Kulinariniai eksperimentai ir noras skaniais patiekalais pamaloninti šeimą bei draugus – jau nemažai metų trunkanti Vaidės aistra.
Jos profesinis laukas – finansavimo pritraukimas, įvairūs finansiniai instrumentai, padedantys organizacijoms tvarkytis su jų vidiniais procesais. Kaip atgaivą ne visada romantiškam darbui moteris pasirinko kasdieninį sukiojimąsi virtuvėje. Ji ne tik gamina, bet ir savo patiekalų nuotraukomis bei aprašymais aktyviai dalijasi socialiniuose tinkluose.
„Maistas padeda sukurti bendrystę tiek šeimoje, tiek draugų rate. Turbūt ne veltui ir mūsų namų durys visą laiką atviros draugams. Ir patys su vyru Gintaru mielai lankomės svečiuose, skanaujame valgius, bendraujame ir džiaugiamės vieni kitais. Maistas man yra dalinimasis“, – kalbėjo V.Žygutytė-Steponavičienė.
Vis dėlto didžiausi Vaidės patiekalų ragautojai ir vertintojai yra jos vyras teisininkas ir politikas Gintaras Steponavičius (55 m.) bei jo vaikai iš ankstesnių santuokų Mykolas ir Urtė.
– Gal yra kokių nors iššūkių ruošiant maistą sau, vyrui, vaikams?
– Maisto gamyboje man patikėta visiška laisvė ir atsakomybė. Šeimos nariai mielai priima naujoves, eksperimentus. Žinoma, stengiuosi patenkinti visų lūkesčius.
Pavyzdžiui, aš ir vyro dukra esame alergiškos tam tikriems produktams. Bet tokius dalykus labai paprastai išsprendžiame – ko nors nededu į patiekalą, o indelį su tuo produktu padedu šalia pagrindinio maisto.
Aš esu už visavertę, neribojančią mitybą. Žmogus turi būti pats atsakingas už tai, ką ir kiek valgo.
– Dabar madinga rinktis produktus be glitimo, laktozės, neretai žmonės pirmenybę teikia veganiškam maistui. Kaip yra jūsų šeimoje?
– Negaliu sakyti, kad laikomės kokių nors madų, man svarbiausia produktų dermė. Bet jei esame draugų, kurie yra veganai, susibūrime, prisideriname prie jų gyvenimo būdo ir valgome tai, ką jie valgo.
– Socialiniuose tinkluose tarp jūsų pateiktų receptų yra nemažai patiekalų, būdingų kitoms šalims. Ar juos ragavote kituose kraštuose, o vėliau pritaikėte savo virtuvėje, ar pabandyti egzotiškus gaminius renkatės iš interneto?
– Kelionės yra įkvėpimo šaltinis, kuris atneša ant mūsų stalo naujienų. Mudu su vyru nemažai keliaujame ir, be tam tikros šalies architektūrinių, kultūrinių savitumų, aš daug dėmesio skiriu ir maistui.
Paskui išragautus naujus skonius norisi pakartoti, kažką patobulinu, bandau pakeisti kitais produktais, jeigu autentiškų pas mus nėra. Seku pasaulio naujoves, mano akiratyje yra „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti restoranų šefų kūriniai, kai kuriuos bandau atkartoti.
– Ar esate drąsi ragautoja? Kokių didžiausių keistenybių esate paragavusi?
– Esu drąsi ragautoja, neturiu vidinio barjero, kuris neleistų išbandyti ko nors naujo. Visada sakau, kad nepabandęs nesužinosi. O iš tokių keistenybių prisiminiau Maroką. Kai ten lankėmės, viešbučio šeimininkas mus nusivedė pas savo bičiulį paragauti sraigių.
Aišku, tos sraigės nebuvo retenybė ir pas mus. Bet ten jos kitokios. Be to, vienos šalia ropojo, o kitas jau apvirtas iš karto dėdavo į lėkštę.
Ragauti buvo baugoka. Vis dėlto tai nebuvo kažkas išskirtinio ir labai jaudinančio. Aš, matyt, ir krokodilo uodegos paragaučiau.
– O kaip šeimoje sudarote valgiaraštį? Ir kokiems patiekalams skiriate pirmenybę?
– Aš atsižvelgiu į visų interesus. Suprantu, kad jeigu tu to nenori, nebūtinai žmogus, esantis šalia tavęs, to irgi nenorės. Maistas man pirmiausia skonis, įvairovė, dermė ir estetika. Gamindama dažnai ruošiu atskirus patiekalus.
