Dizainerė patarė, kaip ruošti žaliąją arbatą, kad būtų skani ir naudinga

Žaliąją arbatą drabužių dizainerė I.Ševiakovaitė pamėgo dar būdama Vilniaus dailės akademijos studentė. Šis gėrimas, kai Ieva pirmąkart jo paragavo, pakėlė jai nuotaiką.

„Ėjau nukabinusi nosį sostinės Pilies gatve – tą vakarą buvo labai bloga nuotaika. Sutikau vaikystės draugą ir jis pakvietė išgerti arbatos į arbatos kultūros klubą, pro kurį anksčiau dažnai praeidavau“, – prisiminė I.Ševiakovaitė.

Tuo metu klubo šeimininkas Sergejus Čupachinas rengė ne žaliosios, o puero („puerh“) arbatos ceremoniją. Žmonės buvo susėdę ratu ir stebėjo arbatos ruošimą, ją gurkšnojo.

Ievą šis procesas tarsi užbūrė – nors tąkart gėrė stipriausiai fermentuotą arbatą, panoro klube apsilankyti ir kitą kartą. Netrukus ji mėgavosi ir žaliąja arbata, išmoko tinkamai ją paruošti.

I.Ševiakovaitei labai pravertė S.Čupachino, lietuviams labiau žinomo Čupa Čai slapyvardžiu, pamokos. Arbatos ruošimo žinių Sergejus, nors buvo menininkas, sėmėsi dar gyvendamas Maskvoje. O įsikūręs Vilniuje ir atidaręs savotišką gurmanų klubą vyras žinojo, kaip čia pritraukti lankytojų.

Arbatžolės į Vilniaus senamiestyje buvusį klubą atkeliaudavo iš Kinijos, tad jų kilogramas tuomet kainavo ir 2–3 šimtus litų.

Anuomet mažai kas žinojo, kaip tinkamai ruošti rytietišką gėrimą. Todėl šeimininkas, norėdamas klientus supažindinti su nepigios arbatos skoniu, rengdavo jos gėrimo ceremonijas ir visus pavaišindavo.

S.Čupachinas klubo lankytojams neleisdavo atsinešti saldumynų, kad ragaujant arbatą skanėstai neiškreiptų jos skonio, neužgožtų subtilaus aromato.

Be to, kinai ar japonai arbatos niekada negeria valgydami desertus. O rusai neįsivaizduoja arbatos gurkšnojimo be saldumynų – tokią tradiciją nulėmė tik įprotis.

Pasakojama, kad senovėje rusų pirkliai veždavo žaliąją arbatą iš Kinijos. Kelionė būdavo ilga, arbata per tą laiką dar labiau fermetuodavosi. Pirkliai tausodavo ją, todėl užplikę netrumpai laikydavo ir dėl to ji būdavo karti. Taip jie surado būdą, kad arbatą galima gerti tik užsikandus kuo nors saldžiu.

„Nemažai žmonių nemėgsta žaliosios arbatos dėl to, kad nemoka jos užplikyti“, – įsitikinusi mados kūrėja.

Jeigu per ilgai arbatžolės būna plikomos, gėrimas gali netgi pakenkti sveikatai. Išgėrus stiprios arbatos po kiek laiko kai kurie žmonės pajunta net galvos skausmus.

„Jeigu net prabangiausią arbatą užplikai verdančiu vandeniu, ji bus karti. Arbata bus sugadinta ir nepatartina jos gerti, kad nesukeltų kokių nors negalavimų“, – neabejojo Ieva.

Žaliosios arbatos ruošimo principus perpratusi I.Ševiakovaitė pastebėjo, kad kiekvienos rūšies arbatžolės turi savo plikimo metodą ir netgi indus. Susitikus su dizainere pabendrauti prie žaliosios arbatos puodelio, ji į studiją atsinešė nemažą pintą dėžę su arbatžolėmis, puodeliais, arbatinukais, arbatos ruošimo staleliu ir keraminiais dubenėliais.

Dizainerė dėl arbatos ruošimo net pati iš molio nusilipdė dubenėlį, skirtą užvirusiam vandeniui aušinti. Stalelį, pro kurio groteles praskalavus arbatinuką nupilamas karštas vanduo, padovanojo draugai.

Arbatinukų su dviem „straubliais“ (vienas – rankenėlė, kitas – kaklelis) ir siaurų puodelių mados kūrėja įsigijo viešėdama Kinijoje ir Japonijoje.

