Lietuvos ambasados Singapūre sumanymas per skonius pristatyti Lietuvą Pietryčių Azijoje buvo iššūkis, bet J.Misius ne veltui išgarsėjo dėl išradingumo lietuviškoje virtuvėje.
Dukart geriausiu Lietuvos virtuvės šefu rinktas J.Misius į Singapūrą atkeliavo su lagaminais, pilnais rūkytos žuvies, silkių, krapų ir ruginės duonos. Atkeliavo ir 20 kilogramų burokėlių siunta. Bet kai kurių šviežių produktų, reikalingų valgiaraščio sumanymams įgyvendinti, teko ilgai paieškoti.
„Nenorėjome nieko pirkti rusiškoje Singapūro parduotuvėje, kuri dabar persivadino į „Baltic Supermart“. Ten būtų buvę ir kefyro, ir silkių. Daug ką atsivežiau iš Lietuvos, o vietoj kefyro teko suktis su vietinėmis pasukomis.
Aišku, jos buvo su vietos „cinkeliu“ – paskanintos imbierais, kuminu ir aitriosiomis paprikomis, bet kadangi pasukas tirštinau graikišku jogurtu, galutinis variantas išėjo artimas norimam. Patarimų davė ir Singapūre gyvenantys lietuviai, kurie čia virtuvėje išbando viską, kai pasiilgsta namų“, – pasakojo „Senatorių pasaže“ Vilniuje dirbantis J.Misius.
Daugiakultūriame Singapūre maistas yra karalius. Žmonės čia dažniau valgo mieste nei namie, kiekviename rajonėlyje netrūksta visokiausių kioskų, turgų ir įvairiausių Azijos virtuvių restoranų, bet Šiaurės Europos skoniai vis dar nėra įprasti. Atskleisti daug detalių apie šalies papročius ir gamtą įmanoma tiesiog per maiste naudojamus produktus ir jų derinius.
„Kai gavau kvietimą atvykti į Singapūrą ir paruošti maistą dviejuose Lietuvos ambasados renginiuose, turėjau išsiaiškinti kuo daugiau detalių: kaip bus gabenami produktai, kiek tai užtruks, ką galima importuoti, o ką galima įsigyti Singapūre. Atvežus savo šalies identitetą į kitą šalį norisi prisistatyti taip, kad kitiems nekiltų jokių abejonių dėl mūsų laisvos dvasios, tradicijų bei išskirtinumo, ir parodyti, kokia kryptimi judame į ateitį norėdami ne tik išsaugoti, bet ir dar labiau išryškinti identitetą“, – sakė J.Misius.
Nors dabar madinga maišyti įvairių kraštų skonius, šis virėjas visada jautė aistrą naudoti vietos produktus ir kurti nepaprastus patiekalus iš paprastų vietos ūkių, prisitaikant prie derliaus ir metų laiko.
„Tokią lietuvišką virtuvę galima pavadinti laukine. Mano močiutė kaime iki šiol bandas ant kopūstų lapų kepa ir augina raugą duonai. Bet kad patirtum tokią autentiką, turi nusivežti singapūrietį į Lietuvą. Į Singapūrą to nenuveši, – sakė J.Misius. – Galima lietuviška virtuve vadinti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškus derinius, betgi Singapūre fazano neįdarinėsime.
Turime ir Pilies, ir J.Basanavičiaus gatvių lietuvišką virtuvę, kuri susiformavo iš reikalo, kai daugiau nei pusė šalies buvo apsodinta bulvėmis. Man visada norisi atsistoti maždaug per vidurį ir sujungti visus kultūrinius maisto aspektus, į visa tai pažvelgti šiek tiek kosmopolitiškai.“
Nesvarbu, kad Singapūre sausį oro temperatūra buvo per 30 laipsnių. Kadangi Lietuvoje – žiema, ir valgiaraštyje šefas norėjo naudoti sezonines šaknines daržoves ir mėsą.
Septynių patiekalų degustacinė vakarienė, prasidėjusi jautienos paštetu su rugine duona bei šiupinine sriuba su marinuotais grybais, baigėsi balandėliais su grikiais ir mini cepelinais su antiena. Kodėl su antiena? Kadangi restorano „JBistro“, kuriame vyko renginys, virtuvės komanda išpažįsta musulmonų tikėjimą ir kiaulienos nevartoja. Teko suktis iš padėties.
