Dabar moteris pildo populiarų tinklaraštį „Slėnyje“ ir veda mokymus apie valgomus laukinius augalus bei rauginimą.
Neseniai I.Šidlaitė pristatė ir pirmąją savo knygą „Natūralus rauginimas“. Joje moko ne tik, kaip rauginti įvairias daržoves: kopūstus, burokėlius, baltuosius burokus, ropes, žiedinius, Briuselio kopūstus, agurkus ir pan., bet ir kaip pasiruošti duonos raugą bei patiems išsikepti duoną ar pasigaminti grietinę, sviestą, jogurtą, kefyrą arba įvairių rūšių girą.
Ta proga su Ieva kalbėjomės apie jos knygą ir rauginimą.
– Kada ir kaip atradote rauginimą?
– Rauginimas visada yra aplink mus, tik reikia tą pastebėti. Juk visi valgome rūgpienį, kefyrą, jogurtą, sviestą, sūrius, raugintus kopūstus, geriame girą, alų ar vyną. Mano pačios artimesnė pažintis su rauginimu prasidėjo maždaug prieš 8 metus, kai pati pasidariau duonos raugą. Vėliau prie raugo pradėjo jungtis kiti rauginiai, kol jie užkariavo visus namus.
– Iš kur semiatės žinių apie visa tai?
– Žinių semiuosi iš lietuviškų knygų, kuriose aprašomi senoviniai receptai – kulinarinių ir etnografinių, užsisakau ir angliškų knygų, ieškau informacijos internete, pasaulinėse raugintojų grupėse, klausinėju mikrobiologų bei biochemikų (tik ta informacija man sunkiai įkandama) ir eksperimentuoju pati.
– Esate diplomuota istorikė. Ar šios žinios praverčia dabartinėje veikloje?
– Labai praverčia, nes iš įpročio į kiekvieną reiškinį žiūrių kaip į tęstinį, turintį savo šaknis, kilmę, atsiradimo aplinkybes. Ir dar – istorijos studijos išmokė rašyti tekstus pagal visas taisykles.
– Kaip kilo mintis parašyti knygą apie rauginimą?
– Atėjo iš leidyklos „Dvi tylos“ ir pasiūlė: „Rašyk knygą“. O iš tiesų tai jau ne vienus metus rašiau straipsnius į žurnalus, turėjau savo blogą, kurį dabar apleidau, kelis metus vedžiau mokymus. Patirties susikaupė nemažai, todėl nieko keisto, kad ji atsidūrė knygoje.
– Kuo ypatinga pirmoji Jūsų knyga „Natūralus rauginimas“?
– Kuo ypatinga gal turėtų pasakyti patys skaitytojai. Mano požiūriu gal tuo, kad tai yra daugiau pačių pagrindinių rauginimo principų, o ne receptų knyga. Čia daugiau pasakojama, kaip pasidaryti pagrindinį produktą – jogurtą, raugintas daržoves ir taip toliau, o receptai daugiau parodo, ką daryti su tuo rauginiu, kaip jį galima panaudoti.
– Savo knygoje siūlote rauginti ir mėlynuosius kopūstus, baltuosius burokus, morkas, obuolius, žoleles, grybus, o taip pat rauginimui naudoti egzotinius vaisius. Kuris receptas Jums pačiai atrodo originaliausias ir labiausiai netikėtas?
– Aš siūlau rauginti viską, ką tik įmanoma. Gal žmonėms būna netikėtas pašarinių runkelių, tai yra baltų burokų, rauginimas. Nors tas rauginys žinomas nuo senų laikų.
– Knygoje rašote ir apie duonos raugo ruošimą, taip pat kaip patiems pasigaminti rūgpienį ar jogurtą arba gėrimus. Ar tai sudėtinga pagaminti patiems ir ar namuose gamintas jogurtas arba rūgpienis gali ilgai stovėti šaldytuve?
– Savo rauginimo pamokose pasakoju būtent apie tai, kaip paprasta rauginius pasigaminti savo virtuvėje kelių kambarių bute. Tam nereikia jokių specialių prietaisų, sąlygų, kubilų ar paros laiko. Paskirkite gaminimui pusvalandį ir savaitę turėsite šaldytuve rauginto pieno produktų. Rauginta duona laikosi kelias savaites, o raugintas daržoves galite laikyti net iki metų.
– Vedate ir rauginimo kursus. Kokie žmonės paprastai juose renkasi? Kokia informacija juos labiausiai domina?
– Į kursus renkasi labai įvairūs žmonės – jaunimas, besidomintis madingu maistu, moterys, turinčios mažų vaikų ir norinčios juos sveikai maitinti, sveika ir skania mityba besirūpinantys žmonės, net restoranų šefai. Ir negalvokite, kad ateina tik moterys, beveik ketvirtis mokinių – vyrai. Iš pradžių jie ateina dėl daržovių rauginimo, o išeina apsikrovę duonos raugu, kombučios, vandens ir pieno kefyrų „grybais“.
