Sausį jis atvyko į Eurolygos jaunimo turnyrą – nors čia nebuvo kito Š.Jasikevičiaus ar kito Arvydo Sabonio, M.Balducci atidžiai stebėjo perspektyvius talentus.
Jei tik norėtų, žinomas 54-erių agentas juos galėtų suvilioti vos pradėjęs vardinti savo klientų sąrašą, tačiau girtis jis nemėgsta, o dažniausiai to ir neprireikia – per ilgą karjerą užsitarnautas vardas dabar tarnauja M.Balducci.
Niekam seniai nebekyla abejonių, jog italas turi išskirtinę uoslę krepšinio talentams.
Kaune vykusiame Eurolygos turnyre žibėjo du M.Balducci iš Kamerūno į Romos „Stellazzura“ klubą atvežti 17-mečiai.
Daugelis atletiškų vaikinų varžovų būtų sunkiai patikėję, jog jie krepšinį žaidžia vos trejus metus.
Kai M.Balducci viešėdamas Afrikoje pastebėjo kamerūniečius, vaikinai kamuolį į rankas pirmą kartą buvo paėmę vos prieš mėnesį.
„Niekada nežinai, kur rasi gerų žaidėjų“ , – kalbėdamas su lrytas.lt sakė italas.
Lietuvoje M.Balducci per savo gyvenimą yra viešėjęs daugiau nei 50 kartų, o jo buvusių ir esamų klientų sąraše niekada netrūko lietuvių pavardžių.
„Š.Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Jonas Mačiulis, Artūras Milaknis, Mindaugas Lukauskis, Tomas Masiulis, Virginijus Praškevičius, Andrius Giedraitis, Saulius Kuzminskas, Povilas Čukinas, Donatas Slanina, Donatas Zavackas, Rimantas Kaukėnas...“, – be didelio akcento vardija M.Balducci.
Visgi netrukus agentas nė kiek neabejodamas pripažįsta: „Aš turiu kitus klientus, ir turiu Šarą“.
Nors M.Balducci nemėgsta daug pasakoti apie Šarą, tačiau kai tai daro, kalba su tokiu susižavėjimu ir pagarba, tarsi būtų ne jo agentas, o plakatus kambaryje išsikabinęs vaikinukas.
„Ar žmogus pažvelgę į stalo viršų žino, kas yra kitoje pusėje? Ne. Tačiau Šaras žino. Jis nėra toks, kaip kiti žmonės – jis menininkas“, – sako M.Balducci.
– Lietuvoje viešite bent kelis kartus per metus. Mėgstate pats lankyti savo klientus?
– Taip jau būna, kai atstovauji geriausiam Europos treneriui (šypsosi). Į Lietuvą atvykstu aplankyti savo esamų ir buvusių žaidėjų, taip pat stebiu perspektyvius krepšininkus.
Šių metų Eurolygos jaunimo atrankos turnyro finale žaidė du mano vyrukai. Niekada nežinai, kur rasi gerų žaidėjų. Kai pats esu Lietuvoje, galiu kalbėtis su žaidėjais ir dėl jų konkuruoti su kitais agentais.
– Jums pritraukti žaidėjus turėtų būti lengva – esate vienas žinomiausių Europos agentų.
– Aš niekada neinu ir krepšininkams nepasakoju, ką esu nuveikęs ir kas yra mano klientai. Taip daro kai kurie lietuvių agentai. Žaidėjai arba patys žino, kas esu, arba jiems kas nors papasakoja.
– Apskritai nemėgstate būti pastebimas. Tai jūsų charakterio bruožas?
– Pagalvokite apie merginą, kurią mėgina sužavėti keli vaikinai. Kurį ji atmes patį pirmą? Būtent tą, kuris stengsis bet kokiais būdais būti jos dėmesio centre.
Apskritai nesu tas, kuris daug kalba. Žymiai labiau mėgstu klausytis.
– Visada buvote labai artimas Lietuvai ir jos krepšiniui. Kaip manote, kodėl taip susiklostė?
– Sunku pasakyti. Bet jeigu atvirai, nesu labai patenkintas naująja Lietuvos krepšininkų karta. Penkiolikos ar septyniolikos metų sulaukę vaikinai galvoja, kad jie jau daug pasiekė ir yra arti savo tikslo, nors realybė dažnai būna visai kitokia.
– Tačiau tai tikriausiai daugelio jaunų krepšininkų problema, ne tik lietuvių.
– Situacija ne visur tokia pati. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje tai jaučiasi labiau. Žaidėjai tiki klubų sistemomis, jie tiki treneriais, tiki tradicijomis. Jie turi daugelį įsitikinimų, kurie nebūtinai teisingi.
Manęs labai daug žmonių klausia – kaip Lietuva pakilo iki tokio lygio krepšinyje? Ką galime iš jų perimti? Aš jiems paaiškinu.
Visų pirma, kiekvienas krepšininkas Lietuvoje išėjęs pro duris žino, kad gretimame bute ko gero taip pat gyvena krepšininkas.
Kai jis pasidaro geresnis už kaimyną, supranta, kad kitame aukšte yra dar vienas krepšininkas. Jei pralenkia ir jį, susiduria su gretimoje gatvėje gyvenančiais vaikinais. Atsakymas paprastas – Lietuvoje milžiniška konkurencija.
– Eurolygos jaunimo turnyre solidžiai atrodė du jūsų iš Kamerūno į Italiją atvežti krepšininkai. Labiau mėgstate talentų dairytis atokiose valstybėse, ar tokiose krepšinio šalyse, kaip Lietuva?
– Man labiausiai patinka stebėti tokius krepšininkus, kurie mėgaujasi žaidimu. Deja, kai kurie, dar nė nesulaukę pilnametystės, aikštėje atrodo tarsi darbe. Tai mane verčia nerimauti.
