Ketvirtose serijos rungtynėse vilniečiai 88:87 įveikė „Žalgirio“ ekipą.
„Sveikinimai miestui. Pelnyta pergalė. Nieko nėra smagiau ir saldžiau būnant nuvertintiems, tą mes ir padarėme. Tai antrasis titulas per trejus metus, pernai jis mums išslydo per paskutines dvi minutes.
Džiaugiamės, kur esame, turime neužmigti ant laurų ir judėti toliau. Sveikinimai žaidėjams, jie buvo sirgalių nešami ant rankų. Buvo mentalitetas, kad „rytojaus nėra“.
Visą sezoną augome per skausmus, buvo visokių nemalonių atkarpų, bet mes niekada nesugriuvome, laukėme šio finalo, laukėme svarbių rungtynių. Varžovas pernai nelaimėjo nei „Jeep“, nei šitoje arenoje. Tikiuosi, kad kiekvienam žaidėjui šis žiedas visomis prasmėmis padės ateityje“, – po pergalės kalbėjo „Ryto“ treneris G.Žibėnas.
„Rytui“ tai yra septintasis LKL titulas istorijoje ir antrasis per pastaruosius trejus metus.
Kaip ir buvo galima tikėtis, abi komandos nuo pirmųjų akimirkų kibo į rimtą kovą ir nei vienas komandai nesusikūrus svaresnio pranašumo po dviejų kėlinių „Rytas“ pirmavo 51:48.
Į antrąją pusę vilniečiai žengė demonstruodami nuostabią gynybą. Per pirmas puspenktos minutės Giedriaus Žibėno auklėtiniai į savo krepšį praleido vos 2 taškus ir įgijo 8 taškų persvarą.
Tačiau perlaužti rungtynių nepadėjo net ir nuostabus sostinės gerbėjų palaikymas. Antroje trečiojo kėlinio pusėje „Žalgirio“ krepšininkai vėl atrado būdus kaip užpulti varžovų krepšį ir ketvirtojo kėlinio kauniečiams pavyko persverti rezultatą – 74:73.
Rungtynių pabaiga virto nervų karu, o jame stipresni buvo Marcuso Fosterio į priekį vedami vilniečiai.
– Ar tai buvo emociškai sunkiausias sezonas? – buvo paklausta G.Žibėno.
– Tikrai taip. Šiemet turiu didžiulę pergalės dalį skirti visam štabui, kiek mes papildomo darbo įdėjome, kiek mes turėjome bemiegių naktų... Labai sąžiningai atidirbome ir tas titulas yra pelnytas.
Žaidėjai turėjo šaltas galvas ir karštas širdis. Sunkiausias sezonas visom prasmėm.
– Kokios mintys buvo po paskutinio L.Lekavičiaus metimo?
– Kaip mes nesusikeitėme? Kas „užpjovė“? Jis visą sezoną prieš mus metė tritaškius 80 proc. taiklumu. Toks krepšinis, kažkada turėjo pramesti, prametė laisvas. Viskas apsisuko aplink, vėl mintyse mačiau mus besirenkant ryte, ruošiantis rungtynėms, vėl važiuoti į priešo teritoriją, vėl žaisti penktadienį. Labai nesinorėjo.
– Ar galite palyginti abu iškovotus titulus?
– Taip kaip „Žalgiriui“ yra smagiau laimėti prieš mus, tai ir mums saldžiau laimėti prieš „Žalgirį“. Prieš „Lietkabelį“ buvo pirmas titulas, todėl ir šventimas buvo didelis. Čia nepamatuojamas skirtumas.
Žaidėme prieš Eurolygos komandą, nebuvome favoritai, strigome pusfinalyje, esu tuščias emocijose, sunku rinkti žodžius.
– Jautėte, kad ši serija jums buvo labiau buvo apie jūsų ateitį „Ryte“?
– Turbūt. Nežinau kieno čia įtaka. Turiu pratęsimą kitam sezonui, visą sezoną turėjau „pliusą“, dabar jau klausimai vadovybei.
