Ne vienas pirkėjas, pamatęs mažiau pažįstamą žuvį, sudvejoja, ar verta jas pirkti? Ar tikrai jos bus tokios sveikos ir skanios, kaip mums geriau pažįstamos žuvys? O iš tiesų, visai be reikalo – visos šios minėtos žuvys ne tik skanios, sveikos, bet ir yra išaugintos mūsų Lietuvos žuvų augintojų. Verta jų paskanauti ne tik per šventes, bet ir eilinę darbo dieną. Šį kartą pakalbėkime apie baltąjį amūrą – kuo ši žuvis yra įdomi ir dėl ko ji verta atsidurti ant mūsų stalo.
Sovietinio eksperimento rezultatas
Į Lietuvą šios žuvys atkeliavo dar tolimaisiais 1962 metais, kartu su margaisiais plačiakakčiais, Čiukčių žuvimi, dryžuotaisiais maronais, amerikinėmis palijomis ir kitomis šiandien mūsų ausiai egzotiškai skambančiomis žuvimis. To meto mokslininkai visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje drąsiai vykdė eksperimentus su gamta ir perkėlinėjo vienų kraštų žuvis į kitus. Buvo tikimasi tokiu būdu padidinti vandens telkinių žuvingumą ir, pasak oficialios nuomonės, tokiu būdu „pakelti liaudies ūkį“. Tačiau užkulisiuose buvo gana atvirai kalbama, kad tokiu būdu vyriausybė vykdo pasiruošimo galimam pasauliniam karui programą, pagal kurią kariškiams ir vietiniams gyventojams gali tekti ilgą laiką patiems pragyventi iš vietinių gamtos išteklių ir gausūs žuvimis vandens telkiniai gali tapti išgyvenimo garantu.
Eksperimentai su gamta iš esmės nesibaigė didele sėkme – daugelis įvežtinių žuvų rūšių neišgyveno arba negalėjo daugintis, todėl palaipsniui išnyko. Toks likimas ištiko ir baltojo amūro „brolį“ juodąjį amūrą, kitas minėtas žuvis, tačiau, visgi, kai kurios žuvys gana neblogai prisitaikė gyventi mūsų vandenyse ir jas pamėgo tiek vandens telkinių valdytojai, tiek ir žuvies patiekalų gerbėjai bei jas gaudantys meškeriotojai. Viena iš jų ir buvo baltasis amūras, kuris pradžioje buvo „apgyvendintas“ Elektrėnų mariose, tuomet dar atominę elektrinę aušinusiame Drūkšių ežere ir kai kuriuose žuvininkystės ūkiuose, o vėliau išplito ir po kitus vandens telkinius. Ypač sparčiai jis plinta paskutinį dešimtmetį – nenuostabu šią žuvį surasti laukiniame ežere ir net upėje, nekalbant jau apie privačius tvenkinius
Ateivis iš tolimųjų rytų
Tikrąją baltojo amūro tėvynę sufleruoja jo pavadinimas – jis kilęs iš tolimuosiuose rytuose tekančios upės Amūro baseino ir natūraliai gyvena dabartinės Rusijos ir Kinijos teritorijose. Mūsų kraštuose dėl vasarą sąlyginai žemos temperatūros natūraliai šios žuvys veistis negali, tad yra veisiamos dirbtinai žuvininkystės ūkiuose, iš kur leidžiamos į kitus vandens telkinius. Ši karpinių šeimos žuvis pasižymi sparčiu augimu – ten, kur jai užtenka maisto, įleistas pavasarį iki rudens gali ūgtelti dvigubai ir dar daugiau.
Baltasis amūras gali gyventi iki 20 metų ir užaugti net iki 1,2 m ilgio ir 30 kg svorio, tačiau žuvininkystės ūkiuose ir ežeruose paprastai amūrai auginami iki kol pasiekia 4–8 kg svorį. Didžiausią iki šiol Lietuvoje žinomą baltąjį amūrą, svėrusį 22,2 kg, Elektrėnų mariose apie 1990- uosius sugavo vietinis meškeriotojas. Panašaus dydžio žuvų paskutiniu metu pagaunama vis daugiau Lietuvos vandens telkinių, tad, tikėtina, šis rekordas gana greit bus pagerintas.
