Ir visas jas pavyko surinkti pasileidus į nutrūktgalvišką nuotykį Amerikos link, kur ir prasidėjo legendinės „Šilutės“ komandos trenerio epopėja.
„Mano veikla nė kiek nenusileidžia kitų darbui, davusių mums aukščiausio lygio krepšininkus. Jeigu Lietuva per visą nepriklausomybės laikotarpį turėjo 20 aukščiausio kalibro krepšininkų, tai dešimt iš jų baigė universitetus JAV“, – sakė žmogus, kuriam nėra problemų telefonu pabendrauti su buvusiu Timo Duncano treneriu.
S.Kairys 1991 metais išlydėjo tetą į JAV, kur jau turėjo tikslą – surasti kontaktų, kurie padėtų krepšininkus siųsti už Atlanto. Ir jeigu pirmieji metai nebuvo itin sėkmingi, jis rankų nenuleido.
Galiausiai su Mindaugu Timinsku ir Audriumi Jonušu jis pasiekė JAV, kur greitai susibičiuliavoo su „Dallas Mavericks“ generaliniu direktoriumi Donnie Nelsonu.
S.Kairys netgi atšoko jo vestuvėse.
Šiai istorijai – 13 metų ir ji – pakankamai smulki, palyginus su tuo, ką S.Kairys pasakojo interviu „Lietuvos rytui“.
„R.Javtokui sakiau rinktis kitą, bet jis vis tiek nutarė eiti į garsų Arizonos universitetą, – pasakojo S.Kairys. – Ir kas nutiko? Gavo mažai minučių ir teko sugrįžti.“
Krepšinio specialistas ruošiasi birželį vyksiančiai tradicinei vasaros stovyklai, per kurią S.Kairys į JAV išsiuntė apie 350 lietuvių. Ne visi tapo krepšinio žvaigždėmis, bet S.Kairys pabrėžė, kad JAV universitetų atvertos durys leidžia sukurti ir kitų sėkmės istorijų.
Tad jis nesuprato, ką J.Kazlauskas norėjo pasakyti, kai išreiškė susirūpinimą dėl į NCAA keliaujančių žaidėjų.
„Federacija galėtų ir pasakyti gerą žodį, o ne menkinti, nes pusė tų garsiausių Lietuvos krepšininkų mokėsi būtent JAV. O dabar kažkaip menkina. Treneris nori daugiau gerų žaidėjų, bet tada reikia padidinti gyventojų skaičių. Galime versti bėdą ir ant Amerikos, ir ant Lietuvos, bet per metus mūsų šalis gali išgauti vieną rinktinės kalibro krepšininką“, – sakė jis.
Interviu „Lietuvos rytui“ S.Kairys kalbėjo ne tik apie J.Kazlausko žodžius, bet ir apie krepšininkų derybas su universitetais, lietuvių mentalitetą, spaudimą, atlygį ir savo klajones po JAV.
– J.Kazlauskas per spaudos konferenciją išreiškė susirūpinimą, kad tik nedidelis procentas į JAV išvykusių lietuvių sulaukia, kaip jis išsireiškė, laimingos pabaigos. Ką manote?, – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Kairio.
– Viskas tvarkoje su J.Kazlausku, nes jis nori daugiau gerų žaidėjų. Bet tų krepšininkų yra tiek, kiek yra. Galime versti bėdą ir ant Amerikos, ir ant Lietuvos. Tačiau tų talentingų žaidėjų yra tiek, kiek jų yra.
Talentingi krepšininkai gali būti ne tik savo žaidimu, bet ir tikslo siekimu, užsispyrimu, charakteriu. Ir Lietuva per metus maždaug išgauna vieną rinktinės kalibro žaidėją.
Jeigu grubiai skaičiuosime, tai nuo mano darbo pradžios Lietuva turėjo apie 20 aukščiausio lygio krepšininkų. Tai dešimt – siųstų į JAV, ir dešimt – išaugintų Lietuvoje. Tai – visas mūsų lobynas.
Tai ant ko pykti reikia? Juk laimingos pabaigos sulaukia tik geriausi.
– J.Kazlauskas minėjo Domantą Sabonį...
– J.Kazlauskui labai patraukli D.Sabonio istorija. Žmogus Ispanijoje sustiprėjo ir pateko į gerą universitetą. Štai, kaip gerai padirbėta ir dabar gera.
