Prieš pat sezoną Š.Jasikevičius buvo be darbo, ilsėjosi, keliavo po pasaulį, mėgavosi laiku su šeima ir buvo sąlyginai tolokai nuo Eurolygos.
Vis dėlto lemtingoji gruodžio 14 diena pakeitė visus planus, kuriuos turėjo Šaras.
„Gerai. Žinote, akivaizdu, kad bilietų klausimus palieki žmonai ir artimiausiems žmonėms, kurie tvarkysis su kitais dalykais. Ji jau dabar yra visko ekspertė (šypsosi – red.).
Kalbant apie mane – reikia susikaupti savo darbui ir poilsiui, kiek įmanoma atitrūkti nuo visko. Šiandien (pirmadienį – red.) pradėjome pasiruošimą kovai prieš Atėnų „Panathinaikos“. Vis dar labiau galvojame ir žiūrime į save“, – apie jausmą vykstant į Berlyną žurnalistui I.Senolui kalbėjo Šaras.
Paklaustas apie tai, ar lietuvis tikėjosi šįmet atsidurti Berlyne, kaunietis plačiai nupasakojo savo mintis.
„Tikrai, kad ne. Šiemet net nesitikėjau vykti į Berlyną, o įvyko taip, kad vykau du kartus, kas yra ypač pozityvus ir teigiamas dalykas. Tikėjausi keliauti po pasaulį, leisti laiką su šeima ir vedžioti šunį. Kad ir kaip neįtikėtinai skambės, aš labai mėgau vedžioti savo šunį. Po to man paskambino „Fenerbahce“ ir tai pakeitė labai daug dalykų. Viskas įvyko netikėtai. Buvau suplanavęs keliauti po pasaulį, atsiriboti nuo krepšinio... bet tu planuoji, o Dievas juokiasi.
Kai kurias atostogas išnaudojome su artimiausia šeimos aplinka, kai kurių atostogų netekome. Reikės „Fenerbahce“ paprašyti, kad apmokėtų tas netektis (šypsosi – red.)“, – atviravo Šaras.
Neskaitant Kauno „Žalgirio“, kuomet iš asistento pareigų Šaras pakilo į vyriausiojo trenerio postą, lietuvis pirmąkart savo trenerio karjeros metu prisijungia prie visiškai naujos komandos.
Š.Jasikevičius nė nedvejojo ir atskleidė, koks tai jam buvo laikas vos atvykus į Turkiją.
„Buvo labai sunku. Labai. Bet tuo pačiu metu nebandai sau kelti nerealių lūkesčių. Viena maža detalė per dieną. Toks buvo mūsų tikslas.
Kaip ir sakiau, aš perėmiau komandą, kuri buvo labai gerai treniruojama, kurioje buvo pilna veteranų, kurie matė panašių trenerių, koks esu aš, visokių sistemų tiek gynyboje, tiek puolime, tad šie vyrukai mokėjo su tuo (pokyčiais – red.) susigyventi“, – aiškino kaunietis.
Kaip Šarui reikėjo prisitaikyti prie darbo „Fenerbahce“?
„Pagrinde aš turiu prisitaikyti prie žaidėjų, bet yra ir krepšinio filosofijos pusė, kur žaidėjai turi taikytis prie mūsų, trenerių.
Aš nesu kažkoks kitoks treneris nei kiti – mes stengiamės apsiginti kiek įmanoma geriau, bandome įmesti daugiau taškų nei varžovai, bandydami žaisti kaip komanda. Bet tuo pačiu metu – tai yra klišės, dėl kurių reikia kautis kiekvieną dieną“, – kalbėjo 48-erių specialistas.
Galima buvo tikėtis, kad Šarui prireiks ilgesnio laiko tarpo, kol jis ir jo vadovaujamos komandos pateks į lemiamų Eurolygos kovų metą, tačiau kauniečio komandą tą padarė jam vos tik atėjus.
Vis dėlto kaunietis atkreipė dėmesį, kad „Fenerbahce“ komandoje lūkesčiai visada yra dideli ir aikštelėje reikės atlikti geriausią įmanomą darbą.
