Be darbo likusi vadybininkė ėmė kurti virtinių receptus – tie, kas jų paragauja, užsisako ir į namus

Joniškyje įkūrusi Virtienių restoranėlį N.Striūgaitė nesibodi rankomis minkyti tešlą. Moteris tikino, kad mažiausiai valandą sugaištama, kol virtiniai atsiduria lėkštėje. Tiek laiko gaišti virtuvėje gali sau leisti ne visi. Galbūt dėl šios priežasties virtiniai vis rečiau tampa patiekalu, kuriuo namuose vaišinami svečiai.

Tačiau virtinių ruošimas gali tapti ir savotiška meditacija, noru puoselėti kulinarinį paveldą, nes šis patiekalas maitino ne vieną kartą.

„Tešlą turi jausti rankomis, ji turi būti gyva ir bręsti kambario temperatūroje bent 20 minučių, virtiniams tešla nėra kočiojama, o gnaiboma. Kad įdaras nepasileistų, reikia mokėti užraityti kraštus, taip pat turėti ir kantrybės, nes tai nėra greitas darbas“, – pasakojo buvusi vadybininkė.

Virtinių raitymu susidomėjusi N.Striūgaitė prisipažino, kad jei ne pandemija, vargu ar būtų pasiryžusi išvykti iš Vilniaus, kur turėjo gerai apmokamą vadybininkės darbą, susijusį su kosmetikos priemonių pardavimu.

2020-ųjų kovo 17-ąją, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas dėl koronaviruso, moteris neteko darbo, todėl grįžo į Joniškį.

„Kai jau netoli penkiasdešimt metų, nors ir turi du aukštojo mokslo diplomus, nėra daug vilčių susirasti naują darbą sostinėje. Kadangi nuo jaunystės esu darboholikė, nelaukiau, kad kas nors man kažką duos, nutariau imtis savo verslo“, – pasakojo moteris.

Keltis į Joniškį paskatino ir sunkiai sergantis tėvas, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra. Pastaruosius penkerius metus N.Striūgaitė žiemą jį prižiūrėdavo savo namuose Vilniuje, o vasarą veždavo į Joniškį ir vykdavo kone kiekvieną savaitgalį jo lankyti, todėl jautėsi tarsi gyventų tarp Vilniaus ir Joniškio.

Pandemija sugriovė šį ritmą, bet dėl to nebuvo didelio nuostolio. Likusi be darbo Neringa pasijuto išlaisvinta, nors slėgė nežinia, kaip reikės gyventi.

Moteris nesiskundė likimu, kad teko įveikti ne vieną iššūkį, o netekusi darbo netgi buvo dėkinga savo darbdaviui. Ši pamoka paskatino ją prisiminti neįgyvendintą svajonę.

Kurdama restoraną moteris prisiminė, kad vaikystėje skaniausias patiekalas buvo jos mamos pagaminti virtiniai, kurie Joniškyje tarmiškai vadinami „virtieniais“, todėl nutarė, kad šis žodis turi būti ir restorano pavadinime.

Tačiau išsinuomojus patalpas Joniškio centre, netoli bažnyčios, daug ką reikėjo remontuoti ir keisti iš pagrindų. Erdvę teko pritaikyti maitinimo įstaigai, įsigyti virtuvės reikmenų, konvekcinę krosnį, šaldytuvą, baldus, sukurti interjerą.

Moteris nenuleido rankų, nes visada dirbo pas gerus darbdavius ir išmoko, kaip siekti užsibrėžtų tikslų.

Nėrusiai į naują verslo sritį moteriai geriausia padėka buvo lankytojų atsiliepimai. Jei paragavę virtinių restorano svečiai teiraujasi, ar galima dar kelias porcijas pasiimti į namus, N.Striūgaitė žino, kad pavyko pasiekti tikslą.

Nors darbas virtuvėje moteriai buvo nauja patirtis, jos nekamavo abejonės, kam visa tai pradėjo.

Anksti keltis ji jau įprato. Nors tešlai ir įdarams paruošti reikia nemažai laiko, skaniausi virtiniai būna ką tik išgriebti iš puodo. Ruošiant šį patiekalą, reikia žinoti ir tam tikras paslaptis. Mat virtiniai greitai subliūkšta ir sulimpa, jų negalima pervirti.

„Niekada neturime iš anksto išvirtų virtinių, jų negalima laikyti puode, nes jie greit praranda savo formą“, – įspėjo restorano įkūrėja.

Nuo koldūnų virtiniai skiriasi tuo, kad tešla nėra kočiojama, todėl jie būna storesni. Kad nebūtų kieti, miltus galima plikyti arba suberti į karštą vandenį.

N.Striūgaitė džiaugėsi, kad virtiniai yra įtraukti į kulinarinį paveldą. Kad kuo daugiau žmonių galėtų įvertinti tikrąjį virtinių skonį, ji taip pat ruošia edukacines programas.