Bet ne ką prasčiau buvo dirbta ir su tais dešimt žaidėjų, kuriems skyriau ypatingą savo dėmesį. Ypač – aukščiausio rinktinės kalibro žaidėjais. Tai ir Darius Songaila, kurio vaizdo įrašas iš Veik Foresto buvo pristatytas federacijai. Linas Kleiza, Martynas Pocius ar Marijonas Petravičius.
Aš dalyvavau pokalbiuose su universitetais. Derėjomės tiek dėl pozicijų, tiek dėl žaidimo laiko.
Išskirtinis dėmesys – išskirtiniams žaidėjams
– Kaip vyko tie pokalbiai?
– Kai L.Kleiza rinkosi Misūrio universitetą, kalbėjome su dabartiniu „Utah Jazz“ treneriu Quinu Snyderiu. Su juo tarėmės dėl žaidimo minučių ir pozicijos pirmaisiais metais.
Lino labai norėjo ir Šiaurės Karolinos universitetas (žaidė Michaelas Jordanas, Vince'as Carteris, – Red.). Pagrindinis klausimas derybose buvo jo pozicija ir žaidimo laikas.
Vidurinėje mokykloje Linas žaidė ketvirtuoju numeriu, o mes su juo kalbėjome ir diskutavome, kad jeigu orientuojamės į NBA, jis turi mokėti žaisti keliose pozicijose. Tiek lengvojo, tiek sunkiojo krašto.
Vien ketvirtu numeriu žaisti L.Kleiza negalėjo, nes jo fiziniai duomenys nelabai atitiko poziciją.
Q.Snyderis laikėsi savo žodžio. Linas žaidė abejose pozicijose ir gavo žadėtą laiką. Mūsų sąlyga pirmiesiems metams buvo vidutiniškai 20 minučių. O po dviejų metų universitete jis buvo pasirinktas per NBA naujokų biržą.
Man teko lankytis ir Duke'o universitete (dabartiniai NCAA čempionai, išaugino Luolą Dengą, Kyrie Irvingą, Jahlilą Okaforą, – Red.). Čia apie pusantros valandos M.Pocių bendravome su treneriu „K“ – Mike'u Krzyzewskiu.
Per derybas taip pat aptarėme pozicijų klausimus. Bet Duke'o universitetas buvo labai rizikinga vieta, nes M.Krzyzewskis gali gauti pačius geriausius krepšininkus, kokius tik galima. Į tavo poziciją visada gali ateiti kas nors geresnis ir atimti tavo minutes.
Įdomu tai, kad M.Krzyzewskio ir J.Kazlausko požiūriai į mano darbą skiriasi. M.Krzyzewskis mane labai giria, o tai – vienas didžiausių trenerių NCAA istorijoje.
Tai daro daugelis trenerių. Požiūris į mano veiklą Lietuvoje ir JAV skiriasi it diena ir naktis. Amerikoje jie žavisi tuo, ką darau. Lietuvoje žavisi tik tiek, kuriuos esu išsiuntęs.
D.Songaila pasirino Veik Foresto universitetą (išaugino Chrisą Paulą, žemiausią NBA žaidėją istorijoje Tyrone'ą Boguesą, – Red.). Šiame universitete šnekėjomės su treneriu Dave'u Odomu, kuris dirbo ir su T.Duncanu. Beje, šis treneris Pietų Karolinos universtete vėliau treniravo ir M.Petravičių.
– O kaip buvo su Š.Jasikevičiumi?
– Šarūno tėvas Linas kreipėsi į mane ir prašė padėti jam išvykti. Tokia galimybė atsirado, kai į Lietuvą atvyko Providenso universiteto (išaugino „Oklahoma City Thunder“ trenerį Billy Donovaną, Marviną Barnesą, Joe Hasettą, – Red.) treneris Denisas Feltonas.
Jis Šarūnui ir Mariui Januliui padėjo susirasti vidurines mokyklas JAV. Įdomu tai, kad nė vienas iš šių žaidėjų vėliau nepasirinko Providenso universiteto. Šarūnas nuėjo į Merilendą, o Marius – Sirakjusą.
– Bet ypatingą dėmesį skirdavote tik išskirtiniams krepšininkams?
– Taip. Mano veikla nė kiek nenusileidžia kitų darbui, kurie irgi siuntė žaidėjus į JAV. Dėmesį skyriau visiems, bet su aukščiausio lygio žaidėjais elgiausi žymiai atsakingiau. Turėdamas tokio kalibro žaidėjus, atitinkamai ir reaguodavau.
