Praėjusių metų rudenį „Aisčių-LSMU“ klubo vadovybė net nesvajojo savo gretose išvysti S.Baltkojienės, kuri kelerius metus iš eilės gynė užsienio šalių klubų garbę.
Susidomėjimas kauniete išaugo po įspūdingo 2015–2016 metų sezono, kai S.Baltkojienė vilkėjo dabar jau iširusios Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ komandos marškinėlius.
Varžovai tąkart neturėjo receptų, padedančių sustabdyti S.Baltkojienę, o jos vedamos „Hoptrans-Sirenos“ pirmą kartą pasipuošė aukso apdovanojimais.
Vėliau kaunietė žaidė Švedijoje (Umeo „Udominate“), Vokietijoje (Vaserburgo „TSV 1880“), Lenkijoje (Gdynės „Arka“).
Prieš šio sezono pradžią S.Baltkojienė grįžo į Švediją ir prisijungė prie Liuleo BBK komandos. Nors pirmuosius du mėnesius jai neblogai sekėsi, klubo vadovybė nusprendė įsigyti pajėgią WNBA lygoje rungtyniavusią krepšininkę.
Lietuvės praleidžiamas aikštėje laikas gerokai sumažėjo, todėl jai pavyko sutarti su Švedijos klubu dėl sutarties nutraukimo, o „Aisčių-LSMU“ vadovams tai tapo lyg iš dangaus nukritusia dovana.
Jau pirmosiose rungtynėse krepšininkė tapo tikra komandos lydere. Sparnai užaugo ir Kauno komandai, kuri vasario pabaigoje surengė įspūdingą pasirodymą Baltijos moterų krepšinio lygos finalo ketverto varžybose.
Kaunietės po trijų pratęsimų trilerio pusfinalyje nukovė Vilniaus „Kibirkšties-MRU“ merginas ir tik finale nusileido galingajai Rygos TTT (Latvija) komandai.
Kaunietės svajojo apginti pernai iškovotą šalies moterų krepšinio lygos čempionių titulą, tačiau planus sugriovė viso pasaulio sportą sukausčiusi pandemija.
Kovo viduryje Lietuvos moterų krepšinio lygos valdyba vienbalsiai nusprendė nutraukti čempionatą ir užfiksuoti kovo 12-ąją turnyro lentelėje buvusius rezultatus.
Tuo metu šalies pirmenybėse pirmavo sostinės krepšininkės, o „Aisčių-LSMU“ komanda rikiavosi antroje vietoje.
– Apmaudu, kad taip susiklostė šio sezono pabaiga? – „Laikinoji sostinė“ paklausė 28 metų kaunietės S.Baltkojienės.
Šio sezono tikrai labai gaila, kitko taip nesureikšminčiau. Jis buvo labai įspūdingas tiek man, tiek komandai. Norėjome įrodyti, kad tikrai esame vertos čempionių titulo.
Viskas staiga nutrūko, dabar su komandos draugėmis mažiau bendraujame.
Laukiame karantino pabaigos ir tuomet tikrai rengsime komandos susitikimą, aptarsime įvykius ir pasiekimus.
– Kam dabar skiriate daugiau laiko – treniruotėms ar poilsiui?
– Stengiuosi nesureikšminti karantino. Žinoma, reikia saugotis, tačiau tikrai nesiruošiu pasislėpti namuose ir visą laiką sėdėti.
Miegu po 10–12 valandų, nes miegas man yra labai svarbus dalykas. Jam visada rasdavau laiko, kai nevykdavo treniruotės.
Po pusryčių bėgioju Kleboniškio miške arba važinėju paspirtuku Ąžuolyno parke.
Namuose neturiu svarmenų, todėl pripildau plastikinius butelius vandens ir su jais darau įvairius pratimus. Vakare žiūriu filmus.
Kokių nors naujų pomėgių neatradau, tiesiog galiu daugiau laiko praleisti su šeima.
Dabartinėje situacijoje daugeliui žmonių bus net naudinga sustoti nuo nesibaigiančio bėgimo, daugiau laiko skirti artimiesiems, pabendrauti ar išeiti į mišką pasivaikščioti.
– Gal jau aplanko mintys apie kitą sezoną?
– Mažai apie tai galvoju, nes kol kas nėra jokio aiškumo, visi laukia karantino pabaigos.
Žinau gerą patarlę – žmonės planuoja, o Dievas juokiasi.
Reikia sulaukti karantino pabaigos, o tuomet jau dėliosime planus. Vasarą dar turėtų vykti moterų rinktinės stovykla.
– Ar didesnis noras likti Kaune, ar išvykti į užsienio klubą?
– Norėčiau išvykti į užsienį, tačiau kol kas nevyksta jokios konkrečios derybos.
Kol kas situacija dėl ateities visiškai neaiški, tačiau jau pats laikas būtų sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą.
