Raugintų kopūstų sriuba, silkė su baravykais, bulviniai blynai, morkų pyragas ir lietuviškas alus – tai tik dalis patiekalų, kuriuos grįžę po atostogų pietų valgiaraštyje rado Briuselio biurokratai, rašo „Lietuvos rytas".
Nerašyta taisyklė pirmininkaujančiai šaliai įžengti ir į institucijų valgyklas jau tapo tradicija. Nors jos paiso ne visos šalys, Lietuvos diplomatams pristatyti lietuviškų valgių tapo kone garbės reikalu.
„Ir sau įrodėme, kad galime tai padaryti, ir kitiems parodysime, kad maža šalis gali įgyvendinti tokius simbolinius, neprivalomus dalykus.
Natūralu, kad kokie prancūzai gali skirti daug dėmesio kulinariniam prisistatymui, bet kai į virtuvę kojos įkelti nepatingi maža šalis – dar didesnis įspūdis“, – pasakojo Lietuvos nuolatinės atstovybės prie ES administracijos vadovas Ričardas Šlepavičius.
Konkursą paruošti lietuviškų patiekalų valgiaraštį, kuriame būtų sriubų, šaltųjų ir karštųjų užkandžių, mėsos ir žuvų patiekalų bei deserto, laimėjo sostinės „Neringos“ restorano virtuvės vadovas R.Jokubaitis.
Jis jau ilgą laiką domisi lietuviškais valgiais, tad jų paslaptis atskleisti užsieniečiams pasirodė įdomi patirtis.
„Iš pat pradžių žinojau, kad teks apsieiti be cepelinų, mat iš patirties žinau, kad dėl kitokių bulvių juos pagaminti Vakarų Europoje beveik neįmanoma“, – pasakojo virėjas.
Atsisakyta ir kitų tradicinių valgių, pavyzdžiui, paprastų ar kraujinių vėdarų, kraujinių dešrų, mat ES institucijų maisto tiekėjai įspėjo, kad patiekalai turi įtikti mažiausiai 28 tautų skoniui.
„Pastarieji valgiai artimi pasirodytų gal tik vokiečiams. Didžioji dalis europiečių kraupsta, kaip tokius dalykus galima valgyti“, – juokėsi R.Jokubaitis.
Lietuviškos virtuvės pristatymu rūpinęsis diplomatas R.Šlepavičius teigė, kad atsižvelgti reikėjo dar į vieną problemą – ES institucijų maisto tiekėjai jokių produktų neimportuoja, tad visas patiekalų sudedamąsias dalis buvo privaloma rasti Belgijoje.
Dėl šios priežasties iš valgiaraščio išbraukti varškės patiekalai, nes tinkamo šio produkto pakaitalo Belgijoje rasti nepavyko, o lenkų arba rusų parduotuvėse nupirkti reikiamo jos kiekio nepavyktų, mat per dieną institucijose pietauja keli tūkstančiai žmonių.
Be to, tiekėjus atidžiai rinktis įpareigoja ir higienos normos. Tiesa, šaltibarščiai valgiaraštyje liko.
„Užsienyje parduodamas kefyras skiriasi nuo lietuviškojo, tad teko išragauti mažiausiai šešias rūšis natūralaus jogurto, kol radau, kuo pavyks atskiesti šaltibarščius.
Marinuotų burokėlių parduotuvėse taip pat neradome, todėl rinkausi virtus, o rūgštelės jiems suteikiau įlašinęs šiek tiek citrinų sulčių.
Keista, bet visiems Briuselyje šaltibarščius ragavusiems ši sriuba patiko, nors iš patirties žinau, kad daug užsieniečių išdrįsta paragauti tik vieną kitą šaltibarščių šaukštą“, – juokėsi R.Jokubaitis.
Sudarius apie 40 lietuviškų patiekalų sąrašą, virtuvės vadovas iš Lietuvos Briuselyje mokė patiekalus ruošti skirtingų institucijų virėjus.
Šie stebėjo, kokiu stambumu pjaustoma, kaip verdama ar kepama ir net kaip patiekiama. Kiekvieną lietuvio žingsnį Briuselio virėjai fotografavo, o pagamintus patiekalus ragavo.
„Iš pradžių buvo neramu. Juolab kad vienas ES Tarybos virtuvės vadovų turi prestižinę „Michelin“ žvaigždutę, tad prieš susipažįstant drebėjo kinkos.
Tačiau buvau priimtas labai geranoriškai ir kolegos atidžiai visko mokėsi“, – prisiminė R.Jokubaitis.
Lietuvį nustebino ir tai, kad kai kurių valgyklų virėjai jau buvo atlikę namų darbus, pasidomėję, ką žmonės Lietuvoje valgo, receptų išsispausdinę iš interneto.
