Ruošdamasis savo naujojo restorano „Gastronomika“ atidarymui, su senąja savo degustacijų vieta jis atsisveikina pateikęs naują meniu, kuriame – trijų su puse metų jo virtuvės istorija.
Liutauras sako, kad maistas jam visada – emocija. „Nekuriu ispaniškos virtuvės, negaminu vien prancūziško maisto, neseku japonų pėdomis, tačiau tos šalys mane įkvepia. Savo emocijas sudedu į lėkštę, gyvenu kurdamas, o ne skaitydamas receptus, per trejus su puse savo restorano metų sukūriau daugiau nei 120 patiekalų, kurių nerasite jokiose kulinarijos knygose“, – tikina Liutauras.
Fotografijos, kuriose virtuvės šefas įamžina savo patiekalus – visada tobulos. „Tačiau jos nė kiek nesiskiria nuo patiekalo, kurį atnešame iš virtuvės, – sako. – Tai – labai svarbu, nes žmonės visada valgo akimis. Jei svečias gaus ne tai, ką matė nuotraukoje, tai bus tiesus kelias į nusivylimą. Aš nenoriu kurti realybės, kokios nėra.“
Martynos Jovaišaitės Paukštės nuotraukose – geriausi visų „Gastronomikos“ metų Liutauro Čepracko patiekalai.
Jaučio uodegos
Ilgai, žemoje temperatūroje troškintos jaučio uodegos su šakninėmis daržovėmis, trumais ir bulvių puta atkeliavo iš pirmojo „Gastronomikos“ meniu. Šis patiekalas Liutaurui primena Ispaniją ir metus, kuriuos jis praleido San Sebastiane, „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtame restorane.
„Buvo daug nepaprastai sunkaus darbo, tačiau dar daugiau – žinių ir patirties“, – sako ir juokiasi, kad šiandien laisvai galėtų išleisti knygą „Vieneri metai San Sebastiane“, kurioje aprašytų geriausias, ne kartą patikrintas šio miesto vietas.
Ravioliai su omaru
„1994 metais, pirmą kartą išvykęs į Ameriką, pirmą kartą gyvenime paragavau omaro. Tai buvo puikus omaro, morkų ir sviesto derinys, tobula kombinacija, kurios skonį, rodos, jaučiu iki šiol“, – prisimena Liutauras.
Tą skonį virtuvės šefas pamėgino atkurti savo virtuvėje. Rodos, neblogai pavyko, nes restorano lankytojai apie omarais įdarytus raviolius klausinėjo visus trejus su puse metų.
Baltieji smidrai
Liutaurui jie primena Japoniją, nors iš tiesų su šia šalimi turi mažai ką bendra. Išskyrus kimzu padažą ir ančiuvių sultinį – iriko dashi.
„Kai kūrėme japonišką meniu, buvo pavasaris, kaip tik – smidrų sezonas. Norėjau patiekale suderinti japonišką skonį ir lietuviškus smidrus, kuriuos be galo mėgstu“, – prisimena Liutauras.
Barzdotė
Barzdotė su artišokais ir jūros esencija ryškiai raudonoje lėkštėje tapo praėjusiais metais Liutauro organizuoto „Gastronomijos forumo“ emblema.
„Nemėgstu taškučių, kleckučių ir pernelyg įmantrių dekoracijų lėkštėje“, – sako Liutauras. Jis visiškai tikras: kai pincetu pradedi dėlioti maistą į šimtą lėkščių – jis miršta.
Elniena
Patiekalas iš elnienos atspindi Liutauro požiūrį į lietuviška moderniąją virtuvę. Elnias, vyšnios, juodieji trimitėliai, – amžinosios vertybės ir tuo pačiu – labai lietuviška.
Kriaušių suflė
„Kas nors kartą mėgino pagaminti suflė, žino, kaip tai sudėtinga, - sako Liutauras. – Viena yra iškepti jų tris, iš kurių vienas būtų vykęs, bet visai kas kita – 30, kurie visi turi būti vienodos išvaizdos ir skonio.“
Suflė – tai Prancūzijos emocija. Keliaudamas po šią šalį Liutauras ragavo deserto visur, kur tik įmanoma.
„Virtuvėje mes neturime paslapčių, tačiau patirtis ir laikas mus išmoko daugybės smulkmenų, apie kurias niekas nerašo kulinarijos knygose“, – teigia geriausiųjų „Gastronomikos“ patiekalų meniu pristatantis Liutauras.
