Kūno kultūros akademijos auklėtinis Vytautas 2009-aisiais tuomet dar sužadėtinei Neringai parodė straipsnį apie žmonų nešimo čempionatus, kuriuose nugalėdavo estai ir suomiai.
„Sakau, ir mes galėtume. Iš tėčio paveldėjau tvirtas kojas, reikėjo treniruoti tik greitį ir ištvermę. Neringa sutiko, ir pradėjome ruoštis.
2009-aisiais pirmiausia jėgas išbandėme žmonų nešimo čempionate Dusetose.
Kitais metais išvykome į Suomiją, buvome tik penkti. O kai 2011 metais Suomijoje laimėjome trečią vietą, nuotaika jau buvo kitokia“, – pasakojo Vytautas, ilgamečio Galiūnų turnyro Marijampolėje organizatoriaus, 1992 metais stipriausio Lietuvos titulą pelniusio Alvydo Kirkliausko sūnus.
Šiemet Pasaulio žmonų nešimo čempionatas Suomijoje vyko 23-ią kartą, registravosi kelios dešimtys porų.
Iki tol šešis metus iš eilės pirmąją vietą vis laiminčią suomių porą Vytautas ir Neringa aplenkė trimis sekundėmis ir užlipo ant aukščiausios pakylos.
„Nors esi stiprus ir greitas, bet kai ant pečių turi svorį, kad ir mylimą žmogų, bėgti būna sunku, stengiesi būti atsargus.
Per devynerius metus mes nesame nugriuvę ar patyrę kokių nors traumų. Neringa sportuoja kiekvieną dieną.
Aš ją paprastai užsikeliu ant sprando. Ji neturi kalbėti, šaukti, mojuoti rankomis, kad niekas netrukdytų bėgti“, – pasakojo Vytautas, dirbantis Marijampolės pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriuje.
Ant sutuoktinio sprando kabanti Neringa, pedagogė bei 2-jų ir 5-ių metų vaikų motina, kaip juokauja Vytautas, turi būti kaip kuprinė – netabaluoti.
Moteris, visą 253 metrų ir 50-ies centimetrų trasą įveikianti žemyn galva, turi būti nuolat įtempusi raumenis.
„Pirmą kartą čempionate buvo lengviau, nes nežinai, ko tikėtis.
Sunkiausia trasoje įveikti baseiną, kai reikia beveik 10 sekundžių išbūti po vandeniu. Distancija nėra ilga, tačiau visą laiką reikia būti žemyn galva.
Bet man viskas smagu, ką mes darome kartu su vyru“, – šypsosi lieknutė moteris.
Žmonų čempionatuose vyrai gali nešti nebūtinai savo sutuoktines, svarbu, kad moteris svertų ne mažiau 49 kilogramus.
Neringa sakė iš prigimties esanti laiba: „Tačiau žiūriu, ką dedu į burną, neprisivalgau vakarais“.
Į Suomiją marijampolietė vežėsi savo svarstykles. Išvykstant iš namų Neringa svėrė 49 kilogramus, o Suomijoje prieš varžybas paaiškėjo, jog trūksta 400 gramų.
„Tokiais atvejais čempionato dalyves gelbsti vanduo. Išgėriau buteliuką vandens ir galėjau dalyvauti varžybose.
Jei kuriai nors trūksta daugiau svorio, nei keli šimtai gramų, ji turi užsidėti kuprinę su atitinkamu svoriu“, – atskleidė Neringa čempionato užkulisius.
Vytautas su Neringa visą trasą įveikė per 1 min. ir 5,10 sekundės.
Antrą vietą užėmę suomiai nuo marijampoliečių atsiliko trimis sekundėmis, o čempionato naujokai šveicarai – penkiomis.
„Šveicarai kitais metais bus stiprūs mūsų konkurentai, – netikėtai pareiškė Vytautas ir, pastebėjęs nustebusius žurnalistų žvilgsnius, ramiai paaiškino, jog į Suomija su Neringa vyks varžytis ir kitais metais. – Aš esu maksimalistas“.
Suomijoje vykstantys žmonų nešimo čempionatai neturi jokio piniginio ar šiaip vertingo prizo.
Čempionato nugalėtojams be suvenyrų ir medalių kasmet įteikiama tiek alaus skardinių, kiek sveria nugalėtojo moteris.
„Į čempionatus važinėjame savo pinigais ir automobiliu. Nuo Marijampolės iki Suomijos miestelio, kuriame vyksta šios varžybos – 1200 kilometrų“, – sakė Vytautas.
Savaitgalį iš Suomijos parvažiavusiems čempionams, intensyviai besitreniravusiems iki varžybų, Marijampolės stadionas nebuvo apkartęs, todėl pirmadienį jame Vytautas vėl bėgiojo su žemyn galva kabančia Neringa.
„Po čempionato jo organizatoriai pakvietė atvykti mus ir kitais metais, sulaukėme kvietimų iš kitų šalių“, – sakė Vytautas, kartu su bendraminte ir bendražyge žmona ketinantis įrodyti, jog šių metų laimėjimas nebuvo atsitiktinis.
