Kol Florencijoje aidėjo Portugalijos himnas, Joaquimas Rodriguezas net nebandė sulaikyti ašarų.
34-erių ispanas neabejojo, jog pagaliau būtent jis taps pasaulio čempionu, todėl po košmaru virtusio finišo tiesiog negalėjo susitaikyti su milžinišku nusivylimu.
Po alinamų daugiau kaip 7 valandas trukusių grupinių lenktynių lietaus merkiamais Toskanos keliais atrodė, kad Ispanija iš tiesų švęs pergalę: atlaikę visas trasos šeimininkų italų atakas net du šios šalies dviratininkai J.Rodriguezas ir Alejandro Valverde buvo keturių lyderių grupėje.
J.Rodriguezas vienui vienas spurtavo aukso link, tačiau netikėtai nesulaukė jokios savo tautiečio pagalbos. Likus mažiau negu kilometrui iki finišo ispaną pasivijo R.Costa, kurį pagal nerašytas dviračių sporto taisykles tiesiog privalėjo pasaugoti A.Valverde.
Sprinto tiesiojoje pralaimėjęs portugalui J.Rodriguezas nesirinko žodžių.
„Tiesiog kvaila pralaimėti tokiu būdu. Mes turėjome pranašumą, nes važiavome dviese. Aš buvau stipriausias. Viskas buvo taip paprasta ir akivaizdu, bet auksas tiesiog išsprūdo iš rankų. Manau, kad iki paskutinės akimirkos važiavau tiesiog idealiai”, – nulipęs nuo dviračio verkė ispanas.
Komanda svarbiau už tėvynę?
Net užlipęs ant garbės pakylos pasiimti sidabro medalio J.Rodriguezas nesulaikė ašarų ir demonstratyviai atsuko nugarą greta stovėjusiam A.Valverde, kuris gavo bronzos medalį.
Purito pravardžiuojamas Ispanijos dviratininkas neabejojo, jog tik tautiečio išdavystė atėmė iš jo auksą.
Pastaruosius penkis sezonus A.Valverde kartu su R.Costa vilki „Caisse d’Epargne” ir „Movistar” aprangą, todėl visi neatsitiktinai iš karto ėmė įtarinėti, jog portugalo prižiūrėtoju privalėjęs būti ispanas lemiamomis akimirkomis paisė ne savo tautiečio, o komandos draugo interesų.
„Jis privalėjo sekti portugalą, kai šis atakavo ir ėmė vytis mane. Kodėl jis to nepadarė? – piktinosi tautiečiu J.Rodriguezas. – Aptarėme planą, kad viskas klostytųsi gerai, bet jis niekam nebuvo reikalingas. Tiesiog nesuprantu, kas įvyko. Mes praleidome puikią progą. Aš daugiau nieko negalėjau padaryti.”
„Mes privalėjome laimėti titulą. Neturėjome leisti R.Costai vytis. J.Rodriguezas turėjo pergalę savo kišenėje, nes Vincento Nibali (Italijos rinktinės lyderis, užėmęs 4-ąją vietą. – Red.) jau buvo miręs”, – apgailestavo ir Ispanijos rinktinės treneris Javieras Minguezas.
Neturėjo jėgų?
Du Ispanijos dviratininkai iškovojo pasaulio čempionato medalius, bet net spaudos konferencijoje stengėsi nežiūrėti vienas į kitam į akis.
„Tikėjau, kad Purito laimės. Bet kai R.Costa atakavo, aš važiavau už V.Nibali ir negalėjau staigiai užkimšti skylės. Rui buvo labai stiprus, o mano kojos jau neklausė. Reikia džiaugtis mūsų rezultatais ir pasveikinti R.Costą. Jis buvo geriausias“, -- aiškino A.Valverde, per savo karjerą iškovojęs jau penktąjį pasaulio čempionato medalį (2 sidabro, 3 bronzos).
„Toks Purito likimas. Pralaimėti paskutinę akimirką „Giro“ ir „Vuelta“ lenktynėse, o dabar – ir pasaulio pirmenybėse. Toks negailestingas mano gyvenimas“, -- fatališkai pripažino J.Rodriguezas.
Pasaulio čempionatas
Grupinės lenktynės. Luka–Florencija (272,26 km). 1. R.Costa (Portugalija) – 7 val. 25 min. 43 sek., 2. J.Rodriguezas (Ispanija) – tas pats laikas, 3. A.Valverde (Ispanija) – atsiliko 16 sek., 4. V.Nibali (Italija) – 16 sek., 5. A.Hrivko (Ukraina ) – 31 sek., ...22. I.Konovalovas – 1 min. 26 sek. R.Navardauskas ir G.Bagdonas nebaigė lenktynių. Finišavo 61 iš 208 dviratininkų.
Iš pirmų lūpų
Ignatas Konovalovas: „Nekenčiu lietaus. Dar gerai, kad nebuvo labai šalta. Tokiose ilgose lenktynėse važiuoti per lietų dar nebuvo tekę. Džiaugiuosi, kad pasiekiau finišą. Atidaviau labai daug jėgų. Už kovingumą sau parašyčiau dešimt balų. Atsižvelgiant į pasirengimą čempionatui, pasirodžiau labai gerai. Su rinktinės treneriu Artūru Kaspučiu prieš startą kalbėjome, kad mano užduotis atsilaikyti iki galo ir siekti kuo geresnio rezultato, o Gediminas (Bagdonas) ir Ramūnas (Navardauskas) turėjo stengtis atitrūkti arba padėti man. Viskas šauniai veikė. Dėl slidžios kelio dangos buvo labai pavojinga lenktyniauti, todėl kiek saugojau save. Posūkiuose nerizikavau, todėl nuolat tekdavo vytis pagrindinę grupę. Tai atėmė nemažai jėgų, bet nemanau, kad suklydau. Džiaugiuosi, kad likau sveikas, nes nemažai dviratininkų susižalojo. Sunkiausia buvo paskutinį kartą įveikti didįjį kalną. Nebesugebėjau išsilaikyti tarp pačių stipriausių.”
Ramūnas Navardauskas: „Gediminas (Bagdonas) bandė pabėgti nuo grupės, o man į priekį prasibrauti nepavyko, todėl labiausiai stengiausi padėti Ignui (Konovalovui). Ilgoms distancijoms šiuo metu nesu pasirengęs, nes jau ilgai nedalyvavau lenktynėse. Orų sąlygos buvo nelengvos, o trasa labai pavojinga. Negriuvau nė karto, bet šalia manęs įvyko gal penkios griūtys. Iš viso įveikiau apie 150 kilometrų.”
Gediminas Bagdonas: „Pirmą kartą lenktyniavau tokiais prastais orais. Lijo nuo pat starto. Kai kuriose vietose vandens buvo iki pusės rato. Stengiausi padėti Ignui, jis iš mūsų jautėsi geriausiai. Nuvažiavau beveik 110 kilometrų. Atvykęs į Florenciją neišvengiau griūties – atsitrenkiau į prieš mane ant asfalto išsitiesusį Alberto Contadorą. Po šio incidento nulūžo mano dviračio sėdynė, todėl teko laukti techninės pagalbos automobilio. Gavau kitą dviratį, bet jo pavarų perjungimo rankenėlė buvo nulūžusi. Todėl teko baigti lenktynes pirma laiko. Finišą vargu ar būčiau pasiekęs, bet dar galėjau įveikti kelis ratus.”