„Nėra kaip to paslėpti, kad mes keliaujame į finalo ketvertą, bet tokie yra lūkesčiai „Fenerbahce“. Nereiškia, kad bus lengva ir mes tai (pateksime į finalo ketvertą – red.) darysime kiekvienais metais. Tokia yra ta realybė.
Man labai pasisekė, kad aš turiu galimybę dirbti tokiame klube, kuriame lūkesčiai yra aukštumose. O ar tai užkėlė kartelę? Nemanau, kad tai yra svarbu. Svarbiausia yra tai, kokius lūkesčius sau keliame kiekvieną dieną dirbdami, būdami profesionalai. Jeigu dalykai neišsipildo taip, kaip mes norime, turime žinoti, kad mes atlikome savo darbą geriausiai, kiek galėjome“, – svarstė specialistas.
Pateikiame jums Turkijos giganto beIN Sports ir jo žurnalisto Ismailo Senolo pokalbį su Š.Jasikeviumi apie „Fenerbahce“ klubą ir pirmuosius darbus jame, artėjantį Eurolygos finalo ketvertą, krepšinio filosofiją, savo, kaip trenerio, pokyčius, Nigelo Hayeso-Daviso „sprogimą“, Nicką Calathesą, naują taisyklę Turkijoje ir specialią žinutę sirgaliams.
– Treneri, kalbant apie jus – jūs turite artimą istoriją su „Fenerbahce“, žaidėte klube pats, iškovojote du titulus, o dabar esate vyriausiasis treneris. Kaip jautėtės, kai atvykote į klubą? juk jau su klubu prieš tai bendravote, kai Željko Obradovičius paliko „Fenerbahce“.
– Tokiose situacijose kontaktas būna artimas ir greitas. Sezono viduryje viskas įvyksta greitai, sprendimus turi priimti akimirksniu. Kaip ir sakiau, turiu istoriją su „Fenerbahce“, nors ji ir buvo trumpa, vos pusė metų, bet aš žinojau, ko tiksliai tikėtis.
Po to, kai susitarėme, apie kitus dalykus pernelyg negalvoji ir tiesiog stengiesi susikaupti treniruotei, rungtynėms ir susigyventi su problemomis, kurios kartas nuo karto išlenda.
– Koks yra pagrindinis skirtumas tarp tos „Fenerbahce“, kur jūs buvote kaip žaidėjas, ir tarp tos, kurioje dabar esate vyriausiasis treneris?
– Akivaizdu, kad nuo to laiko, kai žaidžiau „Fenerbahce“, klubas dėjo milžiniškus žingsnius į priekį ir tapo elitiniu Europos krepšinio klubu. Komanda kaunasi dėl Eurolygos finalo ketverto, lūkesčiai yra dideli. Kai aš buvau žaidėjas, komanda dar tik dėjo pirmus žingsnius.
Žinoma, galima sakyti, kad žmonės ir sirgaliai yra tie patys – jie yra išprotėję dėl Eurolygos krepšinio. Dabar yra žengiami dar didesni žingsniai, „Fenerbahce“ klubas dabar yra dar didesnis ir yra identifikuojamas dėl krepšinio.
– Kai jūs atvykote į „Fenerbahce“, komandoje jau buvo trys žaidėjai, su kuriais dirbote anksčiau – Nickas Calathesas, Nigelas Hayesas-Davisas ir Sertačas Šanli. Visi trys jie pradėjo mačą pirmosiose jūsų rungtynėse prie komandos vairo. Ar tai dėl geresnės bendros komandos komunikacijos?
– Pagrindinė priežastis buvo ta, kad jie žinojo mane, žinojo, ko galima tikėtis. Šie vyrukai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš nusprendžiau perimti darbus „Fenerbahce“. Tu supranti, kad jie tave lydės per pradžią ir sudėtingus momentus, nes jie žino mano filosofiją, o aš žinau juos. Daugumoje atveju, kai ateini į naują komandą, tu neturi prabangos turėti net tris žaidėjus, kurie tave žino idealiai. Man tai buvo milžiniškas privalumas.
– Po to, kai Nickas Calathesas iš Barselona „Barcelona“ ekipos persikėlė į „Fenerbahce“, jis sakė, kad jam reikia daugiau laisvės aikštelėje, jis žino, kaip žaisti krepšinį. Koks buvo jūsų pirmasis pokalbis su juo?
