Prancūzų ambasados kaimynystėje snūduriuojantis restoranas siūlo Pietų Prancūzijos maistą tiems, kurie nedraugauja su užeigomis ant turistinio tako ir nenori draugauti.
Prie restorano yra maisto parduotuvėlė (gera mėsa, tačiau kainuojanti tiek, kad už tokius pinigus jautį norėtum pažinoti asmeniškai – ką moki, taip ir gauni), tačiau mes ten nesustojame. Braukiame tiesiai į vidinį kiemą, kur ir vešli lapija, ir staltiesės smulkiais langučiais, ir storasienės stiklinės vandeniui, ir net varteliai į kažkieno kaimyninį kiemą, kur po stogeliu ilsisi gyventojas. Aš jau galiu patikėti, kad Viduržemio jūra netoliese.
Man truputį keista, sakau, kad dabar čia turiu valgyti greitokus pietus: prie stalo laukia darbai, o visa aplinka atpalaiduoja. Čia, kaip aiškina toksikologai, tas pats efektas, kaip energinis gėrimas, maišytas su alkoholiu. Tiesus kelias į palatą, prie lašelinės. Aš irgi emociškai jaučiuosi nei pakartas, nei paleistas. Todėl geriau pradėsiu valgyti, gal atsipalaiduosiu.
Atnešta duona kokybiška ir rūgštoka (man patinka saldesnė, bet tai skonio reikalas), marinuotos alyvuogės – santūrios. Vandenį pilsto pastabiai ir noriai: nereikia gaudyti padavėjo ir jo maldauti.
Pirmieji patiekalai. Bobausių salotos su galvijų liežuvio karpaču, krienais ir cukinijų bokšteliu (36 Lt). Didelė porcija, neįtikėtinai gražu ir labai toli tiek nuo lietuviško liežuvio supratimo (nors krienų lėkštėje ir yra), tiek nuo įprasto supratimo apie grybus (mes dažniau pratę prie liežuvio su riebiu grybų padažu). Čia grybai, žolės ir plonyčiai liežuvio lakšteliai nė iš tolo neriebūs, o šoninės trupinėliai skonį prisodrina iki skalės galo.
Jūrinės sraigės su ajolio (aioli) padažu (39 Lt) buvo gal dvigubai intensyvesnio skonio nei tos vynuoginės sraigės, prie kurių esame pratę Lietuvoje. Ir kiek padažo – normalioje lietuviškoje šašlykinėje tiek gautų aštuonių žmonių kompanija. Apskritai porcijomis čia negalima skųstis: dydis parinktas dosniai.
Pilstomo taurėmis vyno sąrašas gana trumpas, ir prie abiejų pirmųjų patiekalų derinau baltąjį „Pinot Grigio“ („Zenato Pinot Grigio delle Venezie I.G.T.“, Italija), kuris čia buvo labai vaisiškas ir kvapus, su geltonųjų slyvaičių nata. Pradėjau justi, kad įtampa slūgsta: vasara, vis dėlto vasara.
Pagrindiniai patiekalai: voveraičių ir vynuoginių sraigių troškinys su grietinėle ir sūriu (38 Lt) buvo sunkus patiekalas, tikrai prancūziškas. Nors jis laikomas karštuoju užkandžiu, net ir kaip pagrindinis patiekalas buvo labiau nei sotus. Prie jo reikėjo gaivos, todėl buvo pasirinktas putojantis vynas („Albet I Noya Petit Albet Cava Brut“). Dar geriau būtų tikęs šampanas, bet nejaugi dėl taurės atidarinėsi visą butelį.
Lėtai virtas jaučio žandas su svogūnų uogiene ir topinambų kremu (62 Lt) buvo virtuvės vadovo profesionalumo testas. Jis buvo fantastiškai, dieviškai minkštas (tam ir reikia lėtai virti neaukštoje temperatūroje). Dažniau čia galėčiau valgyti, pagalvojau. Mintys apie darbus nuėjo tolyn. Prie jautienos užsisakiau neintensyvaus, negudraus, be apčiuopiamų taninų raudonojo „Cabernet Sauvignon“ („Rothschild Escudo Rojo Maipo Valley“, Čilė). Viskas buvo teisinga, ir skleidėsi tas jausmas, kurį žino maisto kritikai: na, nėra prie ko prisikabinti (net vos pastebimi nuskilimai ant dviejų taurių – vienos ant kojelės, kitos ant kraštelio – nebuvo pakankamai žymūs, kad į juos kreiptume padavėjo dėmesį).
Kava (6 Lt) su mažyčiais pyragėliais (canele) tinkamai baigė puikų potyrį.
Už pietus dviese su pora taurių vyno kiekvienam ir arbatpinigiais sumokėjome 305 Lt. Gal ne visiems ir net ne kiekvienai dienai. Bet už šiuos pinigus jie atidirbo visiškai: duok Dieve, mano miestui daugiau tokių patikimų restoranų su aiškiu virtuvės supratimu ir lengvai perduodamu pojūčiu, kad pabėgai nuo darbų ir reikalų. Tai kainuoja, bet gyvenime retai geri dalykai būna nemokami. Penkios žąsys iš penkių.
