Pokalbis su A. Saboniu - apie sunkias karjerą lydėjusias traumas, Seulo olimpiadą, Sovietų Sąjungos rinktinę, gyvenimą Ispanijoje ir JAV, karjerą „Žalgiryje“, vaikų auklėjimą, sūnų karjeras krepšinio aikštėje, Joną Valančiūną ir šiuolaikinius krepšininkus.
„Žalgirio“ žaidėjus vadino fašistais
- Ne paslaptis, kad 9-ajame dešimtmetyje Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA dvikovos turėjo ne tik sportinį atspalvį. Visi ieškojo potekstės - mažas klubas iš mažos valstybės meta iššūkį milžiniškai armijai.
- Žinoma, krepšininkams tai atsiliepė. Mus, „Žalgirio“ krepšininkus, sirgaliai dažnai vadino fašistais. Žinoma, buvo apmaudu. Rinktinėje nebuvo jokių skirstymų pagal tautybę. Mes nesiburdavome į lietuvišką grupę, neužsidarydavome kambaryje ir negalvodavome, kaip pasišaipyti iš ukrainiečio ar kazacho. Pertvarkos Sąjungoje rinktinei neturėjo įtakos.
Kita vertus, mums visada norėjosi įrodyti CSKA žaidėjams, kad esame geresni. Ilgą laiką armiečių komandos žaidėjai sudarydavo didžiąją dalį Sovietų Sąjungos rinktinės. Visus, kurie gerai žaidė, į Maskvos klubą kone per jėgą kviesdavosi. Mane taip pat norėjo „pasiimti“ (juokiasi). Tačiau lemiamu momentų pavyko man Tėtį (trenerį Aleksandrą Gomelskį. - Red.) pergudrauti.
- Ir kaip?
- Suklastojome kardiogramą. Neva širdyje yra ūžesių ir permušimų. Ir į turnyrą Nyderlanduose, po kurio mane, jauną vaikinuką, turėjo „pasiimti“ į CSKA, aš nevykau. Jaunas, reikia šiek tiek pailsėti, atgauti jėgas. Ir kol rinktinė dirbo Nyderlanduose, aš labai greitai, per savaitę, įstojau į Žemės ūkio akademiją.
Pagrindinis šios aukštosios mokyklos, kaip ir kitų medicinos institutų, privalumas – karinė katedra. Šių mokslo institucijų studentų į armiją nekviesdavo.
- Jūs iš tikrųjų mokėtės, ar kartą per pusmetį atvykdavote laikyti egzaminų?
- Aišku, laiko mokslams nebuvo. Tačiau mano mokslo kontrolė iš Maskvos buvo rimta.
- Ir kaip išsisukdavote iš situacijos?
- Kaip visada.. Visus rašto darbus reikėdavo surašyti sava ranka. Todėl tekdavo pavargti. Vykdavo paskaitos karinėje katedroje, kartais tekdavo į jas nuvykti. Tad teko mokytis žygiuoti ir šaudyti „Kalašnikovu“.
- Kas vyko Lietuvoje, kai 1987-aisiais „Žalgiris“ trečią kartą iš eilės dėl aukso medalių nugalėjo CSKA?
- (Šypsosi). Kas vyko mieste per trečiąjį, lemiamą, serijos mačą, nežinau, nes tuo metu buvau aikštėje. Tačiau, spėju, gatvėse buvo tylu ir ramu - visi sėdėjo prie televizorių. O vėliau visoje šalyje prasidėjo tris dienas trukusi visuotinė šventė. Mumis po pralaimėto antrojo mačo nelabai kas ir tikėjo. O mums pavyko laimėti Maskvoje, per pratęsimą laimėjome 10:0.
Ir tada, kai grįžome į Lietuvą, lėktuvas pusę valandos suko ratus virš oro uosto, nes minia užgulė pakilimo ir nusileidimo taką. Mūsų autobusą iš pradžių nešė ant rankų, o vėliau išardė suvenyrams.
- „Žalgirio“ ir CSKA veteranų rungtynės parodė, kad ir dabar jūs esate neblogos formos.
- Ačiū Jungtinės lygos vadovams, kad suorganizavo šias rungtynes. Aš su savo draugais iš CSKA pasiruošęs rungtyniauti nuolat, juolab kad aistruoliams tai yra įdomu.
Amerikiečiai Seule supykdė
- Kokios jus apėmė mintys, kai likus metams iki olimpiados jums trūko Achilo sausgyslė?
