Netikėtos erdvės vienam vakarui virsta madingomis užeigomis, o jose šeimininkauja dažnai iš tolimų kraštų atvykusi virtuvės virtuozų komanda. Arba jau veikiantys restoranai savaitei ar vos dienai tampa neįprasti, kad gurmanams padovanotų išskirtinių pojūčių.
Tokia mada, atrodo, tyliai pasiekė ir Vilnių, o vieni pirmųjų tokios išskirtinės vakarienės dvasią išbandė neseniai atidaryto vienintelio sostinėje portugališkos virtuvės restorano „Galo do Porto“ svečiai.
Jiems vieną vėlų penktadienio vakarą autentiškus portugališkus patiekalus ruošė garsus virtuvės vadovas Celestino Santosas, specialiai šiai progai į Vilnių atvykęs iš Mozambiko.
Ne tik šioje Afrikos valstybėje žinomo kulinaro iš vėžių neišmušė net kelionę sutrukdęs avialinijų darbuotojų streikas, dėl kurio pakeliui prapuolė jo bagažas, pilnas prieskonių.
Už meilę virtuvei ir gardžiam maistui Celestino iki šiol dėkoja savo mamai. Iš Portugalijos paskui mylimąjį į Mozambiką atsikrausčiusi būsimo virėjo mama neilgai džiaugėsi gyvenimu Indijos vandenyno pakrantėje.
Bėgdama nuo pilietinio karo Celestino šeima praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ir vėl krovėsi lagaminus: iš Mozambiko teko kraustytis į kaimyninę Pietų Afrikos Respubliką.
Ieškodama būdų pragyventi mama netoli Johanesburgo atidarė portugališkų patiekalų valgyklą.
Išsiilgę autentiškų skonių į paprastą užeigą plūste plūdo aplinkinėse kasyklose dirbę emigrantai, portugalų palikuoniai.
Kasdien grįžęs iš mokyklos tuomet trylikametis Cello, kaip jį vadina artimieji, prieš sėsdamas ruošti pamokų turėjo parduoti kieme laikomų vištų kiaušinius.
Bet užvis įdomiausia paaugliui buvo padėti mamai virtuvėje: skusti daržoves, darinėti pilnus dubenis šviežių krevečių ir maišyti puodus, pilnus kvepiančių mėsos troškinių.
Vienais metais tėvai Cello nusprendė išsiųsti mokytis į katalikišką berniukų gimnaziją, tačiau griežtas režimas Celestino buvo ne prie širdies.
Kai vieną dieną tėvai gavo kunigo nusiskundimą, jog vaikinas išgėrė mišioms paliktą saldų vyną, jiems neliko abejonių, kad virtuvė, bet ne bažnyčia berniukui yra tinkamiausia aplinka.
Grįžęs į Mozambiką Celestino ir pats išmėgino restoranų verslą.
„Savo restoraną atidariau tik tam, kad įsitikinčiau, jog tai – kalėjimas atviromis durimis“, – kvatojo linksmų plaučių kulinaras, neseniai Vilniuje surengęs vieno vakaro šou.
Jis svečius ne tik lepino portugališkais patiekalais, bet ir užgrojo jiems gitara.
Likimo pokštas, kad Vilniuje Cello iš Mozambiko apsistojo buvusiame vienuolyne prie Aušros vartų, o pusryčiaudamas su kunigais prisiminė metus, praleistus katalikiškoje mokykloje.
Po Mozambiko sostinės Maputu gatves skriejančio žinomo virtuvės vadovo nepastebėti neįmanoma: jis vairuoja garsiai burzgiantį „Harley-Davidson“ motociklą ir ryši būtiną baikerių atributą – skarelę.
Žuvų turgus, šviežias daržoves ir aitriąsias paprikas auginantys ūkininkai ir keturios profesionalios virtuvės, kuriose pluša Cello kolektyvas, – toks kasdienis garsaus kulinaro maršrutas.
Cello komanda priėmimus ruošia Mozambiko ir Pietų Afrikos garsenybėms, užsienio ambasadoms ir didžiausioms verslo kompanijoms. Autentiškais Portugalijos virtuvės patiekalais garsėjantis meistras labiausiai mėgsta valgius ruošti netradicinėje aplinkoje, dažnai vien ant gyvos ugnies.
Tačiau svečiams užvis smagiausia dalyvauti jo ruošiamuose priėmimuose didžiuliame burlaivyje, išplaukiančiame į tyvuliuojančią Maputo įlanką, gyvenimą krante stebint iš po plevėsuojančių burių.
Praėjusiais metais savo kulinarinę knygą išleidusiam virtuvės vadovui galvoje jau kirba naujos kūrybinės idėjos: jis svajoja apkeliauti viso pasaulio portugališko maisto restoranus ir pamatyti, kaip skirtinguose planetos kampeliuose kulinarai gamina autentiškus Portugalijos virtuvės patiekalus.
Po apsilankymo Lietuvoje Cello žadėjo, kad naujoje knygoje atsiras ir lietuviška patirtis. O Lietuvoje paragautais cepelinais garsus Mozambiko kulinaras būtinai pavaišins savo bičiulius tolimoje Afrikoje.
Keptas aštuonkojis su suspaustomis bulvėmis
Reikės (4 asmenims):
– 2–3 kg aštuonkojo
– 3 laurų lapų
– 3 česnako skiltelių (nenuluptų)
– 1 didelio svogūno, supjaustyto į 4 dalis
– pusės šaukštelio juodųjų pipirų žirnelių
– druskos
– 8–10 nedidelių bulvių, gerai nuplautų, su lupenomis
– alyvuogių aliejaus
– 2 skiltelių smulkiai sukapoto česnako
Į didelį puodą, kuriame telpa visas aštuonkojis, pripilkite vandens, sumeskite laurų lapus, neluptas česnako skilteles, supjaustytą svogūną, juoduosius pipirus ir įberkite druskos. Įdėkite aštuonkojį ir užkaiskite puodą. Kai vanduo užvirs, sumažinkite ugnį ir virkite aštuonkojį puode, kol jis suminkštės (1,5–2 valandas). Ar aštuonkojis išviręs ir ar minkštas, patikrinkite įbesdami aštrų peilį. Išvirusį aštuonkojį išgriebkite iš puodo ir palikite atvėsti.
Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių.
Švariai nuplautas bulves sudėkite į kepimo skardą ir pašaukite į orkaitę. Kepkite apie 45 minutes, tada ištraukite iš orkaitės ir švariu rankšluosčiu suspauskite kiekvieną bulvę.
Sumažinkite orkaitės temperatūrą iki 190 laipsnių.
Nupjaukite aštuonkojo kojas (kiekvienam asmeniui patiekite po 2 kojas). Didelę kepimo skardą gausiai pašlakstykite alyvuogių aliejumi. Į skardą sudėkite sutraiškytas bulves, jas pabarstykite kapotais česnakais, į tarpus sudėkite aštuonkojo kojas, viską gausiai pašlakstykite alyvuogių aliejumi ir kepkite orkaitėje 10–15 minučių arba kol aliejus užvirs ir ims kunkuliuoti.