Esu tikras, kad nė kiek neblogiau pasielgiau su tais žaidėjais, kaip kažkas tai padarė su D.Saboniu.
O jeigu LKF nori dalyvauti procese, tai ji, priminsiu, turėjo 25 metų.
Galėtų kažkas mane pagirti. Pasakytų, kad toks ir toks žmogus iš Šilutės padarė tiek, o dabar, atrodo, kad mėginama ženkliai sumenkinti darbą.
Juk didelę dalį gyvenimo paskyriau būtent tai veiklai. Viską dariau skaidriai ir iš meilės. Neperdedu, nes tai paskyriau savo gyvenimo įprasminimui.
Trijų kalnų istorija
– Dar vienu argumentu galėtų būti pastebėjimas, kad Lietuvoje lyg ir niekas neskaičiuoja, kiek tų mokyklos krepšininkų galiausiai sulaukia laimingos pabaigos?
– J.Kazlauską domina rinktinės kalibro žaidėjai. Ir jeigu tokių laimingų pabaigų jis nori daug, tai pirmiausia Lietuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į demografinę padėtį. Kažkokiu mistiniu būdu. Tiesa tokia, kad Lietuva per metus gali sukurti vieną rinktinės kalibro žaidėją. Plius, minus.
Ir dar su sėkmės faktoriais, nes būna traumos ir panašiai.
Aš visiems pasakoju ir išvykas į NCAA lyginu su trimis kalnais, kurie yra prieš jaunus žmones, baigusius vidurinę mokyklą.
Yra lietuviškas kalnas. Visi juo lipa, slysta, lipa, slysta ir galiausiai per metus viršūnę pasiekia vienas.
Antrasis kalnas – jau JAV. Į jį lipa labai aukšto kalibro žaidėjai. Čia jie gauna ir geriausią krepšinį, ir gerą išsilavinimą.
Trečiasis kalnas – kitoks. Čia krepšinio pagalba siekiama gauti išsilavinimą Amerikoje.
Man antras ir trečias kalnai įdomūs – vienodai.
Į užsienį, ir ypač JAV, įprastai gali sau leisti vykti ir studijuoti pasiturinčių šeimų vaikai. Aukštesnių valdininkų ar verslininkų atžalos, bet krepšinis visiems atveria tokią galimybę.
Vaikas žaidžia krepšinį ir jo pagalba gauna stipendiją. Taip jis pasiekia išsilavinimą. Tai nuostabus dalykas. Nematau tame nieko blogo.
– Tad toji „laiminga pabaiga“ gali galiausiai būti ir be krepšinio?
– Pas mus visi akcentuoja krepšinį ir tik krepšinį, bet yra ir kita pusė. Stovyklose kalbu su krepšininkais ir klausiu jų: „Klausyk, ką tu darysi, jeigu gausi traumą arba tiesiog iš tavęs nieko neišeis?“.
Juk visaip būna su tais žaidėjais. Gali būti, kad krepšininkas jauname amžiuje atrodo labai perspektyvus, bet vyksta permainos ir tada jis praranda koncentraciją, motyvaciją, atsiranda kūno pokyčiai ir viskas.
Tai liečia daugumą žmonių.
J.Kazlauskas sugalvojo, kad jam reikia, jog ne 5, o 80 procentų krepšininkų pasiektų tą viršūnę.
Nesuprantu, ką jis nori pasakyti. Dabar Lietuvoje ta didžioji dalis pasilikusi. Nelabai susigaudau, kokia tai mintis.
– NCAA tą aukščiausiąją viršūnę – gerą karjerą NBA – pasiekia 1,2 procento žaidėjų per metus. Tad lietuvių procentas neatrodo toks blogas?
– Tai geri skaičiai. Pirmoji divizija turi daugiau 350 mokyklų. Padauginkime iš 13 ir gausime labai įdomų skaičių. 1,2 procento – pakankamai geras skaičius. Ir tai – NBA.
Be to, pasakykite man kitą organizaciją, kuri duotų daugiau žaidėjų. NCAA – žaidėjų gaminimo mašina. Pasaulyje nėra analogų. Ji rengia daugybę krepšininkų NBA ir tai pačiai Europai ar kitiems žemynams.
Tai amžiaus grupėje pasaulyje nėra sukurta geresnės organizacijos. Dar pridėkime mokslus. Net nežinau, kiek kartų ten geresnės sąlygos nei Lietuvoje.
Dirba geriausi treneriai, kurie uždirba 1-4 milijonus JAV dolerių. Kentukio universitete Johnas Calipari gauna 7 milijonus.