– Apie ką po rungtynių diskutavote su A.Trinchieri?
– Po pernai pralaimėtų penktųjų serijos rungtynių nuėjau ir pasveikinau kiekvieną „Žalgirio“ ekipos narį. Šį kartą varžovų treneris man to neleido padaryti.
– Jaučiatės, kad esate pagrindinis kaltininkas, kodėl „Rytas“ grįžo į titulų erą?
– Kai įeinate į „Jeep“ areną, iškart yra biuras, ten yra žmonės, tada trenerių štabas, o tada pagrindinis kaltininkas – žaidėjų rūbinę. Visi nusipelnė šių titulų. Pasakiau žaidėjams, kad juos myliu ir tuos žodžius kartosiu iki sezono pradžios, jei reiks tą titulą ginti, jei aš čia liksiu.
– Ar esate patenkintas, kad klubo vadovybė priėmė sprendimą žaisti mačus didesnėje arenoje?
– Mes esame darbuotojai, turime prie to prisitaikyti. Dirbat „Ryte“ yra privalu laimėti kiekvienas rungtynes, nesvarbu, žaidi namie ar išvykoje. Niekas nebus patenkinti, jei pralaimėsime tarptautiniame fronte ar „Žalgiriui“. Spaudimas yra didelis, visi spaudžiame vienas kitą, padėka treneriams, be jų nebūtume čia, kur esame.
– Tapote antruoju treneriu klubo istorijoje, kuris su „Rytu“ LKL laimėjo du kartus (R.Kurtinaitis). Kiek smagu atsidurti lentynoje šalia tokio trenerio?
– Nesinorėtų čia eiti į trenerių daržus. Laimėjo komanda, džiaugiamės, kad nebūdami favoritai laimime seriją ir švenčiame, o lygiuotis į tokius trenerius visada smagu, smagu laimėti būnant lietuviu, nes eina kalbos, kad užsieniečiai viską pradeda valdyti. Tai yra komandos pergalė ir ją mes norime skirti jai.
– Ar šis titulas bus tas dalykas, kurį labiausiai prisiminsite iš šio sezono?
– Tikrai taip. Nuo 2002 metų dirbu treneriu, čia nėra net ką lyginti su kitais trofėjais dirbant tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Laimėjome prieš Lietuvos flagmaną ir tikrai atšvęsime.
– Kiek džiugu dėl Martyno Echodo, kuris po iškovoto titulo apsipylė ašaromis?
– Čia atskira istorija. Jis visada buvo „Ryte“ ir jam vos išvykus, mes laimėjome. Tikrai neteisinga ir šiandien mes tai atstatėme. Džiaugiuosi ir dėl Arno Veličkos. Daug žaidėjų, džiaugiuosi, kad su jais laimime titulus, džiugu dėl lietuvių branduolio, džiugu, kad legionieriai negalvojo apie atostogas.
– Kiek realu išlaikyti komandos branduolį kitiems metams?
– Nebuvo per daug laiko apie tai kalbėti. Gal reikėjo pradėti jau šnekėti paskutinį mėnesį, bet tada žiūrėjome, kaip mums rasti miego ir paruošti komandą.
Rytoj aušta nauja diena ir pradėsime kalbėti, kas laukia kitame sezone. Turime tą branduolį laikyti kuo labiau, nes reikia jau nuo sezono pradžios rodyti rezultatus.
Ši komanda jau dabar yra patyrusi, nes ta patirtis užaugo per šį sezoną.
– Kodėl „Rytui“ pastaruoju metu geriau sekasi sezono pabaigoje, bet ne viduryje?
– Yra paaiškinimas. Tai yra turbūt mūsų klaida, kad sezoną pradėjome be M.Echodo ir G.Radzevičiaus. Tos pirmos dvejos pralaimėtos rungtynės Čempionų lygoje mums kainavo per daug. Reikia turėti pilną komandą nuo sezono pradžios ir neberizikuoti.