- Tą akimirką atrodė, kad kažkas už nugaros užlipo ant kulno. Aš dar atsisukau, kad komandos draugui pasakyčiau viską, ką apie jį galvoju. Galvojau: „Kas čia man tokią paslaugą padarė?“ Tik va, kad už nugaros nieko nebuvo.
O vėliau viskas vyko taip, kaip visada mūsų šalyje. Nuvežė mane į ligoninę, o ten sako: „Šeštadienis, visi gydytojai namie ilsisi...“
- Kada sužibo pirmoji viltis, kad spėsite pasveikti iki Seulo olimpiados?
- Aš juk vėliau, praėjus trims mėnesiams, vėl nutraukiau tą Achilą. Sanatorijoje buvau ir paslydau. Bet minčių, kad artėja karjeros pabaiga, nebuvo. Paskambinau žinomam profesoriui Kęstučiui Vitkui, kuris mane operavo, ir sakau jam: „Ruošk iš naujo stalą ir skalpelius, važiuoju pas tave“. O jis man atsako: „Dabar tave taip susiųsiu, kad net replėmis nebus galima nutraukti.“
- Ar tiesa, kad visa Lietuva ragino jus nerizikuoti ir nevykti į Seulą?
- Ne, aš visada sprendimus priimu pats. Nors, žinoma, JAV gydytojų šviesuliai, kurių prižiūrimas atlikau reabilitaciją, atkakliai patarinėjo visiškai pasveikti ir į olimpiadą nevykti. Tačiau žaisti joje labai norėjau.
Todėl ir atvykau į Novogorską paprašyti Tėtės (A. Gomelskio. – Red.), kad jis vežtųsi mane kaip turistą. Olimpines žaidynes Los Andžele mes praleidome dėl boikoto. Situacija klostėsi nemaloniai - rizikavau praleisti jau antrą olimpiadą. O labai norėjosi suprasti, kas tai yra, pajausti olimpinio kaimelio atmosferą.
Ir, štai, atvykau į rinktinės treniruotę. Tėtė kaip tik siautėjo – taip mėtė kamuolius vidurio puolėjams, kad šie vos juos pagaudavo. Jis man ir sako: „Eik čia“, ir taip pat man metė. Pagavau – ir „kabliu“ taikliai į krepšį. Ir jis sako: „O, tu puikios sportinės formos! Viskas, važiuoji į Seulą.“ Tad ir prašyti nieko nereikėjo.
Krepšinis – komandinis žaidimas. Vienas čia nieko nepasieksi. Tai, kad aš pasveikau ir sužaidžiau olimpiadoje – visų nuopelnas. Ir lietuvių, ir amerikiečių gydytojų.
- Kokia buvo 1988 metų Sovietų Sąjungos rinktinės sėkmės paslaptis?
– Mes buvome viena šeima ir tikėjome vienas kitu. Labiausiai tikėjo Tėtė. Jis užkrėtė mus savo entuziazmu. Atvirai pasakysiu, prieš pusfinalio mačą su amerikiečiais nelabai tikėjome pergale. JAV žaidėjams koją pakišo tai, kad jie pernelyg daug išsidirbinėjo.
Mes pirmi pradėjome apšilimą, mėtome, o jie išeina iš drabužinės kaip karaliai. Sako: „Pasislinkite vaikinai, mums šis krepšys labiau patinka.“ O su sovietų vyrukais taip negalima. Aišku, savo aikštės pusės mes jiems neatidavėme ir kaip reikiant supykome.
- Tuometinės Jugoslavijos rinktinė olimpiadoje taip pat buvo galinga. Tačiau jei būtumėte pralaimėję jiems finale po to, kai pusfinalyje nugalėjote amerikiečius, jūsų niekas nebūtų supratęs.
- Mes sau net neleidome pagalvoti, kad galime pralaimėti finale. Tiesa, vienu metu atsilikinėjome 12 taškų. Bet nepaisant to, toliau žaidėme užtikrintai. Kaip dabar prisimenu, man nė karto nebuvo kilę jokių abejonių ir jaučiausi visiškai ramus.
Ispanijoje uždirbdavo tūkstančius
- 1989-aisiais iš „Žalgirio“ persikėlėte į Ispaniją. Kaip ten adaptavotės. Juk ten buvo ne kita šalis, o jau kitas pasaulis.
- Negaliu pasakyti, kad man buvo sunku. Tuo metu tik pradėjo išleisti sportininkus į kitas šalis ir buvo labai įdomu išbandyti jėgas užsienyje. Kitas dalykas, niekas manęs pasiūlymais neužvertė - baiminosi, kad jausiu traumos padarinius. Tiksliau, pokalbių buvo daug, o konkretumo - jokio. Vėliau į Lietuvą atvyko Valjadolido klubo prezidentas. Padėjo ant stalo kontraktą ir sako: „Pasirašyk, kam sėdėti ir galvoti?“ Ir aš pasirašiau.
