Portalas lrytas.lt pakalbino J.Kazlausko draugus, bendražygius ir jo treniruotus žaidėjus, kurių pasakojimai ir prisiminimai atskleidžia, koks buvo ir yra penktadienį 60-metį švenčiantis J.Kazlauskas – studijų metais, žaisdamas Vilniaus „Statyboje“, dirbdamas treneriu, bendraudamas su draugais ir žaidėjais.
Reta savybė krepšinyje. Kauno „Žalgirio“ treneris Gintaras Krapikas daug metų stebėjo ir žavėjosi J.Kazlausko darbu, o prieš dvejus metus sulaukė į rinktinę sugrįžusio stratego kvietimo. Per dvi vasaras pasiekta skambių pergalių, o G.Krapikas iš karto suprato, kad dirba su neeiline asmenybe.
„J.Kazlauskas – aukšto lygio treneris ir daug gerų savybių turintis žmogus. Dėl jo žmogiškų savybių trenerių komanda rinktinėje dirba labai gerai ir eina jo užbrėžta linija. Jis atsižvelgia į žmogiškąjį veiksnį, o tai mūsų darbe yra labai svarbus ir dažnai užmirštamas dalykas. Manau, dėl to jo vadovaujamų komandų rezultatai ir yra geri", – teigė G.Krapikas, sulaukęs J.Kazlausko kvietimo ir į jubiliejaus šventę.
Konkretumas. Reiklus ir griežtas. Tokios J.Kazlausko savybės tapo vizitine Lietuvos rinktinės stratego kortele. G.Krapikas gali pridėti dar vieną – konkretus.
„J.Kazlauskas neužkrauna nereikalingu darbu ir neuždavinėja nereikalingų klausimų. Jis pateikia aiškius, konkrečius klausimus, į kuriuos atsakant reikia turėti savo nuomonę. Jis atsižvelgia į mano ar Dariaus Maskoliūno (rinktinės trenerio asistento. – Red.) nuomones, tačiau pats priima galutinį sprendimą“, – darbo su J.Kazlausku ypatumus atskleidė Lietuvos rinktinės trenerių štabo narys.
G.Krapikui pritarė ir J.Kazlausko asistentas pirmą kartą treniruojant rinktinę Antanas Sireika, kuris kvietimo atvykti į nacionalinę komandą sulaukė 1997-aisiais ir kartu su treneriu dirbo keturias vasaras.
„Man patinka jo konkretumas. Jei norėdavau jį įtikinti priimti vienokį ar kitokį sprendimą, privalėdavau tai įrodyti labai aiškiai ir argumentuotai. J.Kazlauskas nereikalauja plano „B“, bet labai mėgsta discipliną ir tvarką. Jis lengvai nepasiduoda pirmai šovusiai minčiai. Jis visada turi žinoti jos naudą“, – pasakojo A.Sireika.
Autoritetas. 1997 metais iš „Šiaulių“ komandos į rinktinę atvykęs A.Sireika su malonumu prisimena debiutinius metus su J.Kazlausku nacionalinėje komandoje, o jųdviejų darbą vainikavo bronzinis žygis 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiadoje.
„Lyderiai buvo baigę karjeras ir niekas nesitikėjo, kad mes galime kažką pasiekti. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie jo sėkmės. Esu jam dėkingas už mano karjerai padarytą įtaką. Jis man buvo autoritetas, su kuriuo buvo nesunku dirbti.
Kaip tik iš jo išmokau, kad kiekvieną sprendimą reikia labai gerai pasverti. Bet kokiu sprendimu komandai gali atnešti ne tik naudos, bet ir chaoso. Tas pats būdinga ir gyvenime. Reikia pagrįsti kiekvieną savo žingsnį“, – kalbėjo A.Sireika.
Jokių vėlavimų! „J.Kazlauskui nepatikdavo, jei žaidėjai pažeidinėdavo drausmę. Nepakęsdavo jokių vėlavimų. Jei kažkas pavėluodavo, būdavo įvairių pasakymų. Piktų. Jam tai labai nepatikdavo. Treneriui nepatiko nei drausmės pažeidimai, nei dideli nukrypimai nuo žaidimo plano“, – pasakojo A.Sireika.
Iš J.Kazlausko rinktinės vairą perėmęs, su ja Europos čempionu tapęs ir 2006 metais iš komandos pasitraukęs A.Sireika daug išmoko iš savo pirmtako. Tačiau darnus bendradarbiavimas krepšinyje neperžengė aikštės ribų – tituluočiausi šalies krepšinio treneriai bendrauja retai.