– Nieko. Neturėjome ypatingo pokalbio, nėra apie ką šnekėti. Dalykas apie žaidėjus ir trenerius yra tos pačios rūšies, veislės – jie yra žmonės. Treneriai nori žaidėjų iš kitų komandų, o žaidėjai nori būti kitokie nei jie buvo prieš tai. Nickas galbūt norėjo daugiau žaisti laisviau ir jis tai pasakė, bet nereikia dėl tokių dalykų būti labai jautriems.
Dabar jis priima tą pačią sistemą ir panašią krepšinio filosofiją. Žinote, visada bus taip, kad žolė žalesnė kitoje pusėje, bet aš nuo pirmojo momento jaučiau, kad jie priėmė žaidimą, kuris yra labiau kontroliuoju. Per metus mes tobulėjame kaip žmonės – aš tobulėju kaip treneris, o Nickas kaip žaidėjas.
– Nigelas Hayesas-Davisas prieš Berlyno ALBA pelnė 50 taškų, nors jis buvo matomas it žaidėjas, kuris klijuoja gynybą ir puolimą. Jeigu sezono pradžioje būtume spėję, jis tikriausiai nepatektų į dvidešimtuką žaidėjų, galėsiančių pagerinti Eurolygos rekordą. Kaip galėtumėte apibūdinti jo evoliuciją?
– Aš galvoju, kad jis kiekvieną dieną tampa vis svarbesnis žaidėjas mūsų komandai. Kaip jūs ir sakėte – galbūt Nigelą įsivaizduojame kaip žaidėją, kuris surinktų trigubą dublį, nes jis aikštelėje daro viską po truputį. Jis nėra tipinis taškų rinkėjas, nors žinome, kad jis gali kai kuriose rungtynėse įmesti 20 taškų. Bet 50? Tai buvo neįtikėtina. Tas vakaras buvo nerealus. Galiausiai mes bandėme padėti jam pasiekti rekordą. Aš esu labai laimingas dėl to, kad jis ir „Fenerbahce“ žaidėjas turi šį rekordą.
– Ar galvojate, kad dabar lengviau įmesti 20–30-40–50 taškų, nei tada, kai žaidėte jūs?
– Tikrai ne. Atrodo, kad kiekvienais metais tampa vis sudėtingiau. Žinoma, mes bandome žaisti greičiau, padidinti atakų skaičių ir tam turime komandą, bet Europos krepšinis bus toks. Aš neįsivaizduoju, kad jis labai pasikeis. Aikštelėje reikia grumtis dėl kiekvieno centimetro, aikštelėje viskas yra sudėtinga, komandos yra viskam pasiruošusios... Žaisti Eurolygos krepšinį tikrai nėra lengva.
– Kalbant apie tobulėjimą, jūs orientuojatės į detales, bet ši jūsų komanda demonstruoja neįtikėtiną tempą. Kai komanda bėga, komanda itin lengvai pelno taškus, pagerina rekordus... Atrodo, kad jūs leidžiate krepšininkams daugiau. Būti treneriu, orientuotu į detales, bet kartu leisti žaisti tokio tempo krepšinį, yra labai sudėtinga.
– Aš žinau, kad treniruotės ir mentalitetas paskutiniais metais Barselonoje ir Kaune buvo lygiai toks pats. Mūsų dėmesys greitam žaidimui visada buvo didelis. Manau, kad „Fenerbahce“ mes bėgame stabiliau. Daug dalykų yra apie žaidėjus – ar jie yra pasiruošę bėgti pirmyn ir atgal, ar jie yra fiziškai pasiruošę. Kaip žaidėjai išpildys tavo planus aikštelėje – tai yra svarbiausi dalykas.
– Koks yra esminis skirtumas tarp šios „Fenerbahce“ komandos ir prieš tai jūsų buvusių komandų?
– Žaidėjai. Krepšininkai šioje komandoje yra kitokie, tad reikėjo keisti žaidimo stilių, kuriuo mes rungtyniaujame. Mes visi šnekame apie tai, kad riekia prisitaikyti prie savo žaidėjų, nes jie yra patys svarbiausi. Truputį daugiau vienas prieš vieną situacijų su Tyleriu Dorsey, Scottie Wilbekinu, Marko Guduričiumi. Reikia prisitaikyti ir tiek.