Ar čia kyla nepasitenkinimas, kad mūsų žaidėjai nepatenka į aukščiausią lygį? Bet kas dėl to kaltas? NCAA nėra kalta, kad krepšininkai pasirenka universitetą ir negauna laiko žaisti.
– Tačiau turime ne vieną istoriją, kada iš už Atlanto sugrįžę lietuviai taip ir neįsitvirtina stipresniame vyrų krepšinio lygyje. Kas nutinka?
– Jeigu krepšininkų lygis neatitinka NCAA lygio, tai kas blogai? Jie supranta savo padėtį, gali mokytis ir tada pradeda kažkur dirbti, kažką kurti.
Reikia atsakyti į paprastą klausimą: kaip atrodė pirmaisiais metais iš JAV grįžęs Š.Jasikevičius? Ar tai nesisieja su J.Kazlausko žodžiais? Kaip tas pats Mindaugas Timinskas atrodė? Kur jis iš viso buvo?
Žaidė mažoje komandoje Vokietijoje, kur turėjo kovoti dėl minučių. M.Petravičius pirmaisiais metais irgi buvo tame pačiame Veisenfelsyje. Nu ir ką?
Krepšininkų nuvertinti nereikia
– Buvo paminėta ir Gilvydo Birutos pavardė. Tas pats Deividas Dulkys. NCAA garsiai aidėjo Egidijus Mockevičius ar tas pats Rokas Gustys, bet jie nežaidžia „Kovo beprotybėje“, o J.Kazlauskas, lyg ir, abejoja jų gabumu.
– Aš nemanau, kad Gilvydui ar Deividui nepavyko. Taip, jie netapo rinktinės nariais, tačiau žaidžia gerai. Be to, jie turi išsilavinimą ir kitus visiems žinomus pliusus, būdingus mokantis užsienyje.
Įsiminkime, kad nėra tokio didelio skirtumo krepšinyje. NCAA irgi moko mesti į krepšį, gintis, moko varytis kamuolį, kovoti dėl jo. Tobulinami individualūs veiksmai.
Čia sugrįžę krepšininkai pirmąjį kartą susiduria su kitais reikalavimais, netgi piniginiais santykiais. Pergalės ir statistikos kaina – jau kitokia. Galų gale, atsiranda daugiau treniruočių.
NCAA žaidžia jaunimas prieš jaunimą. Pažiūrėkime į „Kovo beprotybę“. Juk ten – 19-22 metų vaikai. O čia jie sugrįžta, susiduria su vyrais, pinigais, daugiau treniruočių. Tai – didžiulė transformacija.
Ir pats žaidimas kitoks. Daugiau strategijos, daugiau žaidimo du prieš du ir kitų niuansų.
Bet visa tai – įveikiama ir pataisoma. Jeigu pirmaisiais metais kažkas nesužaidė, tai nereiškia, kad nesužais vėliau.
Užlipo ant G.Birutos, D.Dulkio. Kas tas D.Dulkys buvo prieš išvykdamas į JAV? Kažkas žinojo apie jį?
Ar kas nors žinojo Antaną Kavaliauską? M.Petravičių?
Atvažiavo vaikas (apie A.Kavaliauską, – Red.) į stovyklą, pamačiau, patiko ir išsiunčiau. Sugrįžo į Lietuvą baigęs Teksaso A&M universitetą ir dabar žaidžia Vilniaus „Lietuvos ryte“.
Man gaila, kad visuomenė klaidinama ir žinomas žmogus pasako tai, ką galėtų ir nesakyti.
– Neigiamas požiūris į krepšininkų siuntimą į JAV – jums jau pažįstamas. Kaip pačioje darbo pradžioje visi į tai reagavo?
– Požiūris buvo tragiškas. Krepšinio žmonėms kilo klausimas, kaip čia tas kaimietis taip gali elgtis ir neklausyti, ką jie sako. Pasaulio pabaiga.
Be to, tas kaimietis turėjo „Šilutės“ komandą, tad su manimi buvo mėginama sąskaitas suvesti įvairiais būdais. Mane auklėti mėgino ir per teisėjavimus, ir per visą kitą. Galų gale pasitraukiau, nes nenorėjau kenkti komandai.
Tapo žinomas JAV
– Kada surengėte pirmąją stovyklą?