„Kad ir kaip būtų gaila, taip artimai nebendraujame. Nesuveda gyvenimo ir karjeros keliai. Bet susitikę visada pakalbame“, – užsiminė A.Sireika.
Daugiau nei treneris. „Galiu labai išsiplėsti“, – nusijuokė Robertas Javtokas, paprašytas apibūdinti J.Kazlauską.
Lietuvos rinktinės kapitonas jau beveik 15 metų pažįsta strategą, su kuriuo teko ir kovoti priešingose barikadų pusėse, ir ne vienus metus eiti išvien. Kauno „Žalgirio“ 34 metų vidurio puolėjas taip pat tikina, kad J.Kazlauskas jo karjerai padarė didžiulę įtaką.
„Man jis – daugiau nei treneris, kuris davė labai daug mano karjerai. Kaip treneris jis yra griežtas, bet tikrai ne per griežtas. Esu matęs ir dirbęs su griežtesniais. Jis yra tas, kuris niekam neleis užlipti ant galvos, kuris turi savo tvarką. Sakyčiau, neminkštas treneris“, – šyptelėjo Lietuvos rinktinės veteranas.
Draugeliai. R.Javtokas ir J.Kazlauskas pirmą sykį susitiko būdami skirtingose komandose. Tuo metu, 1999-aisiais, jaunas vidurio puolėjas, grįžęs iš studijų JAV, profesionalo karjerą pradėjo Vilniaus „Lietuvos ryte“, o J.Kazlauskas, su Kauno „Žalgiriu“ triumfavęs Eurolygoje, pradėjo savo paskutinį sezoną Kaune.
Vėliau jų keliai susikirto Vilniaus „Lietuvos ryte“, kur kartu dirbo trejus metus. „Aš asmeniškai su juo labai gerai sutariau. Būna, susiskambiname, pasišnekame. Daugiau kaip tokie „draugeliai“, – nusijuokė R.Javtokas.
Protingas žaidėjas. Ne tik protingas treneris, bet ir sumanus žaidėjas. Taip J.Kazlauską apibūdina kartu su juo prieš 40 metų Vilniaus „Statyboje“ žaidę Rimantas Endrijaitis ir Alfredas Vainauskas.
„Jis buvo protingas, gerai iš toli pataikantis gynėjas, pasižymėjęs geru aikštės matymu. Gerai mesdavo baudas. Nors Jonas nebuvo labai staigus ar šoklus, jis neblogai gynėsi. J.Kazlauskas galėjo žaisti ir įžaidėju, ir atakuojančiuoju gynėju“, – pasakojo R.Endrijaitis, kartu su J.Kazlausku „Statyboje“ žaidęs 1973–1975 metais.
„Kai 1978 metais pradėjau karjerą „Statyboje“, jau tada mano akyse J.Kazlauskas buvo labai geras žaidėjas ir didis žmogus. Tais laikais jis buvo didžiulis autoritetas.
Jonas žaidė labai protingą krepšinį, buvo fiziškai stiprus, turėjo puikią ranką, gerai verždavosi. Jis galėjo žaisti ir vienas prieš vieną, ir vadovauti žaidimui. J.Kazlauskas jau tada turėjo savo žaidimo filosofiją“, – pasakojo A.Vainauskas, kartu su J.Kazlausku „Statyboje“ rungtyniavęs 1978–1985 metais.
Užkietėjęs matematikas. Neaišku, ar J.Kazlausko, kaip trenerio, kelias į šlovę būtų nutiestas, jei ne jo matematiniai gebėjimai ir loginis mąstymas.
„Pirmą kartą susitikome jam tik baigus mokyklą. Iš Panevėžio į „Statybą“ Jonas atvyko labai jaunas. Tačiau jau tokio amžiaus jis buvo labai rimtas ir solidus žmogus. Pagal savo amžių jis, rodos, mąstė per giliai. Jonas niekada nedarė neapgalvotų sprendimų, visada elgėsi ramiai.
Pamenu, universitete jis studijavo matematiką. Aš jam vis užmesdavau: „Jonai, ką tu čia dabar su ta matematika vargsti? Geriau mokykis Kūno kultūros institute, siek trenerio specialybės.“ O jis užsispyrę studijavo matematiką ir baigė mokslus“, – pasakojo R.Endrijaitis.
