nuo kranto, nes tuomet vėjas sukinėjasi ir reikia priimti tinkamus taktinius sprendimus. Nepalankiausia, kai vėjas yra maždaug 20 mazgų ir pučia nuo jūros.
– Neretai neplaukiama dėl netinkamų orų. Ar laukimas neišmuša iš vėžių?
– Neplaukiama, jei vėjas silpnesnis nei penkių mazgų ir didesnis nei dvidešimt penkių. Tokios situacijos yra šiek tiek stresinės. Esi įsitempęs ir lauki, kada būsi išleistas ant vandens. Laukimas tikrai sekina. Kartais norėtųsi nuplaukti ir turėti laisvo laiko, o ne laukti ir nežinoti, kas bus toliau.
– Buriuojate daug metų. Kokias asmenines savybes išugdė ši sporto šaka?
– Išugdė užsispyrimą ir norą visuomet kovoti iki galo. Taip pat, manau, sustiprino valią – tenka nemažai visko atsisakyti.