– 1996 metais. Ji prasidėjo nuo M.Petravičius. Jis atvažiavo iš Kaltinėnų (Šilalės raj.). Įžvelgiau galimybę. Jis pasirodė toks, su kuriuo noriu dirbti. Labai darbštus krepšininkas, todėl kartu įdėjome labai daug darbo.
Visą vasarą kartu treniravomės dukart per dieną. Tuo metu į salę ateidavo ir kiti vaikai. „O mes?“, – klausdavo jie.
Aš sakydavau: „O jūs, jeigu norit, eikit mėtyt į kitą krepšį“. Bet po truputėlį taip ir susidarė stovykla.
– Kaip užmezgėte kontaktus?
– Tai įvyko gerokai anksčiau nei pirmoji stovykla.
Turėjau labai daug motyvacijos, energijos ir aistros atrasti nežinomas žemes. Mane visada domino naujovės ir norėjau padaryti kažką neįprasto.
Buvau pakankamai ilgai dirbęs treneriu, kai į mano tinklus papuolė M.Timinskas ir Audrius Jonušas, norėjau jiems suteikti geriausia, ką galiu.
Man ėmė rūpėti Amerika ir NCAA. Nebuvau matęs rungtynių, bet apie tai skaičiau ir girdėjau. Tada ir nutariau kažką daryti.
1991 metais į JAV išvykau be žaidėjų. Į kelionę lydėjau tetą. Ten mėginau užmegzti ryšius. Sekėsi labai sunkiai, nes teko pradėti nuo nulio.
O kitais metais jau vykau su minėtais krepšininkais. Tikėjausi su jais patekti į stovyklą.
– Nebuvote su niekuo susitaręs?
– Buvau sutaręs, bet mažiau bendravau ir prasilenkėme. mažau
Niujorke gyvenome mėnesį laiko. Mus priglaudė lietuviai. Vėliau teko juos palikti, tad miegojome ir lietuvių bažnyčioje, ir krepšinio salėje Kvinso kvartale. Galiausiai sulaukėme Šarūno Marčiulionio pagalbos ir patekome į buvusią Nelsono-Sanderso Niuhampšyre buvusią stovyklą.
Ten iš arčiau susipažinau su Donnie Nelsonu („Dallas Mavericks“ generalinis direktorius, – Red.). Tai buvo antrasis susitikimas. Pirmąjį kartą matėmės dar Lietuvoje. JAV kartu praleidome pakankamai daug laiko.
Ten pat susipažinau su Steve'u Soderlandu, kuris vėliau tapo pirmuoju amerikiečiu Lietuvoje, kai prisijungė prie „Šilutės“ komandos.
Vėliau krepšininkai išvyko namo, o aš per tą pačią kelionę atsidūriau Kalifornijoje ir netgi dalyvavau D.Nelsono vestuvėse. Ten sutikau ir vieną kiečiausių krepšinio skautų pasaulyje.
Ten pasipylė naujieji kontraktai.
– Tada jau žinojote, kad stovykla bus ir Amerika mokysis tarti daugiau lietuvių pavardžių?
– Viskas įsivažiavo. Kontaktų skaičius ėmė augti, atsivėrė naujos galimybės. Į Lietuvą parsivežiau didžiulį troškimą padėti kuo daugiau lietuvių. Lietuva jau buvo laisva ir aš suvokiau, kad niekas, jokie kabinetai ar organizacijos, negali sutrukdyti žaidėjų ir jų šeimų norams. Savo likimus turi spręsti šeimos ir žaidėjai. Parvažiavęs ėmiau veikti ir buvau tikras, kad teisingai elgiuosi.
Aš atsilaikiau prieš visą spaudimą. O jo buvo labai daug. Tikrai nebuvo lengva.
- Kai baigėte trenerio karjerą ir ėmėte dirbti agentu bei organizuoti stovyklą, spaudimo turėjo sumažėti?
– Kai esi agentas, nesi taip pažeidžiamas, kaip treneris. Jie neturi svertų.
O šiandieną agentu nebedirbu. Aš bendrauju su krepšininkais, pas mane atvyksta profesionalai, dirbame su jais. Be to, tas siuntimas – lėtesnis, nes pasikeitė situacija.
Dalis talentingų žaidėjų pasirašo ilgalaikes sutartis su klubais, jauni rinktinės žaidėjai vasaromis stovyklauja ir turi kitokių idėjų. Tad procesas sulėtėjo, bet jis vyksta.
– Kada JAV jūsų vardas ėmė reikšti daugiau – kai jau buvote asocijuojamas su rimtais talentais?