„Visur, kur keliauju, pasidomiu arbatos ruošimos tradicijomis. Tačiau kai su kolege Jolanta Rimkute lankėmės Pietų Korėjoje, tikėjomės, kad čia tikrai pasimėgausime puikia arbata.

Kad ir kaip būtų keista, šioje šalyje kavos kultas išstūmė arbatos tradicijas. Seule likusios vos kelios vietos, arbatos klubai, kur galima išgerti arbatos, o visur kitur siūloma kavos“, – pasakojo Ieva.

Lankydamasi Japonijoje lietuvė pastebėjo, kad daugelis geria kavą, o iš arbatų čia populiariausia Šri Lankoje išauginta arbatžolių rūšis. Tokios arbatos galima rasti ir Lietuvoje, nes tai – plačiai žinomas prekės ženklas.

I.Ševiakovaitė žino, kodėl senas arbatos gėrimo tradicijas turinčiose Rytų šalyse populiaresnė tapo kava: „Vakarietiškos tradicijos sparčiai veržiasi į Kiniją ir Japoniją, tad komerciškai kava baigia išstumti arbatą.“

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Kinijoje žalioji arbata buvo geriama 2 tūkst. metų prieš Kristaus gimimą. Iš pradžių ši arbata buvo naudojama kaip vaistas skrandžio ligoms gydyti, virškinimui pagerinti.

Apie tai užsimenama senuose medicinos traktatuose. 700 metų iki Kristaus gimimo vadinamąją medicininę arbatą imta naudoti buityje – ruošti kaip karštą gėrimą.

„Labiausiai arbata po visą pasaulį paplito per vienuolius budistus. Kadangi jie nevartojo alkoholio, arbatos gėrimo ceremonija vienuolynuose buvo populiari“, – pasakojo arbatos istorija besidominti I.Ševiakovaitė.

Arbatos gėrimo tradicijos žinomos ne tik Kinijoje, Japonijoje, bet ir Rusijoje. Rusai iš budistų vienuolių perėmė dalį arbatos gėrimo ceremonijos. Jos esmė visur vienoda – bendravimas prie arbatos puodelio žmones sušildo, priverčia netgi atverti širdį.

Tad mados kūrėja svečiams dažniausiai pasiūlo žaliosios arbatos – ją gurkšnojant mezgasi ilgi ir įdomūs pokalbiai.

Pasiūliusi nefermentuotos žaliosios arbatos dizainerė nepatarė jos saldinti.

Nei cukraus, nei medaus nereikėtų dėti į žaliąją arbatą, nes sugadins skonį. Be to, nerekomenduojama arbata užgerti saldumynų.

Jeigu arbata karti, žmonės įpratę ją gerti užsikąsdami saldainiu ar tortu. Tačiau tai rodo, kad žalioji arbata buvo paruošta netinkamai – per ilgai plikoma arba užpilta verdančiu vandeniu. Dėl šių priežasčių ji įgavo kartumo, kurį numalšinti norėtųsi valgant saldumynus.

Geriausia žaliąją arbatą plikyti 1–3 minutes 70–80 laipsnių karščio virintu vandeniu.

Kada išjungti arbatinuką, kad vanduo nebūtų užviręs? Patyrę žaliosios arbatos ruošėjai žino „miško viršūnių ošimo“ apibūdinimą, nusakantį 86 laipsnių karščio vandens savybes. Reikia tik mokėti pastebėti kylančius tam tikrus vandens burbuliukus ir išjungti arbatinuką.

Tačiau toks apibūdinimas tinka tik šaltinio vandeniui, trykštančiam iš kalnų. Jis – be chloro, minkštas ir tinkamas arbatai. O jeigu naudojamas vandentiekio vanduo, jį reikėtų kone parą palaikyti inde, kad „išsivėdintų“.

Tačiau galima ruošti arbatą ir naudojant filtruotą vandenį. Nuo vandens ir net nuo arbatinuko nemažai priklauso arbatos skonis.

Pirmąkart užplikę arbatą išpilstykite į puodelius, o perteklių išpilkite visai, kad arbatinuke liktų tik arbatžolės. Kai jas užplikysite antrąkart, pastebėsite, kad arbatos skonis ir spalva bus sodresni.

Žaliąją arbatą galima užpilti nuo trijų iki keliolikos kartų, tai priklauso nuo rūšies.