- Kas labiausiai nustebino naujoje šalyje?
- (Juokiasi). Uždarbis! Uždirbti 300 rublių, o po to iš karto 20 tūkstančių dolerių - nustebsi nori nenori. Tais laikais visiems rinktinės žaidėjams tekdavo taupyti dienpinigius, kad galėtų ką nors nupirkti ir perparduoti tėvynėje.
Kai pas mane į Valjadolidą atvykdavo draugai, aš jiems duodavau po tūkstantį dolerių ir kviesdavau į kazino. Tačiau niekas nenorėdavo ten eiti - visi skubėdavo „užsidirbti“ apsipirkinėdami parduotuvėse.
Mama man sakydavo: „Kaip tu taip gali išlaidauti?“ O aš prie jos per visą laiką išleidau tik mėnesio atlyginimą...
- Amerika panaši į Ispaniją? (1995-aisiais A. Sabonis tapo „Portland Trail Blazers“ žaidėju. - Red.).
- (Šypsosi). Kai po karjeros Ispanijoje atvykau į JAV, manęs žurnalistai paklausė apie amerikietišką maistą. Teko atsakyti: „Jokių komentarų“, nes be cenzūros atsakyti nebūtų įmanoma.
Prisimena kovas su Shaqu
– Šiais laikais JAV ir Europos krepšinis labai suvienodėjo, o 1990-aisiais juos skyrė praraja?
- Žinoma, lyginti net nereikia, ypač - organizaciniu atžvilgiu. O žiūrint iš sportinės pusės, JAV visą laiką pagrindinis akcentas buvo individualumas ir visiškai kitokia psichologija. Europoje viso sezono rezultatas gali būti nuspręstas per vienas vieninteles rungtynes. Pralaimėjai ir viso gero.
O NBA viskas kitaip – reguliariajame sezone yra 82 rungtynės ir atkrintamųjų varžybų serija, kurios vienas etapas gali trukti iki 7 mačų. Todėl kiekvienų rungtynių kaina – daug kartų mažesnė. Tokia sistema turi įtakos. Pralaimime, bet tai ne tragedija. Laimėsime kitą kartą.
- Su kuriuo varžovu būdavo sunkiausia grumtis NBA? Su Shaquille'u O'Nealu?
- Kam čia klausti - aišku, kad su juo (juokiasi). Shaquille'as - jums ne Tkania (Vladimiras Tkačenka - CSKA ir Sovietų Sąjungos rinktinės aukštaūgis. - Red.).
- Paskutinį savo karjeros sezoną - 2003/2004 - jūs atstovavote „Žalgiriui“. Net būdamas 39-erių be didesnės konkurencijos laimėjote naudingiausio Eurolygos krepšininko titulą. Ar vėliau nebuvo minčių dar neskubėti baigti karjeros?
- Iš tikrųjų, žaisti nėra taip jau sudėtinga. Kur kas sunkiau vasarą ruoštis sezonui. Man pačiam labai svarbu buvo karjerą baigti ten, kur ją pradėjau - „Žalgiryje“. O vėliau - ką man būtų davę dar vieneri metai? Juolab, kad valios jėga nebe tokia didelė kaip jauno žmogaus.
- Tąkart, paskutiniame „Top 16“ mače Tel Avive, jūs žaidėte fantastiškai - per 30 min. 29 taškai, 10/13 metimų, 5/8 baudų, 4/6 tritaškių, 9 atk. kam., 3 rez. perd., 1 per. kam., 1 blk. ir nė vienos klaidos, o „Žalgiris“ faktiškai nugalėjo pagrindinį sezono favoritą Tel Avivo „Maccabi“. Izraelio klubui atstovavęs Šarūnas Jasikevičius likus pusei minutės iki ketvirtojo kėlinio pabaigos priėjo prie jūsų suoliuko ir pasveikino patekus į finalo ketvertą.
Tačiau Izraelio klubas stebuklingai išplėšė pratęsimą ir palaužė „Žalgirį“, kuriam dėl pražangų limito jau niekuo negalėjote padėti. Ar nepriėmėte šio pralaimėjimo kaip mistinio ženklo - kad jau laikas baigti su krepšiniu?