Pavyzdžiui, būna atskirai paruošiamos ir patiekiamos bulvės, mėsa arba žuvis, jūrų gėrybės, salotos arba kiti pagrindinį patiekalą papildantys dalykai. Ir tada kiekvienas gali į lėkštę įsidėti tai, ko nori.
Dėl to dažniausiai pas mus namuose stalas būna gausiai nukrautas. Manęs klausia, kaip randu laiko šitiek visko priruošti. Tuomet atsakau: tai nėra laiko klausimas, tai yra noro reikalas. Maistą paruošti tikrai neužtrunka.
Pas mus galima rasti ir miltinių, ir bulvinių patiekalų. Aš pati nesu labai priklausoma nuo miltinių ar bulvinių gaminių, bet tai nereiškia, kad kiti mano šeimos nariai dėl to kentės. Štai suplanavau kepti Benedikto kiaušinius, tai prie jų iškepsiu ir bandelių, patieksiu kitus reikalingus priedus. Bet gal aš bandelės nevalgysiu, o kiaušinį pagardinsiu lašiša.
– Šiame skubančiame pasaulyje neretai žmonės valgo tada, kada jiems patogu. Iš jūsų supratau, kad esate linkę vienu metu susėsti prie bendro stalo. Kaip pavyksta susiburti?
– Stalas yra šeimos galimybė būti kartu. Kai mėgaujiesi maistu, mėgaujiesi ir bendravimu. Juk kiekvienas turi savo veiklą, nori aptarti įvairias temas. Pietūs ir vakarienė yra šeimos laikas. Tai jau tapo tradicija. Visi tai žino.
Iš ryto apsitariame, kada valgysime pietus, – jie paprastai būna gana per ankstyvi, nes pusryčių nevalgome. Tada turime nevėlyvą vakarienę. Taip kiekvieną rytą, žinodami savo grafikus, įsipareigojimus, pasisakome, kada mums būtų tinkamiausias laikas susirinkti.
– Kai kurios dažnai gaminančios šeimininkės iš vakaro pasirūpina paruoštukais, kad sutaupytų laiko. Kaip elgiatės jūs?
– Mūsų namuose irgi yra paruoštukų. Pavyzdžiui, jei esu suplanavusi kitą dieną kepti tartą, iš vakaro pasigaminu tešlą. Arba jei sugalvoju gaminti mėsainius, plėšytą kiaulieną pasiruošiu iš vakaro. Tai palengvina kitos dienos planavimą.
– O kaip elgiatės apsipirkdama?
– Savaitės pradžioje arba jos pabaigoje apsiperku gausiau, numatydama savaitės mitybos planą. Bet jos eigoje maisto krepšelį papildau, jei staiga sugalvoju gaminti ką nors kita.
Labai nemėgstu išmesti maisto, nesuprantu, kaip žmonės visko prisiperka ir iššvaisto. Tai vadinu neatsakingu vartojimu. Jei perku gausiau, tai darau su protu. Man paprasčiau nuvykti į parduotuvę ir įsigyti papildomai reikalingų produktų, nei pražiūrėti galiojimo terminus ir išmesti sugedusį maistą.
– Ar vartojate pusgaminius?
– Šiems dalykams jaučiu antisimpatiją ir jų nevartoju. Man neskanu. Apskritai nemėgstu nežinoti, kas dedama į maistą. Kai gaminu pati, tada ir mityba yra labiau subalansuota. Be to, gamindamas taupai. Tik atrodo, kad pusgaminį nusipirksi pigiau, bet galiu pasakyti, kad tikrai permokėsi.
– Ar rinkdamasi produktus stengiatės skaityti etiketes?
– Nesu fanatikė, bet pasižiūriu, kokių priedų ten yra, ypač kai į rankas paimu neįprastą produktą. Tešlą visada gaminu namie. Kartą pasižiūrėjau tešlos, esančios parduotuvėje, sudėtį. Pamačiau – ten daug man atmestinų produktų. Taip dar kartą pasitvirtinau, kad einu teisingu keliu gamindama namie.
– Kokių produktų visada galima rasti jūsų šaldytuve, spintelėse?
– Juokauju, kad mano namuose yra lokalizuota mini parduotuvė. Šaldytuve – produktų gausa. Nesu ta, kuri aiškiai planuoja savaitės ar kitos dienos patiekalus.
Aš klausau savo organizmo. Atsikeliu ir suprantu, kad nors vakar planavau gaminti mėsą, šiandien noriu žuvies. Ir žinau, jog atidarius šaldytuvą man nereikės bėgti į parduotuvę dėl to, kad pakeičiau savo dienos planą. Šaldytuve visada yra ir žuvies, ir mėsos, ir daržovių.