Be to, ceremoniją gali nulemti ir tai, kiek norite kalbėtis gurkšnodami arbatą.

I.Ševiakovaitė turi nemažai arbatžolių, į jos namus atkeliavusių iš Kinijos ar Japonijos. „Pasivaišinkime ceremonine japonų arbata“, – žurnalistams pasiūlė dizainerė ir pridūrė, kad japonai už tokį poelgį iš namų išvarytų, nes tai – brangi, ne kasdienai, o tik arbatos gėrimo ceremonijai skirta arbata.

Žalioji arbata, kurios ragavome, – aukščiausios rūšies, sumalta specialiomis girnomis. Tai – ryškiai žalios spalvos milteliai. Tokios arbatos I.Ševiakovaitei neseniai atsiuntė buvęs arbatos kultūros klubo savininkas S.Čupachinas, šiuo metu gyvenantis Japonijoje.

Mados kūrėja pirmiausia užkaitė arbatinuką. Užvirusi vandenį ji įpylė į keraminį dubenį, kad atvėstų. Norint paruošti šios rūšies arbatą, vandenį reikia atvėsinti iki 60 laipsnių karščio. Verdančio vandens perpilimas iš vieno indo į kitą temperatūrą numuša 5–10 laipsnių. Todėl reikia naudotis termometru, kad būtų galima tiksliai išmatuoti, kiek vanduo atvėso.

Dizainerė į kitą dubenį įdėjo tris šaukštelius (tai – specialus bambukinis šaukštelis, gerokai mažesnis už įprastą arbatinį šaukštelį) arbatos miltelių. Nukritus vandens temperatūrai iki reikiamos, juo užpylė maltas arbatžoles ir išplakė šluotele.

Plakant šluotele milteliai lengvai putojo, vanduo nusidažė sodria žalia spalva. „Ši arbata labai tonizuoja organizmą, nes ji – visiškai nefermentuota. Žali lapai buvo išdžiovinti ir sumalti“, – pasakojo I.Ševiakovaitė.

Arbata supilstoma į nedidelius siaurus puodelius, nes jos labai daug ir neišgersi. Iš dviejų trijų gurkšnių galima pajusti visas geriausias jos savybes – gomurį užlieja tirštoka, tačiau švelnaus aromato, primenančio žuvies skonį, arbata.

„Japonų vaikai labai nemėgsta šios arbatos, bet vienintelė priežastis, kuri juos skatina išgerti šį gėrimą, – šalia padėtas saldainiukas“, – šypsodamasi patikino I.Ševiakovaitė. Tokį pasakojimą dizainerė išgirdo iš japonės mokytojos, pas kurią Vilniuje mokosi tos šalies kalbos.

Tiems, kurie negeria žaliosios arbatos, bet nori priprasti ją gerti, patartina pradėti nuo ulongo. Tai – vidutinės fermentacijos arbata.

I.Ševiakovaitė pamokė, kaip ruošti ulongo arbatą, kurios bičiuliai jai atsiuntė iš Vietnamo. Šios rūšies arbatžolės buvo susuktos į rutuliukus, atrodė kaip grūdeliai.

Įprasta, kad įpilus į nedidelį indelį arbatžolių svečiui duodama jų pauostyti. Ulongo arbata nėra labai aromatinga, vos juntamas džiovintų žolelių kvapas.

Pirmiausia arbatinukas pašildomas – įpilama karšto vandens, paskalaujama ir išpilama. Tai daroma ir dėl higienos sumetimų. Po to į arbatinuką dedama arbatžolių. Ulongo arbatą galima plikyti mažiausiai tris kartus – kiekvieną kartą jos skonis bus kitoks.

Ulongą įprasta gerti iš dviejų indų: vienas jų vadinamas moterišku, kitas – vyrišku. Tuomet iš vieno arbata geriama, o iš kito – uostoma. Pasirodo, tos pačios arbatos aromatas viename ir kitame inde šiek tiek skiriasi.

Kai keliskart užpilate arbatžoles ir baigiate arbatos gėrimą, likučius išpilkite. Pastebėsite, kad ulongo arbatžolės bus išsiskleidusios ir nebeprimins buvusių grūdelių. Nelaikykite panaudotų arbatžolių arbatinuke ir neplikykite jų kitą dieną, nes gerti gali būti kenksminga. Bet nuoviru galite skalauti žaizdas, naudoti kaip kompresą paakiams.