- Ne, kaip jau aš minėjau, sprendimą, kad tas sezonas bus paskutinis, priėmiau iš anksto. Kita vertus, mano statistika iš tikrųjų bylojo, kad kabinti ant vinies sportbačius dar anksti. Na, o tokios rungtynės... Ką gi, tai likimas, nieko čia nepakeisi. Reikia priimti tai, kas tau duodama. Jeigu tau lemta pralaimėti, daryk ką nori, pelnyk kad ir 50 taškų, vis tiek nieko nepeši.
Akordeonu grojo ne prasčiau, nei žaidė krepšinį
- Karjerą baigėte būdamas 39-erių. O kada supratote, kad krepšinis - tai užsiėmimas, kuriam pašvęsite visą gyvenimą?
- (Juokiasi). Krepšininku mane padarė tėvo diržas! Aš juk mokiausi muzikos mokykloje, grojau akordeonu, kartais žaidžiau ir krepšinį. Lankydavau kas antrą treniruotę. Ir, štai, kartą grįžtu namo, o ten sėdi mano treneris ir kalbasi su tėvu. O aš „pagal legendą“ – grįžtu iš treniruotės. Treneris išėjo, o tėvas atliko rimtą auklėjamąją procedūrą. Nuo to laiko nieko nebepraleisdavau. Taip po truputį ir įsitraukiau į krepšinį.
- O jūsų sūnų - Domanto, Tautvydo ir Žygimanto - krepšininkų karjeroms trukdė ar padėjo faktas, kad jų tėvas - Arvydas Sabonis?
- Jie gyvena, mokosi ir žaidžia Ispanijoje. Ten tokio didelio susidomėjimo krepšiniu kaip Lietuvoje nėra. Ispanijoje visų mintys - tik apie futbolą. Tėvynėje mano vyrukams būtų kur kas sunkiau, juos nuolat lygintų su manimi.
Vyriausiasis, Žygimantas, krepšinio jau nežaidžia. Tautvydas greičiausiai vargu, ar taps aukščiausio lygio krepšininku. Tačiau jis gyvenimą nori skirti krepšiniui ir čia jam pavardė gali padėti. Na, o jauniausias, Domantas, turi neblogas galimybes pasiekti kažką rimtesnio.
- Kas jums sunkiausia auklėjant vaikus?
- Kiekvienam sportininkui tai yra labai sunkus darbas. Kaip juos auklėti, jeigu vaikai gyventų Lietuvoje, o aš - JAV? Ir grįžčiau tik vasarą 2-3 mėnesiams.
- Auklėjimą diržu teko panaudoti?
– (Juokiasi). Žinote, kai diržas ant sienos kabo, vaikai ir valgo geriau, ir namų darbus atlieka. Net ir tuščiai burnos aušinti nereikia – visada įdėmiai klauso.
- Kiekvieno žmogaus gyvenimą žymi tam tikri etapai. Kokie svarbiausi buvo jūsų kelyje?
– Daug kas sako, kad labai pasikeičiau po to, kai trūko Achilo sausgyslė. Tačiau iš tikrųjų – ne visai taip. Atvirai pasakius, visada tikėjau, kad galėsiu ir toliau žaisti. Nebuvo net minties, kad karjerą teks baigti anksčiau. Neverkiau ir nesijaudinau, tiesiog tikėjau.
Na, o kad žmogus per gyvenimą nuolat keičiasi – natūralu. Šeima, vaikų gimimas... Visa tai negali nepalikti pėdsakų.
- Ar jums sudėtinga tai, kad Žemėje nėra vietos, kur galėtumėte penkias minutes pavaikščioti po gatves ir neduoti nė vieno autografo?
– Ne, nesudėtinga. Jeigu prašo autografo ar nusifotografuoti, niekada neatsisakau. Juk dėl to nesugriūsiu?
– Anais laikais didžiausią degtinės butelį vadino „Saboniu“. Kas dar pavadinta jūsų garbei?
– Pamenu, Valjadolide gamino kvepalus, kurie vadinosi „Sabo tritaškis“. Dabar Lietuvoje yra sportinių drabužių gamybos linija.
Stebina paniurę sportininkai
- Prieš Londono olimpines žaidynes netrūko diskusijų, kuri rinktinė „Dream Team“ pajėgesnė - 1992-ųjų ar dabartinė...
- Negalima taip formuluoti klausimo. Gali būti tik viena „Dream Team“. Negali būti „Svajonė II“ ar „Svajonė III“. Esu įsitikinęs, kad tokios amerikiečių rinktinės, kokią JAV turėjo Barselonoje, daugiau niekada nebebus.
- Lietuvoje kiekvienas rinktinės aukštaūgis lyginamas su A. Saboniu. Ką manote apie didžiausią Lietuvos krepšinio viltį - 20-metį Joną Valančiūną? Ne per anksti jis išvyko į NBA?