– Pirmieji žaidėjai, kuriuos išsiunčiau – M.Timinskas, Giedrius Aidietis, Gintas Vileika. Vėliau atsirado labai gera 1976 metų gimimo žaidėjų serija. Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Marčiulionis, Andrius Jurkūnas, Rimantas Kaukėnas, M.Janulis.
Kai ta partija nuvyko į JAV, ėmiau darytis pastebimu. Ten informacijos sklaida – labai didelė. Visi žino viską, apie visus.
Tada dar pasirodė D.Songaila, L.Kleiza ir mano vardas tapo dar svaresnis. Man jau nereikėdavo skambinti, nes universitetai skambindavo man. Treneriai patys atvykdavo į Lietuvą.
Vis dar kliūva noras išvykti
– Tad po spaudimo iš didžiųjų miestų Šilutėje iškilo tarsi krepšinio sala?
– Taip. Į stovyklą buvo atvykęs D.Odomas, kuris treniravo D.Songalą ir T.Duncaną. Buvo atvykę labai daug garsių trenerių, tiesiog niekas nežinojo to. Niekam gal ir nebuvo įdomu.
– Ar buvo sunku ją kurti?
– Pirmosios stovyklos buvo nemokamos. Krepšininkams sudarėme sąlygas apsigyventi, o maitinosi jie patys. Miegojo visi buvusio kalėjimo, dabar mokyklos bendrabutyje. Per pirmus trejus metus buvo kažkoks košmaras.
Pamenu, kad atvykau į stovyklą, įžengiau į salę ir pasimečiau. Tais metais buvo 170 vaikų ir tiek pat tėvų. Gerai, kad tuo metu turėjau Kęstutį Kemzūrą, Robertą Kuncaitį. Pajungiau visus trenerius ir mes dirbome trijose salėse.
Dirbome po dvi pamainas. Tokia ta pradžia. O dabar stovykloje būna apie 50 vaikų.
Šią vasarą ji vyks Šventojoje birželio 12-25 dienomis. Ir visada dirbame daug ir nuoširdžiai. Kaip ir pačioje pradžioje.
– Ir kiek iš tų 50 vaikų gali tikėtis iškeliauti į JAV?
– Tiek, kiek jų bus verti. Niekada negali pasakyti ar planuoti. Išsiunčiu tiek, kiek tikrai verta. Tik su išskirtiniais žaidėjais žinai, kad jie tikrai keliaus.
Kartais būna taip, kad viskas gerai, o dėl kažkokių priežasčių išvykti negali.
Pamenu, kad Plungės „Olimpas“ taip padarė, kad Evaldą Jocių sulaikė prie sienos. Jo neleido į lėktuvą.
– Šis atvejis – vienas iš tų atvejų, kuomet kai kurie žmonės nematė naudos ir netgi neigiamai vertino išvykimus į kitas šalis?
– Jie nenorėjo prarasti žaidėjų ir rūpinosi tik savo minkštąja dalimi. Tiek klubai, tiek federacija.
Kaip matome, šiandieną dar yra tokių žmonių, kurie galvoja taip pat. Aš visiškai nesuprantu, kodėl taip yra, bet nuolat atsiranda žmonių, kurie nori spręsti už kitus. Gali patarti ir patark, bet spręsti?
Žinomi krepšinio žmonės man yra sakę: „Stepai, mes turim reguliuoti išvykstančių kiekį.“ Tarytum reikėtų tartis su jais, kas, kur ir kada išvyks.
Na ir šiandieną J.Kazlauskas kalba, kad turi vykti kažkoks bendradarbiavimas.
Visus sprendimus – vykti ar ne – priima krepšininkai ir jų tėvai. Aš suteikiu galimybę ir jie sprendžia, ar ja pasinaudoti. Būna, kad jie patys kreipiasi į mane. Ir to neturėtų daryti nei LKF, nei dar kažkas kitas.
Patys žaidėjai ir jų tėvai sprendžia savo likimą.
– Jau ne kartą užsiminėte apie mentalitetą. Ar jis keičiasi?
– Taip, bet labai lėtai. Užtenka paskaityti komentarus po straipsniu (lrytas.lt straipsnis „Jonas Kazlauskas nerimauja – Lietuva Amerikoje praranda žaidėjus“, – Red.). Jie dalinai atskleidžia mūsų visuomenės požiūrį.
Vieni žmonės sako vieną, bet nesu tikras, ar taip galvoja.