Kurdama naujus receptus Neringa sėmėsi įkvėpimo ir iš senų receptų. Pavyzdžiui, Medvilionių dvaras, esantis netoli Joniškio, garsėjo savo virtiniais, jį valdė iš Kuršo kilęs baronas Stanislovas von Goesas.

Dvaras tapo vienu svarbesnių lietuvių tautinio atgimimo centrų Šiaurės Lietuvoje. Čia lankėsi ne tik Joniškio apylinkių jaunimas, per vasaros atostogas kasmet susiburdavo iš aukštųjų mokyklų grįžęs būrys studentų, tarp jų – ir Povilas Višinskis. Jaunimas būdavo vaišinamas virtiniais, nes tai – pigiausias maistas, o grietinės dvare niekada netrūko, nes buvo didelis ūkis.

Tačiau dažniausiai virtiniai būdavo ruošiami tada, kai ūkininkams baigdavosi mėsa, o likdavo tik lašinių.

N.Striūgaitė pasakojo, kad daugelyje Lietuvos regionų mėgstami virtiniai skiriasi receptais. Joniškio krašte populiariausi virtiniai yra ruošiami su varškės ir spirgų įdaru, prie jų dažnai patiekiama raugintų kopūstų, tačiau kaimyniniuose regionuose tokio papročio nėra.

Kėdainių krašte mėgstami virtiniai su varškės, bulvių ir mėtų įdaru. Kai kuriuose šalies regionuose virtinių įdarui naudojami kiaulių plaučiai, o kitur – varškė su prieskoniniu augalu peletrūnu.

Virtiniams tinka ir kiaulienos ar vištienos faršas. Net vegetarai gali ragauti virtinių, jei įdarui naudojami pievagrybiai, špinatai su saulėje džiovintais pomidorais.

Virtiniai gali būti ir saldus patiekalas, pavyzdžiui, jei įdarui naudojamos vyšnios, mėlynės. N.Striūgaitė į restorano valgiaraštį yra įtraukusi ir virtinius su varškės bei aguonų įdaru, su džiovintais obuoliais, džiovintomis slyvomis ir graikiniais riešutais.

Tačiau saldūs virtiniai nėra tokie mėgstami restorano svečių kaip virtiniai su varške ir lašinukais.

Prieš dvejus metus Joniškyje apsistojusi N.Striūgaitė prisipažino, kad maitinimo verslas yra nenuspėjamas, tačiau ji jaučiasi kur kas ramiau nei tada, kai po sunkios darbo savaitės grįždavo aplankyti savo tėvo.

Moteris džiaugėsi, kad, palyginti su Vilniumi, gimtinėje jai netgi pavyksta sutaupyti laiko, nes atstumas nuo jos namų iki dabartinės darbo vietos – vos 700 metrų. 

Tešla virtiniams ruošiama tradiciniu būdu. Kol tešla brandinama kambario temperatūroje, pagaminkite įdarą. Išvirkite kiaulių plaučius ir sumalkite. Apkepkite supjaustytus svogūnus ir lašinukus, sutarkuokite morką. Kai apgels svogūnai, toliau troškinkite keptuvėje mėsos įdarą ir morkas. Pagardinkite pipirais ir druska.

Ataušinkite įdarą, nes tada bus paprasčiau gaminti virtinius. Sudėkite juos į verdantį pasūdytą vandenį, virkite 10–12 minučių. Paskaninkite virtinius grietine arba tirpintu sviestu.

prieskonių – juodųjų pipirų, krapų, kuminų, maltų laurų lapų

Suberkite miltus, druską, įpilkite vandens. Gerai išminkykite tešlą. Suvyniokite ir brandinkite tešlą bent valandą kambario temperatūroje.

Ruoškite įdarą – iš pradžių sojų faršą šiek tiek pamirkykite, tada išvirkite. Nukoškite sojų faršą. Sutarkuokite morką ir kopūstą stambia tarka, supjaustykite papriką kubeliais. Įkaitinkite aliejų keptuvėje ir troškinkite daržoves. Įberkite prieskonių.

Kepkite daržoves maišydami, kol švelniai apskrus. Tada sudėkite virtą sojų faršą, pasūdykite. Troškinkite įdarą tol, kol išgaruos skystis, o masė pasidarys sausesnė. Įdarą ataušinkite.

Iškočiokite tešlą. Darykite iš jos blynelius, dėkite po pusę šaukštelio įdaro. Užraitykite virtinių kraštus ir užspauskite. Dėkite juos į verdantį vandenį. Kai jie pakils nuo puodo dugno, dar virkite maždaug 5–7 minutes.

Išgriebkite virtinius į lėkštę, pagardinkite grietine, sviestu. Jei nenorite papildomų kalorijų, naudokite sojų padažą.