- Man jau sunku jam kažką patarti. Dabartinė karta - visiškai kitokia. Juk ir gyvenimas kitoks. Jauni vaikinai patys žino, ką reikia daryti. Žinoma, neigiamų veiksnių karjerai egzistuoja labai daug. Daugiau žiniasklaidos dėmesio, daugiau pagundų, daugiau - gerokai daugiau pinigų.
Jeigu internete nepradės skaityti komentarų apie save, o susikoncentruos treniruotėms, viskas bus normaliai. Ateitis priklauso tik nuo jo. Vienintelis receptas: dirbti, dirbti ir dirbti. O vėliau - iš naujo dirbti.
- Jūsų manymu, dabar sportininkui subręsti yra sunkiau nei 1980-aisiais?
- (Juokiasi). Aš jau sakiau - tada ir kompiuterių nebuvo, ir viskam laiko užtekdavo. Treneriams būdavo sunkiau mus sutramdyti. Galėdavome ir išgerti, ir merginą į trečią aukštą užsikelti iš paklodžių nusipynę virvę.
O dabar gerokai lengviau - užtenka išjungti viešbutyje elektrą ir visi vaikinai eis miegoti. Nėra elektros, kompiuteriai neveikia, nėra ką veikti. Mūsų laikais buvo vienintelė svajonė - patekti į rinktinę. Tai buvo svarbiausia gyvenime. Jeigu prasimuši į nacionalinę komandą, gausi sportinį kostiumą su užrašu „SSRS“ - tada jau turi galimybę kažkaip prasigyventi, kažką uždirbti.
O dabar užtenka dvejų metų kontrakto, kad žmogus užsitikrintų sotų gyvenimą. Žinoma, tai palieka savo pėdsaką. Tačiau viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Jeigu esi tikras profesionalas, ne taip svarbu, kokioje epochoje gimei ir užaugai.
– Turite kokią nors neišpildytą vaikystės svajonę? Ar krepšinis taip užėmė jūsų laiką, kad ir pasvajoti neturėdavote galimybės?
- Kodėl gi? Žaisti krepšinį buvo pats didžiausias „kaifas“. Užsiėmiau mėgstama veikla - ko dar reikia, kad būtum laimingas? O jeigu jūs mane verstumėte groti smuiku, tada aš jau norėčiau kuo greičiau baigti šį užsiėmimą. Bet juk neprivertė. Ir net akordeonisto „karjerą“ baigiau labai anksti.
Žiūriu į šiuolaikinius sportininkus - milžiniški kontraktai, patogūs bateliai, sportinė apranga išlyginta, spintelėje viskas gražiai suguldyta. O jie vis tiek vaikšto visi paniurę. Ko jiems trūksta, nesuprantu. Juk tavęs neverčia žaisti futbolo.
Atvyksta į rinktinę taip, tarytum kažkam paslaugą darytų. Nenori pusantro mėnesio savo šalies labui padirbėti, geriau iš viso neatvažiuok.
– Jūsų šeima gyvena Ispanijoje, pats praleidžiate ten daug laiko. Ši šalis pasidalijusi į dvi aistruolių stovyklas – „Real“ ir „Barcelona“. Kaip suprantu, jūs priklausote pirmajai?
– Savaime suprantama, juk trejus metus žaidžiau „Real“. Kada vaikščiojau po klubo muziejų, supratau, kokios milžiniškos mašinos dalimi tapau.
Krepšiniui trūksta pinigų
– Su kokiomis problemomis pirmiausiai susiduriate kaip Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas.
– Žinoma, su finansinėmis problemomis.
– Kodėl taip yra? Šalyje nėra politikų ir verslininkų, kurie nebūtų abejingi krepšiniui?
– Visą laiką deklaruojama, kad Lietuva - krepšinio šalis. Tačiau iš tikrųjų mūsų politikai nededa daug pastangų krepšinio vystymui. Latviai ir estai į savo krepšinį investuoja du kartus daugiau biudžeto lėšų.
O svarbiausia šiuolaikinio krepšinio problema – labai įtemptas rungtynių tvarkaraštis. Visi nuolat žaidžia, o normaliai treniruotis nėra kada. Todėl pas mus dabar daug neišmokytų krepšininkų. Dabar atrodo, kad vaikinai yra ir fiziškai pasirengę, ir šuolį gerą turi, o krepšinio supratimo ir intelekto labai trūksta. Tokie pusfabrikačiai. Mums kiekvienos rungtynės būdavo šventė, o jiems – darbo prievolė.