Tačiau yra ir labai taiklių komentarų. Žmonės supranta, kad NCAA – stipriausi universitetai tiek krepšinio, tiek mokslų prasme. Jeigu tau nepavyksta įsitvirtinti krepšinyje arba tiesiog nori karjeros, tai irgi nuostabus kelias.
Deja, bet tarp lietuvių yra gaji neapykanta. Draženo Petrovičiaus irgi labai ilgai nekentėme. Tai buvo nuostabus krepšininkas, bet lietuviai jo nemėgo. Kodėl? Nes jis – puikus žaidėjas. Žmonės kažkodėl ima nekęsti už save stipresnių. Įskaitant ir Ameriką.
Man pasisekė, kad aš greitai supratau, ką reiškia laisva Lietuva, atsivėrusios sienos. Kone iškart supratau, kokias galimybes tai duoda.
Suprato ir nemažai krepšininkų bei tėvų, bet ne visi.
Dar ir šiandieną matome, kad kai kurie įsivaizduoja, jog Amerika – blogis.
– Dažnai šiame kontekste kalbama ir apie pinigus. Jūsų kritikai meta būtent atlygio kortą. Sako, kad darbas – nenuoširdus, nes už tai moka universitetai. O ir stovykla kainuoja 400 eurų.
– Šis mokestis – už apgyvendinimą, maistą. Aš iš stovyklos nieko daugiau neuždirbu. Aš pačioje pradžioje neėmiau iš krepšininkų pinigų ir dabar laikausi tos pačios nuostatos. O iš Amerikos nenoriu ir negaliu gauti pinigų. Mokyklos paprasčiausiai neturi pinigų, kad galėtų mokėti dar ir žmonėms, kurie ten siunčia krepšininkus.
Sistema ne tokia. Buvo idėja juos išsiųsti ir jeigu krepšininkas norės, sugrįžus pasirašyti sutartį. Bet tai – žaidėjo sprendimas. Tokia mintis atsirado po kažkiek laiko. Esu normalus žmogus ir ėmiau galvoti, ką galiu pats iš to gauti. Kai krepšininku siunčiau, nesirašiau jokių sutarčių.
Iš Amerikos nieko nesiekiau ir nieko negavau.
Jeigu ir norėtum pasipelnyti, tikrai neuždirbtum iš NCAA. Universitetai netgi negali mokėti pinigų. Jiems uždrausta. Yra nemažai istorijų, kai pažeidus šią taisyklę buvo atleistas treneris ar bausti žaidėjai. NCAA turi griežtas taisykles ir jų akylai laikosi.
O agentavimas – kitas dalykas. Taip, aš galėjau uždirbti tuos procentus iš savo krepšininkų sutarčių, bet tai – teisėta ir natūralu.
Be to, tai nėra susiję su mano veikla JAV.
Svarbiausia – matomumas
– Kas svarbiausia, kai kartu su tėvais krepšininkai jau žiūri į universitetą?
– Darbas JAV prasideda ne NCAA, o mokykloje. Geriausia jauniems krepšininkams keliauti ten mokytis, kaip tai darė tas pats Š.Jasikevičius ar D.Songaila. Krepšininkai pirmiausia renkasi vidurinę mokyklą, o tik tada universitetą. Tai leidžia jiems priprasti prie kultūros, išmokti kalbą ir parodyti save universitetams.
Jiems leidžiama aplankyti penkis atsirinktus universitetus. Ten jie pabūna, susipažįsta su programomis, aplinka.
Universiteto pasirinkimas – svarbus kriterijus. Reikėtų aiškintis, kas žaidžia tavo pozicijoje, kiek metų jiems liko, koks krepšinio stilius. Jeigu esi aukštas, ar ten žaidžiama per vidurį. Jeigu tau tinka žaisti lėtą krepšinį, o komanda – greita, jau neturėtum ten vykti.
Jeigu treneriui liko vienerių metų sutartis, tai turėtum suprasti, kad veikiausiai jis neinvestuos į naują žaidėją.
Yra daug detalių.
– Ar dažnai žaidėjui tenka pačiam derėtis dėl sąlygų?
– Tik geriausiems krepšininkams. Bet tik tada, jeigu yra labai didelė paklausa. L.Kleiza galėjo sužaisti. Taip galėjome daryti su Linu, bet ne kiekvienas žaidėjas pasiekia tokį lygį. Kiti tiesiog žiūri į universitetą ir renkasi pagal jų programas. Žinoma, tai universitetai, kurie jau domisi tuo žaidėju. Reikia kruopštaus darbo.
