O kuo maistą gardindavo senovės lietuviai? Istorikai teigia, kad net ir prieš kelis šimtmečius lietuviai nemėgo valgyti prėsko maisto. Valdovai pačiais brangiausiais ir egzotiškiausiais prieskoniais gardintais patiekalais netgi demonstravo savo galybę.
LDK laikais prieskoniai naudoti gausiai
Lietuvių virtuvė nuo neatmenamų laikų neapsiėjo be grybų, uogų, laukinių barščių, rūgštynių, kitų prieskoninių augalų, tokių, kaip krienai. Užjūrio keliautojų rašytiniuose šaltiniuose jau nuo IX amžiaus buvo aprašomi lietuvių patiekalai su gausiai naudojamais prieskoniais.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Vytauto Didžiojo laikais gausiai naudota druska, pipirai, garstyčios. Valdovai nemėgo prėsko maisto. Virtuvės savitumą per daugelį metų lėmė iš kitų šalių perimti ingredientai, prieskoniai, o neretai ir visi patiekalai.
Bene daugiausiai spalvų į lietuvišką virtuvę įnešė Milano kunigaikštytė Bona Sforca – Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona. Kartu su ja į mūsų virtuves iš Italijos atkeliavo miltiniai patiekalai, bulvės ir įvairiausios kvapniosios žolėlės – čiobreliai, bazilikai, raudonėliai.
Be jau minėtų prieskonių valdovų valgiai buvo gardinami krapais, krienais, kmynais, kalendromis, mairūnais, petražolėmis, mėtomis, šalavijais. LDK laikų virtuvėje buvo gausiai naudojami netgi tokie prieskoniai, kaip imbierai, cinamonas. Valdovams ant stalo taip pat buvo patiekiama atvežtinių egzotiškų citrusinių vaisių, migdolų, razinų, alyvuogių.
Būtent Bonai Sforcai atsilikusį Rytų Europos užkampį pavyko paversti klestinčiu politikos ir kultūros centru. Į lietuvių virtuvę ji atnešė ne tik prieskonių, bet ir vyno, alyvuogių, alyvuogių aliejaus, makaronų, tortų. Didikų patiekalai pasipildė tokiomis daržovėmis, kaip artišokai, salierai, porai, žiediniai kopūstai. Pradėtos valgyti troškintos ir keptos daržovės.
Išskirtiniu maistu demonstravo savo galybę
Istorikai neabejoja, kad mūsų valdovai valgė taip pat gausiai ir skaniai, kaip ir dauguma Europos monarchų. Jų stalai stebino skonių įvairove. Išlikę užrašai byloja, kad diduomenėje vien pietums būdavo patiekiami bent penki skirtingi antrieji patiekalai.
Stalai lūžo nuo tokių patiekalų, kaip įdaryti povai, gulbės, balandžiai, kurapkos, tetervinai, strazdai, kastruoti gaidžiai – kaplūnai, jautiena, aviena, vištiena, antys, žąsys, gervės, žvėriena, gėlavandenės žuvys. Iš egzotiškų kraštų ant valdovų stalo atkeliaudavo netgi tokie patiekalai, kaip austrės, parmidžano sūris.
Išskirtinis valdovų maistas buvo gausiai gardinamas atvežtiniais prieskoniais. LDK valdovai puikiai žinojo ne tik svogūną, česnaką ar krieną, bet ir migdolų, kaparėlių, figų, razinų, imbiero, muskato, gvazdikėlių, cukraus ir netgi brangiausio pasaulyje prieskonio – šafrano – skonį.
Istoriniuose šaltiniuose aprašomi patiekalams gardinti naudoti netgi patys netikėčiausi prieskonių deriniai, pavyzdžiui, krienai, citrinų sultys ir razinos. Istorikai pastebi, kad pertekline prieskonių gausa ir skonių įvairove kilmingieji demonstruodavo savo galybę. Pavyzdžiui, viena brangiausių ir egzotiškiausių LDK valdovams patiekiamų košių buvo ryžiai, kurių atgabenti tekdavo iš Azijos.
Valdovų virėjai – kuchmistrai – stengdavosi neatsilikti nuo pasaulio gastronominių madų ir patiekti ant stalo pačius madingiausius patiekalus, kokius ragaudavo ir kiti Europos monarchai.
Didikų meniu sudarė net ir šiais laikais egzotiškai skambantys patiekalai, kaip avies smegenėlės su svogūnais, sterilizuota višta – pularda – kmynų svieste, duonoje kepti fazanai, bebro uodega, briedžio liežuvis ar kiškis ant iešmo.
Tiesa, valgyti asmeninio virėjo brangiausiais prieskoniais gardintus patiekalus iš mėsos galėjo sau leisti tik kilmingieji. Dauguma valgė gerokai kukliau. Valstietiška virtuvė buvo gana primityvi iki pat XIX amžiaus.
LDK laikų vištienos receptas
Vištienos kepenėles pagardinti druska, petražolėmis, svogūnais. Kepenėlėmis prikimšti paukštį, apdėlioti lašinių gabalėliais ir kepti krosnyje.
Valgyti su išvirtais ir sviestu pagardintais žiediniais kopūstais.