Tada gali žongliruoti. Pavyzdžiui, vietoj pomidoro suvalgyti agurką.
Man svarbi įvairovė, bet būtina turėti tiek, kad viskas būtų suvartojama.
– Ar gamindama mėgstate improvizuoti, ar laikotės tikslių instrukcijų?
– Instrukcijų laikausi tada, kai gaminu ką nors specifinio. Pavyzdžiui, jei kepu kokį pyragą ar duoną, tada proporcijos svarbios. Bet šiaip vengiu smulkmeniškumo: žinau, kad į šaukštą telpa 15 gramų, tada suskaičiuoju tuos šaukštus, o dažnai gaminu iš akies.
Žinoma, kartais pasitarnauja ir kulinarinės knygos. Pas mus lentynos lūžta tiek nuo kulinarinių, tiek nuo grožinės literatūros knygų. Mes su vyru daug skaitome. Aptakiai galiu pasakyti, kad pas mus yra daugiau nei 3000 grožinės literatūros knygų ir keli šimtai kulinarinių leidinių. Gintaras dar yra sukaupęs milžinišką, ne vieną tūkstantį siekiančią muzikinių diskų kolekciją.
– Neretai moterys guodžiasi, kad nusibodo gaminti. Kaip jūs sau keliate ūpą, kad ruošiant maistą neužkluptų rutina?
– Pirmiausia reikia mėgti gaminti. Kitu atveju geriau nesisukioti virtuvėje, o užsiimti tuo, kas patinka ir sekasi. Barškindama puodais aš įsikraunu energijos, nuolatinė improvizacija padeda nesustoti vietoje.
Bet suprantu ir tas moteris, kurias užklumpa kulinarinė rutina. Tarp mano draugių yra tokių, kurios negamina. Jos negali atsistebėti, kaip turiu tiek kantrybės kasdien suktis virtuvėje. Bet štai viena negaminanti draugė augina gėles. Ji pas mane ateina su rožių puokšte, o tada aš ant stalo dedu savo patiekalus. Ir abi esame laimingos.
Aišku, sunkiau tampa gyventi, kai nemėgsti gaminti, tada kitaip tenka spręsti maitinimosi reikalus – ar pirkti pusgaminius, ar valgyti restorane. Bet restoranuose nebūtinai yra geriau negu namie.
– Kada užsimezgė draugystė su kulinarija?
– Kai ėmiau gyventi savarankiškai ir pačiai teko pasirūpinti savimi. Mano mama ir močiutė skaniai gamino. Bet negaliu teigti, kad jos įskiepijo meilę kulinarijai. Mama galbūt labiau prisirišusi prie tradicinių lietuviškų patiekalų, aš labiau bandau naujoves, dažniau įgyvendinu idėjas, atsivežtas iš kelionių. Tačiau mėgstu nuvažiuoti pas mamą pavalgyti, pasiilgstu jos maisto.
– Ar patinka gaminti desertus, pyragus, tortus?
– Anksčiau sakydavau, kad esu labiau sūrių patiekalų gamintoja. Desertai buvo antrame plane. Apskritai daugiau dėmesio maistui, taip pat ir saldiesiems patiekalams, atsirado pandemijos metu. Užsidariusi namuose ir norėdama praskaidrinti dieną ėmiau ypač daug dėmesio skirti maistui.
Jeigu reikėtų ant svarstyklių lėkštės padėti sūrius ir saldžius patiekalus, sakyčiau, kad sūrūs stipriai nusveria.
– Ar gamindama patiekalą žiūrite į produkto riebumą?
– Dirbtinai nebandau rinktis liesesnių produktų. Grietinę perku 30 procentų riebumo, nesigundau 12 procentų. Vertinu kokybišką produktą, tad naudoju tokius, kokius gamta sukūrė, arba kurie pagaminti remiantis ilgalaikėmis tradicijomis.
Pasirenku, kokiu metu valgyti riebesnį maistą. Įprasta manyti, kad cepelinus valgyti nėra sveika, bet jei jų užsinorėsiu, tai ir suvalgysiu, tik gal pasirinksiu juos valgyti 12 valandą dienos, kad turėčiau laiko iki vakaro išeikvoti energiją. Kai žmogus save apriboja, neretai tampa nelaimingas.
Po pandemijos turėjau progą išbandyti, ką reiškia būti virtuvės šefu. Draugai įkalbėjo mane ryžtis avantiūrai. Sugalvojau renginių ciklą, kuris vadinosi „Puodų džiazas“, ir viename restorane kelis vakarus gaminau degustacines vakarienes. Viskas šauniai pavyko. Tai buvo atviras renginys, į kurį rinkosi bičiuliai ir jų draugai.