– Kaip treneris, dabar jau jūs prisitaikote tokiose situacijose?
– Aš manau, kad kitaip būti ir negali. Pagrinde aš turiu prisitaikyti prie žaidėjų, bet yra ir krepšinio filosofijos pusė, kur žaidėjai turi taikytis prie mūsų, trenerių. Aš nesu kažkoks kitoks treneris nei kiti – mes stengiamės apsiginti kiek įmanoma geriau, bandome įmesti daugiau taškų nei varžovai, bandydami žaisti kaip komanda. Bet tuo pačiu metu – tai yra klišės, dėl kurių reikia kautis kiekvieną dieną.
– Kokia jūsų svajonė krepšinio ir jos filosofijos prasme?
– Manau, kad kiekvieno trenerio svajonė yra ta, jog varžovai įmestų 40–50 taškų, apie tai svajojame, kai einame miegoti (šypsosi – red.). Kitoje aikštės pusėje mes norime įmesti 100 taškų.
Bet mes žinome, kad taip neįvyks, nes mūsų varžovai – labai geri, Europoje krepšinyje viskas yra apsilyginę, viską lemia detalės. Rungtynių lemtis gali būti nuspręsta blogos pražangos, vieno atkovoto kamuolio. Svajonė yra, bet tai yra labiau drambliuko svajonės (juokiasi – red.).
– Jūs paminėjote gynybą, kurios pagrindinė filosofija jūsų praėjusios komandose buvo susikeitimai. Bet „Fenerbahce“ lyg ir nėra tokių žaidėjų, kurie efektyviai galėtų keistis ginamaisiais.
– „Fenerbahce“ sudėtis – ypač universali. Galime keistis su Georgios Papagnianniu, Jonathanu Motley, su Nigelu Hayesu-Davisu, kai jis žaidžia vidurio puolėjo pozicijoje. Galimybės keisti gynybas tikrai yra, tiesiog reikia reaguoti.
Kai aš atvykau, mūsų atkovotų kamuolių skaičiai buvo labai prasti. Tu pasiimi komandą, pamatai, kokios yra problemos, ir bandai jas sutvarkyti.
– Kalbant apie jūsų mažą penketą, kuris labai pasiteisino prieš Monako ekipą. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?
– Mes jau Turkijos pirmenybėse žaidėme su žemu penketuku. Tai buvo kombinacija, kuri susijusi su tuo, kad neturėjome J.Motley, kiti žaidėjai turėjo prastesnes dienas. Tai truputį forsavome, bet, žinoma, mes turime šią opciją.
– Kiek dramatiška buvo serija prieš Monako ekipą?
– Buvo neįtikėtina. Niekas nekalba apie tai, kur mes namuose laimėjome trečiąjį mačą 8 taškais, o po to likę susitikimai baigėsi vieno metimo skirtumu. Mums galiausiai pavyko išsikapstyti.
Aš manau, kad mes turėjome galimybę perimti serijos kontrolę antrajame mače, galėjome laimėti ketvirtajame susitikime Stambule, bet kamuolys ketvirtosiose rungtynėse neįkrito į krepšį, tačiau įkrito penktajame serijos mače.
– Kas įvyko jūsų mintyse, kai N.Calathesas metė tuos lemiamus tritaškius Monake?
– Nieko tuo metu pernelyg negalvoji, tiesiog mąstai, kaip išsimesti kaip įmanoma geriausią metimą. Nickas buvo gerai susistatęs kojas, o jo procentai yra labai geri, kai jis tą padaro. Tuo metu abiem komandoms buvo sunku atrasti laisvą metimą, bet galiausiai tos opcijos nebuvo pačios blogiausios. Bet, kaip ir sakiau, kamuolys galėjo kristi į bet kurią pusę. Apie tai turiu būti atviras.
– Kaip treneris – jūs atvedėte tris skirtingus klubus į Eurolygos finalo ketvertus. Kokie yra pagrindiniai panašumai tarp tų trijų komandų?
– Labai sunku pasakyti, visi žaidėjai buvo skirtingi. „Žalgiryje“ buvome priblokšti, kad turime šansą žaisti finalo ketverte, mes žinojome, kad mes į seriją prieš Pirėjo „Olympiakos“ ateiname būdami gerame momente.
