Dangaus restoranas, skambant gyvai muzikai, virš Katedros aikštės pakils į 50 metrų aukštį. Ar iš paukščio skrydžio maistas gardesnis? Gal taip, o gal ir ne. Tačiau įspūdis nepakartojamas, nes ragaudami kulinarinių virtuozų paruoštus patiekalus, vilniečiai bei miesto svečiai galės grožėtis Vilniaus senamiesčio mūrais ir grakščių bažnyčių auksu tviskančiais bokštais, panašiais į valdovų karūnas.
Restorano „Bistro 1 dublis“ savininkas D.Praspaliauskas danguje šeimininkaus kartu su restorane „IDW Esperanza Resort“Trakuose dirbančiu ispanu Javieru Lopezu bei Mihkeliu Heinmetsu, gerai žinomu tarp jaunųjų Baltijos šalių šefų.
Į Lietuvą dangaus restoranas atvyksta trečią kartą. Restorane bus galima užsisakyti pietus ir vakarienę.
Kol vyksta paskutiniai dangaus restorano įrengimo darbai, susitikome su Deivydu pasikalbėti jo restorane „Bistro 1dublis“ . Pripažinimo sulaukęs virtuvės šefas – Londone vykusiose jaunųjų virėjų varžybose yra pelnęs bronzos medalį, šių metų balandį Lenkijoje, Bydgoščiaus mieste vykusiame konkurse „Trendy Chocolate chef“ laimėjo aukso medalį ir I-ąją vietą –
iš pažiūros yra labai kuklus, paprastas ir nemanieringas.
Tikriausiai, dažnai tokie būna talentingi žmonės, kurie visą savo gyvenimo kasdienybę pašvenčia mėgiamam darbui.
2010 metais D.Praspaliauskas laimėjo „Geriausio Lietuvos virėjo“ čempionatą, nors karjerą virtuvėje pradėjo plaudamas indus. Deivydas neslėpė, kad labai daug dirba. Šešias dienas per savaitę, bet dėl krūvio nesiskundžia. Kitaip gyventi jis nemokėtų.
- Kas jus palaiko ir skatina judėti į priekį? Daug dirbate. Ar „mirkdamas savo sultyse“ nesijaučiate vienišas?
- Stengiuosi su visais būti kuo atviresnis. Mane supa žmonės, kurie padeda įgyvendinti mano gyvenimo svajones. Esu komandinis žmogus. Jeigu kolektyvas puikus, yra nuostabu. Žinoma, daug ką darau ir vienas. Jau atidariau antrą restoraną. Pirmąjį restoraną „Lauro lapas' įkūriau 2010 metais. Man buvo 23-eji. Stengiuosi susigalvoti tikslus ir jų siekiu.
- Ar sunku buvo daryti karjerą, tapti meistru savo srityje?
- Aš nevadinu savęs meistru.
- Gerai, tuomet ar lengva tapti žmogumi, kurį vertina?
– Reikia turėti daug užsispyrimo.
- Gal įkvėpimo kurti įmantrius patiekalus suteikia šešios ryškios tatuiruotės ant rankos?
- Gyvenime jos jokių pokyčių nesuteikė.
Bet tikriausiai jas pasidarėte galvodamas apie gyvenimo įvairovę, džiaugsmą ir liūdesį – vienas veidukas demonstruoja įniršį, kiti suglumimą, ironiją, liūdesį ar juoką.
Tokia yra kasdienybė. Joje telpa visko daug. Šias tatuiruotes pasidariau spontaniškai. Nesigailiu. Apskritai, aš dėl nieko savo gyvenime nesigailiu.
- Kas buvo sunkiausia, bandant išsikovoti svarbią vietą pasaulyje? Juk indų plovėju gali būti kiekvienas, o tapti geriausiu restorano šefu – retai kuris?
- Ne kiekvienas gali būti geru indų plovėju. Kiekvieną dalyką, kurį dariau, stengiausi atlikti maksimaliai geriausiai – ar reikėjo indus plauti, ar karves melžti, ar mėšlą mėžti.
Nuo 18 metų indus ploviau Didžiojoje Britanijoje, Kipre, Danijoje. Man man pasisekė, kad Kipre susipažinau su danų šeima. Jie pasiūlė važiuoti į Daniją ir ten indus plauti, nes ten geresni atlyginimai.