Pats tikriausias vegetaras
Išskirtinis baltųjų amūrų bruožas – „žaliavalgiška“ jo mityba. Net 95 procentai šios žuvies raciono sudaro vandens augalai ir dumbliai. Tiesą sakant, būtent ši savybė labiausiai ir lėmė žuvies paplitimą ir populiarumą mūsų šalies ir kitų Europos valstybių vandens telkiniuose. Sunku patikėti, bet per dieną amūrai sugeba suėsti beveik tiek pat, kiek sveria patys. O tam, kad priaugtų kilogramą kūno masės, jie turi sukirsti net 25–30 kg vandens augalų.
Nesunku suprasti, dėl ko šios žuvys nusipelnė „vandens karvės“ pravardės – kovojant su tvenkinių ar ežerų per dideliu užžėlimu nuo šiol nebūtina jų valyti mechaniškai, užtenka įleisti reikiamą kiekį baltųjų amūrų, kurie atliks savo darbą. Todėl pastaruoju metu jie gana gausiai leidžiami į įvairiausius vandens telkinius. Tačiau, žinoma, persistengti taip pat nereiktų – jeigu tvenkinys mažas, o baltųjų amūrų – daug, jie sušveis viską tvenkinio augaliją, taip pat ir dekoratyvinius vandens augalus.
Dažnai, norint išvalyti tvenkinius, pavasarį sukleidžiami nedideli amūriukai, sveriantys po 300 g, o rudenį išgaudomos jau gerokai paūgėjusios žuvys. Norint, kad amūrai gyventų vandens telkinyje ne vienerius metus ir gerai jaustųsi, žuvininkystės specialistai rekomenduoja 1 kilogramą sveriančiam amūrui skirti nuo 1 iki 2 arų vandens telkinio ploto.
Dar viena įdomybė – auginant amūrus visiškai nereikia jokių pašarų, užtenka į vandenį mesti nušienautą žolę, kurią šios žuvys su malonumu čiaumoja. Toks pašaras beveik nieko nekainuoja ir jo galima rasti prie pat tvenkinio. Svarbu vienu metu neprimesti per daug žolės, kad amūrai spėtų ją suėsti, kitu atveju žolė gali grimzti į dugną ir prisidėti prie vandens telkinio uždumblėjimo. Dėl tokių šios žuvies maitinimosi ypatybių galima sakyti, kad pirkdami parduotuvėje baltąjį amūrą, galite būti tikri, jog žuvis tikrai buvo maitinta ekologiškais pašarais.
Vitaminų ir naudingų elementų rinkinys
Baltojo amūro žuviena yra balta ir tvirta, skonis šiek tiek primena menkę. Nors šios žuvys maitinasi ir augaliniu maistu, pavyzdžiui, dumbliais, ši žuvis neturiu jokio dumblo prieskonio. Baltieji amūrai, kaip karpiai ir plačiakakčiai, priskiriami pusiau riebių žuvų kategorijai. Populiaraus tarptautinio tinklapio, pateikiančio informaciją apie maisto produktus moleq.com duomenimis, 100 g baltojo amūro yra apie 7 g riebalų ir net 23 g baltymų. Dar platesnė vitaminų ir mikroelementų gausa. Pavyzdžiui, suvalgę vos 100 g baltojo amūro (o tai sudaro vos pusę kuklios pietų porcijos arba trečdalį – sotesnės) gausime 1 proc. reikiamo paros vitamino A kiekio, 3 proc. vitamino C, 9 proc. geležies, 10 proc. magnio, 11 proc. vitamino B6 ir net 24 proc. vitamino B12.
Baltojo amūro, kaip ir kitų baltų žuvų, maistingumas nėra labai didelis, tad ji tinka ir tiems, kas nori sulieknėti. Myfitnesspal.com duomenimis, 100 g šios žuvies yra apie 113 kcal, kurioms sudeginti prireiktų 17 min. pasivažinėti dviračiu, 11 minučių pabėgioti arba 41 min. tvarkyti kambarius. Tačiau tai – tik sausame karštyje, pavyzdžiui, orkaitėje, keptos žuvies energinė vertė. Riebaluose kepta žuvis, be abejo, turės daugiau kalorijų.