Tačiau tuo pačiu, ši karta ir suteikia vilties. Žinote, kiek krepšininkų reikia, norint turėti gerą rinktinę? Keturių visiškai užtenka. Kartais užtenka ir vieno.
Tad kai žmonės kalba apie „naująją kartą”, reikia suprasti – visiškai pakanka turėti kelis gerus žaidėjus, ir turėsi ateitį.
– Tačiau kiek Lietuvai dar gali tekti laukti kito Š.Jasikevičiaus ar A.Sabonio?
– Argentina laukė kito Alfredo Di Stefano, ir sulaukė Diego Maradonos. Brazilai laukė kito Pele, tačiau vis dar laukia.
Žinoma, kažkada Lietuva sulauks dar vieno A.Sabonio, bet nereikia niekur skubėti. Kada nors į duris pasibels naujas Sabonis iš Marijampolės ir niekas nežino, koks bus jo vardas.
– Ar pats dar prisimenate, kada pirmą kartą pamatėte Šarą rungtyniaujantį?
– Taip, pirmą kartą gyvai Šarą pamačiau Paryžiuje, Europos čempionate. Tai buvo 1999 metais.
– Jau tada pastebėjote, kad jis ypatingas?
– Šaras… Jis yra labai didelė ir asmeniška mano gyvenimo dalis. Nemėgstu apie ją kalbėti. Gal todėl su Šaru taip gerai ir sutariame – aš nekalbu apie jį, o jis apie mane (šypsosi).
Tačiau labai myliu Šarą ir man tokia didelė garbė su juo dirbti, kad net nedrąsu apie tai pasakoti. Jis yra menininkas. Jis yra kūrėjas. Jam nėra jokios ribos tarp krepšinio ir gyvenimo.
Jis man labai padėjo suprasti šį pasaulį. Tokiais dalykais dalintis su kitais per daug jautru.
– Tad nuo pirmos minutės žinojote, kad jis taps neeiliniu žaidėju, vėliau neeiliniu treneriu?
– Aš tuo buvau toks tikras, kaip faktu, kad šiandien yra sekmadienis (pokalbis vyko sekmadienį, – aut. past.).
Nė kiek neabejoju, kad jis yra ir bus absoliučiai puikus treneris. Tikimybė maždaug tokia pati, kaip to, kad rytoj ateis pirmadienis.
– Sakėte, kad daug išmokote iš Šaro. Kaip manote, ko jis išmoko iš jūsų?
– Kai tik jis norėdavo, bandydavau perteikti savo patirtį, o jis dalindavosi savuoju požiūriu. Kad ir ką Šaras sako, reikia atidžiai klausytis.
Jo mintys niekada nebūna akivaizdžios ir padėtos ant lėkštutės. Net jei jis pasisveikina, reikia skaityti tarp eilučių. Šaras visada daug reikalauja ir iš savęs, ir iš aplinkinių.
– Žiūrint iš krepšinio verslo pusės – jis pasielgė teisingai, dar sezoną likdamas Kaune?
– „Žalgiris” egzistavo prieš Šarą, egzistuoja su Šaru, ir egzistuos be jo. Norite išgirsti paslaptį, ką Šaras veiks toliau? Tiesa tokia – to nežinau nei aš, nei jis pats.
Mūsų ryšys stiprus, nes suprantu, kad vienintelis dalykas apie kurį jis šiuo metu galvoja – triumfas Eurolygoje. Jam tiesiog reikia pergalių.
Šaras visada pats žino, ką daryti ir aš tikrai nesu tas vyrukas, kuris jam nurodinėja. Tačiau, kai reikia patarimo, jis visada noriai kreipiasi į mane ar kitus.
– Bet ar to patarimo paklauso?
– Niekada (šypsosi). Todėl, kad Šaras pats žino, koks sprendimas yra teisingas. Žinoma, tokiu atveju kyla klausimas, kam tada visoje šitoje situacijoje aš apskritai esu reikalingas. Na, sakykime taip – man tiesiog pasisekė (šypsosi).
– Jūsų darbas buvo sunkesnis kai Š.Jasikevičius dar žaidė krepšinį ar dabar, kai jis tapo treneriu?
– Na, Šaras visada buvo Šaras, o aš buvau aš. Kiekvieną dieną iš jo mokausi ir bandau pateisinti lūkesčius.
Kaip jau sakiau – mano meilė ir pagarba Šarui yra begalinė. Jis gali matyti tai, ko negaliu nei aš, nei jūs, nei kas nors kitas.
Ar žmogus pažvelgę į stalo viršų žino, kas yra kitoje pusėje? Ne. Tačiau Šaras žino. Jis nėra toks, kaip kiti žmonės – jis menininkas.
– Bet taip pat esate sakęs, kad dirbti su juo yra kartu pats geriausias ir pats sunkiausias dalykas.
– Taip, nes jis visada trokšta laimėti. Visada. Šaras tiesiog turi priklausomybę pergalėms. Kiekvienas sprendimas jo gyvenime buvo tik tam, kad jis galėtų būti nugalėtojas.
– O koks yra jūsų tikslas?
– Padėti jam visko pasiekti. Aš turiu kitus klientus, ir turiu Šarą. Daugelis mano klientų seka paskui mane, o šiuo atveju, aš seku paskui Šarą.
– Daugelis „vieno filmo” aktorių bando kuo greičiau nusikratyti tokio statuso. Kaip jūs jaučiatės dėl to, kad ko gero visą gyvenime būsite „Šaro agentu”?
– Aš to neskelbiu, bet, žinoma, ir neslepiu. Kad ir kaip būtų, galiu pasakyti vieną – per septynioliką metų prie to spėjau priprasti (šypsosi).