Netrukus iš indų plovėjo tapau virėju, vėliau virtuvės meistru. Gal tai buvo atsitiktinumas, o gal likimas, kad pradėjęs dirbti virėju pirmame restorane Danijoje, kur prieš tai ploviau indus, susipykę su savininke iš darbo išėjo du virtuvės šefai. Tuo metu buvo priimta daug užsakymų. Susidoroti su užduotimi teko man ir mano kolegei. Po to vakaro restorano savininkė man pasiūlė tapti virtuvės šefu. Grįžęs į Lietuvą baigiau pradėtus mokslus Alantos technologijų ir verslo mokykloje, o vėliau – Viešbučių ir restoranų mokyklą Danijoje.
- Ar nuo mažens domėjotės kulinarija? Gyvenote kaime, kur tenka atlikti daug vyriškų ūkio darbų, vargu ar berniukai randa laiko sukiotis prie puodų.
- Kulinarija nesidomėjau nuo mažens. Tiesiog, kai nieko neturi ir likimas tau suteikia šansą, kaip gali juo nepasinaudoti. Tai kažkas panašaus į tai, kai eidamas gatve randi numestą krūvą pinigų. Negi nepaimsi?
Jei ne užsienyje plaunami indai, galėjau būti kažkuo kitu. Prieš išvažiuodamas iš Užpalių, labai sportavau ir man gerai sekėsi.
- Koks buvo pirmas sudėtingesnis patiekalas, kurį pagaminote?
- Gal tai buvo tada, kai jau gaudavau už maisto gaminimą atlyginimą. Kai gyvenau kaime, apie maistą sukti galvos nereikėjo, nes mama puikiai gamino.
Pirmas sudėtingesnis patiekalas buvo lazanija. Man buvo gal dvidešimt metų. Atsimenu, teko dirbti su šlykštaus charakterio virėju. Tačiau jis buvo tikras meistras. Jis mane daug ko išmokė. Suvokęs, kaip pagaminti lazaniją, po to aš kelias savaites namuose tą patiekalą gaminau. Tada dar supratau, kad galiu ir daugiau.
- Kaip patekti į pasaulį, kuriuo niekada nesidomėta? Kaip staiga atrasti pašaukimą?
- Talentas specialybėje svarbus tik 10 procentų. Visa kita – sunkus darbas. Jau plaudamas indus aš galvojau, kad norėčiau turėti savo restoraną. Ta linkme ėjau žingsnis po žingsnio. Aš stengiuosi išnaudoti šansus.
- Ar cepelinus mokate virti?
- Nemoku. Vieną kartą esu daręs, bet nepavyko. Aš stengiuosi žiūrėti ne į šia akimirką, o į perspektyvą. Jei išmokčiau gerai virti cepelinus, ar už penkerių metų būčiau reikšmingas, ar mane žmonės vertintų dėl tų cepelinų? Abejoju.
- Ką gaminate savo svečiams?
- Pas mane į namus retai kas ateina. Neturiu laiko priiminėti svečių. Namo grįžtu vidurnaktį, tai kada man tuos svečius vaišinti? Tačiau, jei kam nors pavyksta įsiprašyti į svečius, tai pagaminu makaronus su padažu.
- Ar pats sau gaminate valgyti?
- Retai. Dažniausiai būnu lengvai alkanas.
- Kuo jums ypatingas restoranas danguje? Ką gaminsite romantikos ištroškusiems svečiams?
- Dangaus restorane turėsiu du kvadratinius metrus savo darbo vietai ir vieną viryklę.
Mano restorano virtuvė yra 25 kvadratinių metrų.
- Vadinasi jūsų darbe netrūks kaskadinių triukų?
- Ne, tai bus labiau bandymas parodyti, kad net tokioje mažoje erdvėje, šalia savęs neturint penkių virėjų, o turint dvi rankas bei 24 restorano svečius, įmanoma gaminti maistą. Svarbu, kad patiekalai greitai neatvėstų, nenuskristų nuo lėkščių, nes būsime pakilę į 50 metrų aukštį.
Pasirinkau paprastus produktus. Aš esu sugalvojęs patiekalus su lašiša, su jautienos išpjova. Taip pat gaminsiu morkų ir triufelių sriubą, desertui patieksiu obuolių ir kriaušių tyrę su baltojo šokolado putėsiais.
Tai bus daugelio svečių skoniui priimtini patiekalai. Idėja ta, kad patiekalus būtų galima pasigaminti namuose. Bet vienas skirtumas – aš sugaišiu 40 minučių, o paprastas žmogus užtruktų visą dieną.