Jeigu šią (ar panašią) žuvį valgysime bent du kartus per savaitę, gausime reikalingų Omega-3 rūgščių bei daugybę kitų organizmui reikalingų elementų, mažinsime susirgimo tokiomis ligomis kaip aterosklerozė ar Alzhaimeris tikimybę, sumažinsime galimybę susirgti kraujagyslių ligomis.
Antai 2006 metais Harvardo mokslininkų paskelbtas ir keliolika metų vykęs atliktas tyrimas parodė, jog valgant žuvį bent su kartus per savaitę, tikimybę patirti insultą ar infarktą sumažėja net trečdaliu. Kitas tyrimas atskleidė, kad suvartojant bent 200 g žuvies per savaitę ženkliai sumažėja tikimybė susirgti vėžiu, astma, diabetu, širdies ligomis ir net depresija. Valgydami žuvį gauname visą seleno, B grupės vitaminų normą, patenkiname organizmo kalcio ir fosforo poreikį.
Nuo to, kaip žuvį paruošime, priklausys ne tik suvartotų kalorijų skaičius, bet ir nauda sveikatai. Blogiausia, ką galime padaryti – tai pakepti žuvį dideliame kiekyje aliejaus ir vartoti kartu su greito maisto produktais, pavyzdžiui, gruzdintomis bulvytėmis ir riebiais padažais. Nereikėtų per dažnai vartoti ir rūkytos žuvies – jos odoje gali kauptis įvairios kancerogeninės medžiagos. Sveikiausia yra troškinta, garuose virta ar orkaitėje kepta žuvis, patiekiama su įvairiomis daržovėmis. Pasidalinsime pora tokių receptų.
Amūras, paprastai keptas orkaitėje
Reikės:700–800 g amūro, prieskonių (įvairių pipirų, petražolės, lauro lapo), druskos, garnyrui – įvairių daržovių. Pavyzdžiui, cukinijos, morkų, pomidorų.
Žuvį pasūdyti, gerai įtrinti prieskoniais ir palikti skoniui įsigerti. Tada suvynioti į foliją ir įdėti į neįkaitintą orkaitę, nustatyti 160–180 laipsnių temperatūrą, leisti žuviai kepti. Orkaitei pasiekus nustatytą temperatūrą, dar palaikyti joje 10–15 minučių.
Patiekti su grietinėje ar alyvuogių aliejuje apkeptomis daržovėmis.
Baltasis amūras, troškintas piene
Reikės: amūro (apie 1 kg), 0,5 stiklinės pieno, 1 kiaušinio, 2 šaukštų sviesto, 4 šaukštų džiūvėsėlių, kelių juodųjų pipirų, petražolių, druskos.
Žuvį supjaustyti apystambiais gabalais, pabarstyti druska ir prieskoniais ir, suvilgius plaktame kiaušinyje ir pavoliojus į džiūvėsėlius, šiek tiek apkepti keptuvėje su sviestu. Tada žuvį įdėti į puodą su likusiu ištirpintu sviestu, įpilti pieno ir pavirti.
Iškelti žuvį į dubenį, aplaistyti virtu padažu, pabarstyti petražolėmis ir patiekti. Galima derinti su virtomis daržovėmis ar bulvėmis.
Kad ir kaip ruoštume amūrą, labai svarbu, kad žuvis būtų šviežia, todėl pirkdami ją prekybos centre ar turguje atkeipkite dėmesį, kad blizgėtų tiek žuvies akys, tiek oda, paspaudus žuvį neliktų duobės, nesijaustų nemalonaus kvapo. Galite paprašyti dokumentų, kuriuose būtų parašyta, kur žuvis buvo išauginta, kada atvežta ir kokiomis sąlygomis laikyta. Jeigu galite rinktis – geriau rinktis didesnį baltąjį amūrą ar jo išpjovą nuo didesnės žuvies, nei mažą. Tuomet bus mažiau problemų su kaulais, nes ši žuvis, kaip ir karpis, jų turi palyginti nemažai. Neverta laikyti žuvies šaldytuve ilgiau kaip 2 paras – geriau ruošti tik įsigijus, tada jos skoninės savybės bus pačios geriausios.
Baltais amūras – tikrai verta jūsų stalo skani ir ekologiška, sveikatai labai naudinga žuvis, auginta Lietuvoje, tad nebijokite parsinešti jos į savo namus ir paragauti patys bei pavaišinti draugų ar artimųjų. Būsite maloniai nustebinti!