Paprašyta I.Šidlaitė pasidalijo trim savo receptais iš knygos „Natūralus rauginimas“:
Žali rauginti burokėliai
„Galima raugti nepjaustytus įvairaus dydžio burokus, tik tuomet didesnius dėkite į indo apačią. Tačiau raugiant nedideliais kiekiais geriau imti mažus burokus arba tiesiog juos supjaustyti. Aš dažniausiai pjaustau storais griežiniais, tada galima prieš gaminant dar pasmulkinti arba net sutarkuoti. Aišku, galima rauginti ir jau sutarkuotus burokus, bet taip jie trumpiau laikosi. Aš tarkuotus raugiu tik pašarinius runkelius – baltus burokus“, – atskleidė I.Šidlailtė.
Reikės:
burokėlių;
vandens;
druskos;
galima įdėti kelis pipirus;
lauro lapų;
kmynų;
krapų sėklų.
Burokėlius nuplauname, nulupame, supjaustome norimo dydžio gabaliukais, sutarkuojame ar iš viso nepjaustome.
Sudedame į stiklainį, jei dedame prieskonius, juos geriausiai sudėti į stiklainio apačią ir užpilame sūrymu, pagamintu iš 30 g druskos 1 litrui vandens.
Sūrymas turi apsemti burokus. Juos paslegiame ir paliekame kambario temperatūroje apie savaitę.
Tik nepamirškite, kad rauginimo ilgumas priklausys nuo to, kaip supjaustėte burokėlius, o tai geriausiai pasako skonis. Nepjaustyti burokėliai gali rūgti ir porą ar net 3 savaites.
Įrūgusius dedame į šaldytuvą ar vėsų rūsį.
Raugintas kalafiorų, Briuselio kopūstų ir baltųjų ridikų mišinys su ąžuolo šakelėmis ir krienais
„Šį mišinį visad raugiu rudenį, kai turgeliuose atsiranda Briuselio kopūstai, kalafiorai ir baltieji ridikai. Tuo metu lapai dažniausiai jau būna pageltę, tai tenka rinkti šakeles bei šakneles rauginiams pagardinti ir pagerinti“, – paaiškino I.Šidlaitė.
Reikės:
kalafiorų;
Briuselio kopūstų;
baltojo ridiko (japoninio ridiko);
kelių skiltelių česnako;
aitriosios paprikos;
vandens;
druskos;
kelių ąžuolo šakelių;
krieno šaknies ir krieno lapų.
Kalafiorus išskirstome šakelėmis, Briuselio kopūstus perpjauname per pusę, ridiką supjaustome neplonais griežinėliais, česnakus nulupame ir perpjauname per pusę, aitriąją papriką supjaustome griežinėliais, krieno šaknį nulupame ir stambiai supjaustome.
Visas daržoves sumaišome, dedame į rauginimo indą ir užpilame sūrymu pagamintu iš 30 gr druskos 1 l vandens.
Ant viršaus dedame ąžuolo šakeles, uždengiame krienų lapais ir paslegiame.
Laikome kambario temperatūroje apie savaitę, o vėliau nešame į vėsią vietą.
„Šios daržovės yra labai traškios, skanios, tinka ir prie mėsos, ir ant užkandžių stalo, tik perspėju – kvapas labai specifinis. Kai ruošiu temines vakarienes iš raugintų valgių, kartais būna nejauku net įleisti svečius į salę, kur suruošti valgiai. Bet atsisakančių paragauti dar nebuvo“, – teigė I.Šidlaitė.
Raugintos morkos su kraujažolėmis, imbieru ir gvazdikėliais
„Raugintos morkos su prieskoniais papuoš bet kokį stalą, o ir vaikai mielai jas graužia. Mūsų namuose tai būna puikus užkandis prie gero filmo ir gera daržovė į vaikų priešpiečių dėžutes, nes išskiria mažiau skysčio už kitas raugintas daržoves. Tik nereikia jų daryti labai daug, nes ilgiau pastovėjusios morkos suminkštėja“, – įspėjo knygos „Natūralus rauginimas“ autorė.
Reikės:
morkų;
gabaliuko imbiero;
kelių česnako skiltelių;
gvazdikėlių;
druskos;
vandens.
Morkas supjaustome ilgais šiaudeliais, o jei turite mažų šviežių morkyčių, nepjaustykite, raukite visas.
Supjaustytas morkas sudedame į stiklainį, įdedame porą šakelių žydinčios kraujažolės, kuri ir papuoš rauginį, ir suteiks aromato, ir pagardins, ir neleis perrūgti.
Įdedame griežinėliais supjaustytą imbierą, keletą gvazdikėlių, užpilame sūrymu (30 gr druskos 1 l vandens) ir paliekame kambario temperatūroje 3–5 dienom. Įrūgusias nešame į vėsią vietą.
