Igorio Pankratjevo treniruota Lietuvos futbolo rinktinė žaisdama su anglais tąsyk laikėsi iki septintos rungtynių minutės, nors ir iki jos galėjo praleisti porą įvarčių, varžovų aikštės pusę matė tik iš apkasų savo baudos aikštelėje, išsiėmė keturis kamuolius iš vartų tinklo ir, jei ne vartininko Giedriaus Arlauskio stebuklai, galėjo pralaimėti kone dviženkliu rezultatu.
Futbolininkams tada liko džiaugtis prakaituotais anglų marškinėliais, o Lietuvos sirgaliams siųsti ir savo žaidėjus, ir I.Pankratjevą velniop. Po dvejų metų likimo vingiai vėl atvedė lietuvius į Vemblį. Jie vėl neįmušė. Jie vėl išsiėmė. Bet šįkart – tik du. Ir aritmetika šiuo atveju mažiau svarbi už vaizdą.
Edgaro Jankausko vadovaujama rinktinė, kitaip nei 2015-ųjų lietuviško futbolo versija, – komanda ano košmaro vadinti nesiverčia liežuvis, – bandė žaisti. Galbūt tūlas futbolo gurmanas pasakytų, kad bandė, bet nežaidė, tačiau nešaudykime į pianistą – jis groja, kaip moka. Net jei vakarykštės rungtynės būtų pasibaigusios rezultatu 0:5 ar 0:6, turėtume kalbėti apie pozityvą, nes šiuo atveju nesvarbu, kiek. Svarbu, kaip.
Lyginant dabartinę rinktinę su užpernykščiu jos modeliu, bent jau kalbant apie žaidėjus, nepernelyg daug kas pasikeitė. Taip, iš tų, kurie rungtynes Londone prieš porą metų pradėjo aikštėje, šįkart į starto sudėtį pateko tik trys, bet dauguma kitų arba buvo ant suolo, arba nevyko į Angliją dėl objektyvių priežasčių – traumų ar nuobaudų. Pasikeitė esminis dalykas – futbolininkai pagaliau aiškiai žino, ko iš jų nori treneriai, treneriai žino, kaip žaidėjus motyvuoti. Ir, suprantama, pagaliau atėjo laikas, kai trenerių štabe visi moka įsijungti kompiuterį.
Kaip galima būtų vertinti įpusėjusį pasaulio čempionato atrankos ciklą? Lietuva – penkta šešių komandų grupėje. Taip ir turėtų būti bei nederėtų stebėtis, jei turnyro pabaigoje mūsų pozicija liktų ta pati. Bet šįsyk viskas taip, kaip reikia, padaryta dvikovoje su autsaidere Malta, rungtynėse su Slovėnija ir Škotija pritrūko elementarios sėkmės arba tokio lygio varžybų patirties. E.Jankauską ir jo komandą į vienus vartus pergudravo tik rimtai rungtynėms su lietuviais pasirengę slovakai. Bet ta pamoka jaunam treneriui turėtų būti vertinga.
Nepabėgsi nuo fakto, kad anglai vis dar žaidžia futbolą daug geriau už lietuvius ir prieš stojant į kovą su jais logiška klausti vienintelio dalyko: kiek praleisime? Nereikia svaigti – į jokius pasaulio ar Europos čempionatus artimiausius šešerius ar aštuonerius metus mes nepateksime.
Bet su E.Jankausku į Lietuvos futbolo rinktinę, nors ir stipriai pavėluotai, pagaliau atėjo 21-asis šimtmetis po Kristaus. Lieka tuo pasidžiaugti, nes kol kas lietuviško futbolo pasaulyje galimi tik maži džiaugsmai.