Man tai buvo rimtas iššūkis. Viena yra pamaitinti šeimą ar draugus, kas kita viską sustyguoti, kad sotūs ir patenkinti būtų 40–50 žmonių. Bet po kiekvieno renginio išeidavau pakylėta.
Ančių kulšelės su kinišku 5 prieskonių mišiniu, imbieru ir medumi
Kulšelėms paruošti reikės:
- 2 ančių kulšelių
- druskos (pagal skonį)
- 1 v. š. kiniško 5 prieskonių mišinio
- 5 cm imbiero gabalėlio
- 2 skiltelių česnako
- 1 a. š. grūstos aitriosios paprikos
- 1 v. š. medaus
- 3 v. š. sojų padažo
Salierų ir pastarnokų piurė reikės:
- pusės saliero šaknies
- 1 pastarnoko
- 50 g sviesto
- 100 g riebios grietinėlės
- žiupsnio džiovintų čiobrelių
Karamelizuotoms morkoms reikės:
- 4 nedidelių morkų
- 40 g sviesto
- 2 skiltelių česnako
- 1 v. š. medaus
Papuošti reikės:
- grilio keptuvėje keletą minučių pakepintų smidrų
- per pusę perpjauto apelsino
- ankštinių žirnelių ir žalumynų
Kulšeles pasūdykite, suberkite 5 prieskonių mišinį, susmulkinkite imbiero gabalėlį, išspauskite česnako, įdėkite grūstos aitriosios paprikos, medaus ir sojų padažo. Leiskite pasimarinuoti bent 3–4 val., tada kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 1 val. 20 min. uždengus folija, paskui atidengus, kol gražiai apskrus.
Pasūdytame vandenyje smulkintą saliero šaknį ir pastarnoką virkite apie 30 min. Kai daržovės suminkštėja, nukoškite, įdėkite sviesto, įpilkite grietinėlės, įberkite čiobrelių ir sutrinkite virtuviniu trintuvu. Morkas apvirkite pasūdytame vandenyje apie 10 min., nukoškite ir keptuvėje 5 min. pakepinkite su sviestu, spaustu česnaku ir medumi, kad karamelizuotųsi.
Patiekalą papuoškite grilio keptuvėje pakepintais smidrais, apelsinais, ankštiniais žirneliais ir žalumynais.
Toskanietiški virtinukai („gnudi“) su sviesto ir šalavijų padažu
Virtinukams reikės:
- 500 g rikotos
- 100 g tarkuoto parmezano (galima keisti „Džiugo“ sūriu)
- 5 v. š. kvietinių miltų
- druskos (pagal skonį)
- 2 kiaušinių
- 0,5 a. š. malto muskato riešuto ir dar papildomai papuošti
- 200 g manų kruopų
- 1 citrinos žievelės (tarkuotos) ir papildomai papuošti
Sviesto ir šalavijų padažui reikės:
- 1 v. š. alyvuogių aliejaus
- 80 g sviesto
- saujos šalavijų lapelių
- druskos (pagal skonį)
- 40 g parmezano (galima keisti „Džiugo“ sūriu) ir papildomai papuošti
Dubenyje sumaišykite rikotą, tarkuotą parmezaną, miltus, druską, įmuškite 2 kiaušinius, patarkuokite muskato riešuto ir citrinos žievelės. Šlapiomis rankomis suformuokite virtinukus ir gausiai apibarstykite juos, o paskui išvoliokite manų kruopose.
Pageidautina virtinukus pasiruošti iš vakaro, nes per naktį manų apvalkalas sugeria visą drėgmę, virtinukai tampa standesni, o aplink juos susiformuoja plutelė. Virkite 3–5 min. pasūdytame vandenyje, kol iškils į viršų.
Į keptuvę įpilkite aliejaus, įdėkite sviesto. Kai sviestas ištirps, sumeskite šalavijų lapelius ir pakepinkite apie 30 sek., tuomet ištraukite ir ant popierinio rankšluosčio atidėkite papuošti.
Į padažą įberkite druskos, įtarkuokite parmezano, įpilkite samtį vandens, kuriame virė virtinukai.
Išvirusius virtinukus apliekite padažu, ant viršaus užtarkuokite parmezano, citrinos žievelės, pabarstykite muskato riešuto, užmeskite traškių šalavijų lapelių (galima užmesti ir raudonėlių žiedų ar kitų valgomų žiedų).
