Beje, prieš porą metų pas mus viešėję italai žvejai labai nusivylė, kai sužinojo, kad namie Italijoje negalės tokios pasigaminti. Todėl, kad neturi jokio kefyro, rūgpienio ar grietinės (man labai patiko, kaip jie ragavo paprastą grietinę – užsitepę ant duonos, o jau tada nusprendė, kad čia geras daiktas ir dėjo į visas sriubas).
Bet galima pasigaminti ir kitokių šaltų barščių.
Tradiciniai balti šaltibarščiai daromi su rūgštynėmis, o aš darau žalius šaltibarščius – su balandomis, dilgėlėmis, žliugėmis, agurklėmis ir rūgštynėmis.
Išeina žalibarščiai, kuriuos gali valgyti ir lietuviai, ir nieko nesuprantantys vakariečiai.
Žalibarščiai
Reikės:
1 litro tikro rūgpienio (na gerai, tiks ir 0,9 l kefyro pakelis…);
2 virtų kiaušinių;
1 – 2 agurkų;
poros saujų rūgštynių;
poros saujų piktžolių (nuplikytų dilgėlių lapų, jaunų balandų, žliugių, galinsogų, agurklių lapų, gali būti peraugusios salotos ar špinatai).
Supjaustome agurkus ir kiaušinius, nedideliame vandens kiekyje išverdame rūgštynes ir atšaldome su visu nuoviru. Nuplautas žoles su nedideliu rūgpienio gabalu (juk žinote, kad rūgpienis dedamas gabalais?) sumetame į blenderį ir gerai gerai pertriname, kol gausis žalia košė.
Tuomet supilame į likusį rūgpienį, sudedame kiaušinius, agurkus bei rūgštynes su vandeniu, pasūdome ir gerai išmaišome.
Išsiverdame puodą šviežių bulvių ir galime pietauti. Ir jokių „pink soup“ bei joms skirtų pašaipių žvilgsnių.
Šaltinis – „Slėnyje“