Visada universiteto trenerio klausiu, kaip jis mato mano žaidėją, kur planuoja jį panaudoti.
– Kokios jūsų darbo su žaidėjais ribos? Jūs siunčiate juos į JAV, renkate mokyklą, universitetą?
– Aš galiu patarti. Yra krepšininkų, kurie kreipiasi į mane ir prašo patarti, ką daryti su universitetais. Kiti nenori mano patarimų.
Robertui Javtokui sakiau rinktis kitą, bet jis vis tiek nutarė eiti į garsų Arizonos universitetą (išaugino dabartinį „Golden State Warriors“ trenerį Steve'ą Kerrą, Mike'ą Bibby). Tuo metu Arizonos universitete žaidė Lorenas Woodsas. Ir Robertas negavo minučių, nes visas laikas atiteko L.Woodsui ir kitiems aukštiems.
Tada Robertas nutarė mesti ir grįžo į Lietuvą.
Tokių istorijų buvo nemažai. Yra žaidėjų, kurie klausė patarimo, bet buvo ir tokių, kurie užmiršto mane ar tiesiog nenorėjau, kad patarčiau.
Domantui gerai, nes „Bulldogs“ aukštus žaidėjus maitina kamuoliais.
Komandos stilius – labai svarbu. Turi išsiaiškinti, ar jie mėgsta greitą, ar pozicinį krepšinį.
– Ar durys į NBA atsirakina lengviau, nes krepšininkai kovoja – NCAA?
– Žinoma. Matomumas – labai svarbus. D.Saboniui labai pasisekė, nes jį išsiuntė į universitetą. Ten – pilna NBA skautų. Per kiekvienas NCAA rungtynes jie sėdi priekinėse eilės ir stebi krepšininkus. Skautai užsirašo viską – nuo žaidimo, iki su kuo bendrauji, kas tavo mergina ar kokią kramtomąją gumą kramtai. Esu beveik tikras, kad tiek D.Songailai, tiek L.Kleizai kelia į NBA būtų daug kartų sunkesnis, jeigu jie būtų likę Lietuvoje.
Tiek Linui, tiek Dariui buvo būtina, kad juos pamatytų būtent NCAA skautai. Sprendimai išvykti buvo itin svarbūs jų karjeroms.
Yra ir kitokių sėkmės istorijų
– Š.Jasikevičiaus istorija – labai skambi. Yra ir krepšininkų, kurie lieka vidutiniame lygyje. O ar daug jūsų išsiųstų žaidėjų renkasi tą trečiąjį kelią – per krepšinį siekti mokslo?
– Dauguma. Juk tai – nuostabi proga. Antanas Bauža turi dvi doktorantūras medicinos moksluose. Jis baiginėja prestižinį Oksfordo universitetą ir ruošiasi gydytojo karjerai.
Algirdas Kubilius užima labai aukštas pozicijas viename iš bankų JAV. O jie abu į Ameriką vyko iš Palangos.
Yra daug krepšininkų, kurie pasirinko kitą kelią. Nemažai jų tapo bankininkais Lietuvoje, treneriais, verslininkais ar sėkmingais valstybės tarnautojais.
Tas pats M.Janulis, išvykęs su Š.Jasikevičiumi, turi savo programavimo kompaniją. Jis galėjo tapti krepšininku. Puikiai pamenu, kai man skambino ir klausė, ką rinktis. Baigęs Sirakjusą universitetą jis sprendė, kur sukti. Paskambino ir klausė: „Treneri, kiek aš galėčiau uždirbti Europoje?“. Pasakiau, kad apie 6-8 tūkstančius JAV dolerių. Prisiminkime, kad doleris tada buvo vertingesnis.
Jis pasvarstė ir sako: „Bet man kompanija Bostone siūlo tiek pat“. Tada ėmėme kalbėti apie jo karjeros perspektyvas. Mariui buvo svarbu pasikalbėti apie tai, ar jis turi gerus šansus tapti profesionalu.
Aš negalėjau jam to pažadėti. Situacija buvo 50 ant 50. Bet priminiau, kad jeigu rinksis krepšinį, tuomet praras savo sąsajas su greitai besikeičiančia kompiuterija. Ir atvirkščiai. Galiausiai jis nusprendė įsidarbinti toje kompanijoje, o po keleto metų įkūrė savo firmą.
Šiuo metu jis dirba Lietuvoje ir uždirba daugiau nei keletas krepšininkų.