Geležiniai nervai. „Jei supykdai J.Kazlauską, gero nelauk. Geriau su juo nesipykti, nes Jonas yra užsispyręs žmogus. Tačiau taip lengvai jis neįsiplieskia. Jis visada viską gerai apmąsto, nesikarščiuoja. Net kai nesiseka, J.Kazlauskas išlieka tvirtas. Mane ta jo ramybė stebina, – pasakojo R.Endrijaitis. – Man įstrigo, kad esant bet kokiai ekstremaliai situacijai Jonas išlieka ramus. Jis niekada neišsišokdavo, nepasielgdavo neapgalvotai. Mano nuomone, jis taip ramiai ir protingai visada žiūrėjo tiek į krepšinį, tiek į šeimą. Man net keista, kad net ir tada, kai nesiseka, Jonas atsitiesia ir juda į priekį.“
Pats J.Kazlauskas neslepia – darbas rinktinėje atima beprotiškai daug jėgų ir nervų. Tačiau patyręs strategas dar jaunystėje įrodė, kad jo venomis teka ledinis kraujas.
„Stebiuosi jo ištverme ir geležiniais nervais. Paklausdavau: „Jonai, kaip tu ištveri visą tą įtampą?“ Sako: „Sunku, bet ištveriu. Kol kas dar ištveriu.“
Kai J.Kazlauskas rengėsi stoti prie rinktinės vairo, atsitiktinai susitikome stebėdami studentų rinktinės rungtynes Š.Marčiulionio krepšinio akademijoje. Aš jam sakau: „Jonai, ar įsivaizduoji, kur tu lendi?“ O jis man sako: „Įsivaizduoju, bet kažkas gi turi atlikti tą darbą. Ištversiu.“ Bet kuris treneris jaučia didžiulę įtampa. O Lietuvos rinktinės treneriai turi ištverti dar didesnę įtampą. Gal tas matematinis mąstymas jam taip padeda. Jis geras analitikas“, – svarstė R.Endrijaitis.
A.Sabonis. Niekam ne paslaptis, kad J.Kazlauskas nebūtų grįžęs į rinktinę, jei ne Arvydo Sabonio prašymas. Lietuvos krepšinio federacijos prezidento ir vieno geriausių krepšinio trenerių santykiai ir bendradarbiavimas – ypatingi.
„Pažiūrėkite į jo ryšį su Arvydu Saboniu. Ne kiekvienas taip sugalvotų. Kartu su A.Saboniu jis tvarko Lietuvos rinktinę. Arvydas ten autoritetas kiekvienam žaidėjui: nesvarbu, L.Kleizai ar J.Valančiūnui. A.Sabonis gali labai trumpai ir aiškiai kažką pasakyti, o krepšininkas apie tai galvos gal ir ne vieną valandą“, – tvirtino R.Endrijaitis.
Be pykčių. Jis Vilniaus „Statyboje“ dešimtmetį buvo ir J.Kazlausko treneris, tačiau nei dirbant klube, nei vėliau jokių pykčių nebuvo.
„Su Jonu nė karto nesame susipykę. Nei kai buvau jo komandos draugas, nei kai jį treniravau. Aš kartais pagalvoju, kad gyvenime juk būna visko. Bet nė karto! Mus visada skyrė tvarkingas, pagarbus ir protingas atstumas. Dėl Jono niekada nėra kilę problemų.
Gal tokius santykius lėmė tai, kad buvome panašūs – labai darbštūs. Kai šiais laikais treneriai rengia rytines ir vakarines treniruotes, aš, be įprastos vakarinės, rytais pusantros valandos treniruodavau gynėjus, o paskui – pusantros valandos puolėjus ir „centrus“. Galbūt dėl to mes taip pagarbiai ir pragyvenome“, – pasakojo R.Endrijaitis.
Mąsto net juokaudamas. Griežtumas ir drausmė yra J.Kazlausko, kaip trenerio, vizitinė kortelė. Tačiau šalia reiklaus tono ir drausmės darbe yra ir subtilus humoro jausmas.
„J.Kazlauskas nėra tik rimtas ir griežtas. Jis mėgsta ir kortomis pažaisti, ir pajuokauti. Bet jis mąsto net juokaudamas", – pastebi R.Endrijaitis.
„Jonas visada turi humoro jausmą. Tačiau jis lieka solidus, griežtas ir labai nemėgsta neteisybės. Jei yra pagrindo, jis visada kovoja už tiesą. Jis – principinga, bet teisinga asmenybė“, – antrino A.Vainauskas.