„Barcelona“ klube galima matyti panašumų su „Fenerbahce“, nes tu tikiesi būti finalo ketverte.
Tikslesnių panašumų atrasti negaliu, bet galiausiai viskas atsiremia į žaidėjus, kurie yra pasiruošę paaukoti savo dalykus dėl komandos. Be to būtų labai sunku patekti į finalo ketvertą.
– Ką manote apie pusfinalio susitikimą prieš Atėnų „Panathinaikos“, kur jūs, kaip žaidėjas, esate laikomas legenda? Ko tikitės iš to pusfinalio mačo?
– Tai yra finalo ketvertas, bus tikrai sunku, nėra jokios paslapties. Tipinė Ergino Atamano komanda, kurios gynėjai daug žaidžia du prieš du, o kartu visi sprendimai yra jų (gynėjų – red.) rankose, tad skirsime dėmesį tam.
Bet mes negalime pamiršti ir kitų žaidėjų. Aš tikiu, kad „Fenerbahce“ ir „Panathinaikos“ – labai lygios komandos, kur visada reikia kalbėti apie detales ir mažus dalykus. Kaip perimti vieną kamuolį, kaip vieną kartą nepraleisti taškų...
– Kodėl dabar nėra tokių kūrėjų ir įžaidėjų, kokie buvo jūsų laikais (Vassilis Spanoulis, Dimitris Diamantidis ir kt.)?
– Aš manau, kad kai kurie žaidėjai jau dabar yra NBA. Labai sunku išlaikyti žaidėjus Europoje dėl finansinių skirtumų. NBA yra tik didėja. Tai nėra lengva, bet 2009 metai bus prisimenami šlovingais.
Bet tokia įžaidėjų mintis, koks yra Nickas Calathesas, po truputį nyksta. Dabar įžaidėjai dominuoja su kamuoliu, nori įmesti 20 taškų ir taip toliau. Prieš 50 metų įžaidėjai tokie, kur jie atliko paprasčiausius dalykus – įtraukdavo tave į puolimą, o dabar įžaidėjai iškart duoda didesnį spaudimą, sugebėdami įmesti tolimus metimus greitajame puolime. Dabar yra tikrai sunkiau gintis.
– Ką manote apie naujus taisyklių pakitimus Turkijoje, kuomet komandos galės turėti 7 legionierius ir vienas žaidėjas aikštelėje turės būti vietinis?
– Tokios taisyklės su ribojimais... nesvarbu, kur tai bebūtų, Rusijoje, Turkijoje, Izraelyje ar kitose valstybėse... jie bando padėti vietiniams žaidėjams, bet tai iš tikrųjų yra atvirkščiai, tokie dalykai niekada nepadėdavo jokiai rinktinei.
Turkijos lyga bus geresnė su 7 legionieriais. Tikrai bus strateginių pokyčių, kaip reikės valdyti komandą. Mes turime būti atviri – net ir kai kuriose valstybėse, kur buvo privaloma turėti du vietinius žaidėjus aikštelėje vienu metu, niekada neveikė.
– Kaip žiūrite į jaunus turkų krepšininkus, kuriuos turite savo komandoje?
– Aš manau, kad mes turime gerbti save. „Fenerbahce“ turi akademiją ir yra vaikų, kurie idealizuoja pagrindinės komandos krepšininkus. Debiutas pagrindinėje komandoje – jų svajonė. Mes vietiniams žaidėjams turime suteikti kiekvieną galimybę. Tai turėtų būti svarbu kiekvienam klubui, kiekvienai šaliai. Kartu jie turi būti priaugę lygį, kad galėtų žaisti aukščiausiame lygyje.
– Kokią žinutę išsiųstumėte „Fenerbahce“ sirgaliams?
– Esu labai dėkingas jums už palaikymą. Tikiuosi, kad viskas taip tęsis ir toliau. Dabar labai lengva būti „Fenerbahce“ sirgaliu. Aš galvoju, kad tikras veidas pasimatys tada, kaip jie tave palaikys sudėtingiausiais momentais. Jie ateis anksčiau ar vėliau. Mes turime būti vieningi.
Kalbant apie Berlyną, aš tikiuosi, kad pamatysime ten daug geltonos spalvos.
