Jei norėtume įvertinti, kurios šalies virtuvė padarė didžiausią įtaką mūsų kraštui – tai neabejotinai būtų itališkoji, tinklaraštyje „Lietuvos kulinarinis paveldas“ rašo istorinės virtuvės žinovas ir tyrinėtojas Vilniaus universiteto docentas Rimvydas Laužikas. Pasak jo, mes esame tikri šiaurės italai, ir ne vien dėl to, kad pagal viduramžių legendą esame romėnų palikuonys.
XVI amžiaus pirmojoje pusėje itališkų renesansinių patiekalų madą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atnešė už Žygimanto Senojo ištekėjusi Milano kunigaikštytė Bona Sforca. Ji ne tik atvežė daugybę daržovių (taip pat ir bulves), miltinių patiekalų, „įpratino“ didikus valgyti šakute, parodė jiems vyną, bet ir suformavo LDK renesansinės virtuvės tradiciją.
XVII-XIX amžių dokumentuose aprašomi „itališki daržai“, o tam tikra daržovių grupė (morkos, petražolės, salierai, porai, kartais itališki kopūstai) buvo vadinamos „itališkomis daržovėmis“.
Vėliau itališką gastronomiją mūsų krašte palaikė katalikybė.
XVI amžiuje, vykstant protestantų ir katalikų priešpriešai, LDK (kartu su Lenkija, Italija, Ispanija ir Portugalija) liko katalikiška šalimi ir palaikė labai glaudžius santykius su Roma. Italijoje studijavo daug jaunų bajoraičių, šioje šalyje lankėsi renesanso kultūros mėgėjai, lietuvių dvasininkai keliaudavo į Romą, o Vilniaus universitete dirbo italų profesoriai.
Mums – įprasta, užsieniečiams – keista
Tad kokie senosios virtuvės patiekalai džiugina lietuvio širdį ir skrandį?
Milano kunigaikštytės atgabentos bulvės lietuviams tapo antrąja duona. Gausybė valgių iš bulvių – išskirtinis lietuviškos virtuvės bruožas. Namuose iki šiol gaminami cepelinai su įvairiausiais įdarais – nuo mėsos iki varškės ar morkų, kugelis, tarkuotų arba virtų bulvių blynai, užsieniečius stebinantys vėdarai.
Be bulvių, tradicinėje virtuvėje populiariausios daržovės buvo burokai ir kopūstai. Dabar vis dažniau šeimininkės prisimena seną daržovių konservavimo metodą – jų rauginimą. Senovėje tai buvo mėgstamas būdas ilgiau išsaugoti rudens ir vasaros derlių. Rauginami buvo ne tik kopūstai ar agurkai, bet ir grybai, vaisiai – obuoliai arba kriaušės.
Raugo buvo pilama ir į sriubas. Dabar jau pamiršta putra – turbūt pati seniausia lietuviška sriuba. Į ją buvo pilama raugo ir dedama tokių produktų, kokių šeimininkės turėdavo – kruopų, miltinių leistinių, virtinių, mėsos, žuvies.
Sriubos – bendrai yra išskirtinis Lietuvos kulinarijos bruožas – jas lietuviai valgė ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei. Tai įvairiausi barščiai, trintos ir pieniškos sriubos, raugintų kopūstų sriuba ir gausybė kitų. Bet labiausiai iš kitų tautų mus išskiria šaltsriubės, ypač šaltibarščiai, taip stebinantys užsieniečius.
Lietuviai didžiuojasi savo juoda rugine duona, kurią dzūkai pamėgo kepti su miško uogomis, o žemaičiai – su lašinukais. Dzūkijoje buvo populiarios raugintos tešlos bandos.
Sarbią vietą virtuvėje užima ir patiekalai iš miltų – blynai, virtiniai su įvairiausiais įdarais – mėsos, varškės, grybų, uogų – dažnai puikuodavosi ir dabar puikuojasi ant lietuvių stalo. O kur dar rūkyti ir vytinti mėsos produktai – skilandžiai, kumpiai, dešros.
Nuo seno lietuviai garsėjo ir bitininkystės produktais – medumi ir iš jo pagamintais gėrimais ir valgiais. Visi mes nuo vaikystės kirtome agurkus su medumi, o štai viena Lietuvoje viešėjusi japonė taip susižavėjo šiuo desertu, kad jį net pavadino pasaulio stebuklu.
Du senosios virtuvės receptai
Grįžtant prie Italijos įtakos lietuviškai virtuvei grįžkime į istorinės virtuvės tyrinėtojo Rimvydo Laužiko tinklaraštį „Lietuvos kulinarinis paveldas“ . R.Laužikas siūlo pasigaminti du itališkus patiekalus pagal XVI-XVIII amžių receptus. Įvertinkite juos – tai tikra virtuvės klasika, gyvuojanti ir šiomis dienomis!
Štai ką rašo R.Laužikas: „Jei norėsite savo namuose prisiminti Italiją, galite pasigaminti itališko padažo. Jis buvo neatskiriama LDK gastronomijos dalis, XVI-XVIII amžiais reiškusi, kad juo pagardintas patiekalas (ypač paukštiena) yra „tikrai itališkas“.
Anot antrosios Abiejų Tautų Respublikoje spausdintos, XVIII amžiaus kulinarijos knygos autoriaus Wojciecho Wielądkos: „...įpilk [į puodą] pusę kvortelės (apie 100 mililitrų) balto vyno, tiek pat sultinio, pasūdyk, įberk pipirų, įdėk porą valgomųjų šaukštų alyvuogių aliejaus, smulkintų petražolių, svogūnų, grybukų, česnako ir kaitink; įbarstyk žiupsnelį miltų; [jei padažas per daug tirštas] dar įpilk sultinio; viską pertrink per sietą...“.
Dar vieną itališką patiekalą mums siūlo XVII amžiaus pabaigoje gyvenęs Radvilų virėjas. Jo patiekalas taip ir vadinamas: „itališkas patiekalas“. Anot Radvilų virėjo: „...paimk aštuonis kiaušinius ir dvigubai tiek grietinės; viską gerai išplak; įpilk ruginukės, įberk cinamono, imbiero, cukraus, šaukštą miltų; viską gerai išmaišyk ir kepk riebaluose...“.
