Į Tanzaniją M.Juodeškaitė išvyko beveik trims mėnesiams, namo sugrįš antrą Velykų dieną, balandžio 17-ąją.
Kaunietė atvyko su organizacija NETHO, kuri sudaro sąlygas savanoriauti šio krašto mokyklose, vaikų namuose, bendruomenėse ir gamtosaugos srityje. Nuo pirmos atvykimo savaitės gyvenimas buvo pažymėtas tam tikros rutinos.
M.Juodeškaitė vadovauja sporto būreliui, į kurį kas kartą susirenka vis kitos klasės mokiniai. Iš pradžių vaikų į treniruotes ateidavo net apie 300, bet vėliau mokyklos administracija šią grupę sumažino iki 100 vaikų.
– Minėjote, kad parama šiems vaikams labai svarbi. Gal galite plačiau papasakoti apie jų gyvenimą? – „Laikinoji sostinė“ paprašė pašnekovės.
– Parama čia gyvybiškai svarbi ne tik vaikams. Vaikų namai, bažnyčių įkurtos mokyklėlės ar pagalbos centrai išlaikomi vien iš savanorių ir donorų paramos.
Kalbant apie vaikus, mokyklose jie negauna net knygų, todėl ko nors išmokti yra sudėtinga, o apie tokius daiktus kaip kamuoliai bei šokdynės, kuriuos aš naudoju per sporto treniruotes, jiems tenka tik pasvajoti.
Vaikai neturi net paprasčiausių pieštukų, trūksta sąsiuvinių. Jų stengiuosi nupirkti ir padalinti pati. Nedidelės sumos čia gali tapti labai didele pagalba.
– Ar jus ištiko kultūrinis šokas atvykus į Tanzaniją?
– Labiausiai nustebino ir nuliūdino, kad šiame žemyne mokyklose ir kitose valstybinėse įstaigose vis dar prieš vaikus naudojamas fizinis smurtas.
Suaugusieji čia nesuvokia vaikų auklėjimo be rykštės, kitų fizinių bausmių, o tai mano akims ir širdžiai yra nepriimtina.
Afrikos mokytojai įsitikinę: jei vaikų nemuši, jie nieko neišmoks. Vaikai čia yra ir darbo jėga mokytojams. Jie šveičia klases, mokytojų kambarius, bėgioja į parduotuves mokytojoms parnešti valgyti, plauna jų indus ir nešioja jų daiktus bei sąsiuvinius. Man labai sunku į tai žiūrėti ir žinoti, jog nieko negaliu pakeisti.
– Tanzanijoje mokote vaikus. O ko iš šios šalies išmokote pati?
– Iš vaikų ir aplinkinių gyventojų išmokau džiaugtis mažais ir paprastais dalykais. O mano pastangomis ir veikla šios šalies gyventojams sukeltas džiaugsmas ir šypsenos džiugina ir glosto širdį kur kas labiau nei bet koks pasaulio turtas.
Dar negalvoju apie ateities planus. Bėgau maratoną ir bėgsiu – tai man teikia džiaugsmą, bet dabar gyvenu šia minute. Čia ir dabar. Iš šios kelionės ir patirties stengiuosi pasisemti kuo daugiau ir tolygiai šiai veiklai atiduoti visą save.
Juk tokių progų ir išgyvenimų mūsų gyvenime pasitaiko nedažnai, tad reikia tai vertinti ir džiaugtis kiekviena dovanojama emocijų banga.
