Kiek vėliau pasirodė ir po patirtos traumos šlubčiojantis Marius Grigonis, o jam įkandin – ir rinktinės kapitonas Jonas Valančiūnas.
Lietuvos rinktinės vyrai neslėpė – rezultatas slegia, tačiau pasiuntė aiškią žinutę sirgaliams.
„Žinutė sirgaliams – tikrai palaikymas buvo nerealus. Žmonės susirinko ir mus palaikė. Tas palaikymas buvo labai reikalingas ir labai gaila, kad viskas taip anksti baigėsi. Už palaikymą kaip kapitonas sakau didelį „dėkui“. Su visais kalbėjome, kad buvo nuostabus palaikymas“, – tokius pirmuosius žodžius grįžęs į Lietuvą tarė J.Valančiūnas.
Europos čempionatą anksčiau nei tikėtasi palikusi Kazio Maksvyčio rinktinė neišpildė svajonės, kurios taip trokšta krepšinio šalis.
Lietuvos rinktinė po labai dramatiškos kovos ir skausmingo pratęsimo 94:102 pralaimėjo kartų kaitą išgyvenančiai Ispanijos ekipai.
Lietuvos komanda iškrito aštuntfinalyje, nors prieš „Eurobasket 2022“ pirmenybes buvo kalbama ir apie realius šansus atsidurti tarp trijų pajėgiausių Senojo žemyno komandų.
„Ateitis? Pažiūrėsime kitais metais. Gera ateitis. Susirinkome...Ir tas pats trenerių štabas – pirmi metai, labai daug naujų veidų. Dabar jau neatsuksime laiko atgal. Šią vasarą jau nieko nebepadarysime, belieka žiūrėti į kitą vasarą, – apie Lietuvos rinktinės pajėgumą kalbėjo J.Valančiūnas. – Kaip ten sako: neišnaudoti šansai. Buvo šansas eiti tolyn ir neišnaudojome. Laiko nebeatsuksime atgal. Gaila ir visų nuotaikos gan slogios, bet turime kitą vasarą“
Lietuvos krepšinio aistruoliai nemažai kalbėjo apie išsiilgtas rinkinės sutiktuves, kur žaidėjai autobusu vyksta iki Vilniaus rotušės aikštės, jiems kabinami ąžuolo vainikai, vyksta koncertai, o sirgaliai ploja ir juokiasi kartu su jais.
Paskutinį kartą Lietuvos rinktinė medalius regėjo 2015-aisiais, kai ekipai vadovavo Jonas Kazlauskas. Šiam pasitraukus triumfo troškulys tik didėjo.
2017 metų Europos čempionate viskas irgi baigėsi aštuntfinalyje. 2019 metų pasaulio krepšinio pirmenybėse Lietuvos rinktinė neįveikė antrojo grupių etapo.
Olimpinės atrankos turnyras iš viso baigėsi fiasko – lietuviai pirmą kartą nepriklausomos šalies istorijoje nepateko į žaidynes.
2022 metų Europos krepšinio čempionatas turėjo tapti tikra atgaiva – į ekipą atvyko NBA galiūnai Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis, „Barcelona“ klube Šarūno Jasikevičiaus pamokų pasisėmęs Rokas Jokubaitis, kovai nusiteikęs Mindaugas Kuzminskas, Marius Grigonis, o Lietuvos pilietybę gavęs Ignas Brazdeikis per draugiškas rungtynes iškart parodė raumenis.
Tačiau geros sudėties neužteko.
Į mirtininkų – B – grupę patekusi Lietuvos rinktinė startavo trimis pralaimėjimais: 85:92 nusileido Slovėnijai, 73:77 – Prancūzijai ir per pratęsimą 107:109 – Vokietijai.
Visos trys dvikovos parodė vieną bėdą – Lietuvos rinktinei nesisekė žaisti pabaigų, tačiau tada K.Maksvyčio komanda 87:64 nukovė Vengrijos krepšininkus, o žūtbūtinėje dvikovoje gan nesunkiai 87:70 nugalėjo Bosnijos ir Hercegovinos ekipą.
Dukart per draugiškas rungtynes įveikta Ispanija aštuntfinalyje turėjo mesti tikrą iššūkį, bet aistruoliai jau nejučia dairėsi, kokį varžovą Lietuva galėtų gauti ketvirtfinalyje (dabar jau aišku, kad tai Suomija, – red.).
Bet skaudžios klaidos ir tituluoto 61-erių ispanų stratego Sergio Scariolo matematiniai sprendimai padėjo tašką Lietuvos rinktinės kelyje.
Tačiau Lietuvos rinktinės atstovai sutartinai pabrėžia – ši komanda yra pajėgi iškovoti skambių pergalių.
„Labai liūdna, bet yra ko tikėtis ateityje. Jeigu toliau rinksimės tie patys kartu, turėsime kažkokių šansų ateityje. Čempionate nėra lengva, nes viską nulemia vienerios rungtynės. Serijoje būtume geresni, bet yra kaip yra“, – kalbėjo Marius Grigonis.
V.Chomičius aistruoliams ir visai krepšinio bendruomenei turėjo paprastą prašymą.
„Paprasčiausiai nesužaidėme taip, kaip norėjome. Visi visą laiką žiūri į tai, kaip turėtų būti, tačiau visi stengėsi ir padarė viską, ką galėjo. Sužaidėme taip, kaip niekas nelaukė. Ši komanda – jauna, gera ir progresuojanti. Mes turime išlaukti ir eiti į priekį, – sakė V.Chomičius. – Mes dvejas rungtynes žaidėme, kur metėme paskutinį metimą. Jeigu būtume paskutinį metimą įmetę, nebūtų buvę jokių klausimų ar kalbų apie kažkokią istorinę gėdą. Bet neįmetėme. Galbūt mums reikėtų pagalvoti, kaip kiekvienam būti geresniam, kad pataikytume paskutinį metimą.“