„Derinimo buvo, bet žinojome, kur važiuojame“, – šypsojosi J.Misius.
Singapūriečiai virtuvės padėjėjai ir vietinis šefas neslėpė nuostabos, kai atvykęs lietuvis aiškino jiems, kaip reikės gaminti cepelinus. Nieko panašaus jie nebuvo matę, o juo labiau virę. Viską, ką J.Misius pristatė, jie susirado interneto nuotraukose, kad bent įsivaizduotų, kaip turi atrodyti galutinis rezultatas.
„Rizikingiausias sprendimas buvo naudoti vietos bulves, nes cepelinams reikalingos krakmolingos daržovės. Gerai, kad atsivežiau krakmolo, nes be jo nebūčiau cepelinų iš vandens ištraukęs“, – pasakojo J.Misius.
Vegetarams J.Misius sugalvojo dar įdomesnį patiekalų variantą: balandėlius su grybais, o cepelinų variacija neapsiėjo be „fusion“ – maišytų virtuvių motyvų – įdarui naudotas tofu.
„Tai buvo iš anksto neapgalvotas sprendimas, nes tradicinės varškės gauti negalėjau. Bet viskas išėjo taip, kaip ir norėjau“, – pasakojo virėjas, tą vakarą Singapūre pavaišinęs apie šimtą svečių.
Iš atgarsių jis suprato, kad azijiečiams ypač patiko sriuba. Galbūt todėl, kad Pietryčių Azijoje sriubas ir troškinius valgo beveik visos tautos, jiems artimiausia pasirodė lietuviška šiupininė iš raugintų agurkų, marinuotų grybų ir perlinių kruopų.
„Mano tikslas nebuvo pritaikyti lietuviškus skonius azijiečiams. Atvirkščiai – norėjau pagaminti kuo lietuviškesnę vakarienę be azijietiško sojų ar žuvies padažo. Ėjome per derinius: krapai ir grietinė, burokėliai ir raugintas pieno produktas. Parodėme jiems tai, kas mums artima“, – sakė J.Misius.
Po visų renginių virtuvės meistras parsinešė iš turgaus krabų ir savo malonumui bandė pasigaminti tai, kas laikoma Singapūro virtuvės pasididžiavimu, – krabų su aitriųjų paprikų padažu.
„Man viskas Azijoje skanu, – juokėsi J.Misius. – Azijietiški skoniai sodrūs, bet ir saldūs, juos turi balansuoti su rūgštimi ir kartumu. Įdomu išbandyti kitokį maistą, bet man dar įdomiau visos jų maisto gaminimo technikos. Čia tikrai yra ko pasimokyti, o gal ir panaudoti.“
Šiauliuose užaugęs virėjas nuo pat karjeros pradžios mėgo eksperimentuoti. Dirbdamas restorane „Sweet Root“ Vilniuje jis su komanda viską konservavo patys: džiovino, marinavo, raugino, sūdė, todėl Azijoje jam buvo įdomu pasisemti idėjų.
„Mes žuvį ištraukiame iš ežero, pakepame su miltais, ir viskas. Gal taip yra todėl, kad šaltyje reikėjo greitai suktis. O čia jie nevengia ilgesnių procesų, žuvis su visais viduriais raugina kelis mėnesius, kad pasigamintų „garumo“ padažą. Tokia technika suteikia sodresnį skonį. Manau, galime ir mes šiuos procesus pritaikyti“, – svarstė J.Misius.
Jis dabar įnikęs į naujo valgiaraščio kūrimą restorane „14Horses“ Vilniuje.
Pastaruosius kelerius metus šis šefas dažniau rankose laikė kočėlą nei peilį, nes dirbo kepykloje „Grūdas“, bet planuojama abi vietas sujungti.
Visą karjerą idėją „Iš lysvės – į lėkštę“ propaguojantis J.Misius nesiruošia įsileisti egzotiškų produktų į savo virtuvę, bet gamindamas lietuvišką maistą jis visada suras vietos kūrybai: „Pavyzdžiui, Azija mėgsta grikių makaronus. Net keista, kodėl mes jų nedarome? Juk grikiai yra tokia dzūkiška kruopa.
Nuo vaikystės valgėme grikius su pienu. Dabar jie naudojami nebent kaip košė ar garnyras valgykloje. Man atrodo, kad visa maisto esmė yra vietos identitetas, reikia tik pamirštus dalykus pritaikyti dabarčiai.“