Pavyzdžiui, daugiausia valgyklų turinčios Europos Komisijos (EK) virtuvės vadovai prašė išmokyti gaminti bulvių plokštainį ir žemaičių blynus, nors R.Jokubaitis žino, kad dėl kitokių bulvių pastarieji neretai užsienyje išeina patižę.
Tačiau atrodo, kad gandas apie šio lietuvių virtuvės patiekalo gardumą netrukus pasklis po visą Briuselį.
Čia dirbantis R.Šlepavičius pasakojo, kad per lietuviškos virtuvės degustacijas Lietuvos nuolatinėje atstovybėje užsienio kolegoms labiausiai patinka būtent žemaičių ir bulviniai blynai.
Europos Parlamento (EP) virėjai lietuvį taip pat nustebino aukšta kvalifikacija, tačiau, nepaisant didelės patirties, ir jie su dideliu susidomėjimu mokėsi lietuviškos virtuvės paslapčių.
„EP valgykloje į mano pagamintus patiekalus pažiūrėti suėję visi šios virtuvės vadovai klausinėjo, ragavo, fotografavo. Jiems labai patiko baravykų baltsriubė, kastinys, raugintų kopūstų sriuba.
Virėjai atrado šprotus – jais įdaryti kiaušiniai taip pat paliko įspūdį“, – prisiminė lietuvis.
Tačiau buvo dalykų, kurių R.Jokubaitis kolegas turėjo išmokyti. Pavyzdžiui, kaip pagaminti mėsos suktinuką su virtu kiaušiniu viduje.
„Vienintelis belgų įsivaizduojamas būdas buvo įmušti kiaušinį į mėsą, todėl jie niekaip nesuprato, kaip virtas kiaušinis gali atsidurti suktinuko viduryje.
Teko rodyti, kad jau išvirtą kiaušinį reikia apsukti mėsa ir tik tada kepti“, – pasakojo lietuvis.
Be to, Briuselyje pasigesta ir kai kurių lietuviškai virtuvei būtinų rykų. Apie elektrinę bulvių tarkavimo mašiną, kurią Lietuvoje turi turbūt kiekviena šeima, čia niekas nė nebuvo girdėjęs.
Net ir bulviniams blynams sutarkuoti tinkančios rankinės tarkos R.Jokubaičiui teko gerokai paieškoti.
Neapsieita ir be kuriozų, mat Belgijoje ir Lietuvoje vienodai vadinami visiškai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, vienas belgų nacionalinių patiekalų vadinamas karbonadu. Tik reiškia jis visai ką kita nei Lietuvoje.
„Parodyti, kaip gaminamas lietuviškas karbonadas, manęs paprašė EK virėjai. Paprašiau tinkamo kiaulienos gabalo, tačiau man atnešė vakuume supakuotus nedidelius mėsos gabaliukus.
Bandžiau kolegoms aiškinti, kad tai ne karbonado mėsa, bet jie man rodė užrašą ant pakuotės ir tvirtino, kad būtent iš tokių gabaliukų jie gamina karbonadą.
Tik vėliau sužinojau, kad karbonadu Belgijoje vadinamas į guliašą panašus jų tradicinis patiekalas iš pakeptų kiaulienos gabaliukų su daug padažo.
Man teko išsisukti – išmušiau tuos gabaliukus, suklijavau kiaušiniu ir džiūvėsiais ir parodžiau, kas yra lietuviškas karbonadas“, – juokdamasis prisiminė lietuvis.
Tiesa, tąkart virtuvėje neatsirado ir plaktuko mėsai mušti, tad profesionalus virėjas kiaulieną mušė peiliu.
Dar vienas skirtumas paaiškėjo paprašius želatinos, kurios R.Jokubaičiui prireikė kepant grietininį pyragą su vaisiais ir aguonomis.
„Išlydytą želatiną pildamas į masę supratau, kad man davė sūrią mėsos ar daržovių drebučiams naudojamą želatiną.
Pasirodo, norint gauti saldiems patiekalams naudojamą želatiną, reikia prašyti „Agar-agar“ produkto, kurį belgai taip vadina pagal agaro augalą, iš kurio šis produktas gaminamas. Tad pyragą reikėjo daryti iš naujo“, – pasakojo lietuvis.
Nors prancūzų kalboje žodis „kmynai“ egzistuoja, parduotuvių lentynose pavyko rasti tik kuminų, kurių skonis tinkamas ne lietuvių, o indų ar kitoms egzotiškoms virtuvėms.
Nepaisant kelių nesusipratimų ir nuotykių, užsieniečiai lietuviška virtuve liko patenkinti. Tiesa, labiausiai juos nustebino ne šaltibarščiai, o lietuvio paruoštas upėtakis.
„Pasiūliau seną smetonišką receptą – keptą upėtakį, įdarytą vištų kepenėlėmis. Institucijų virėjams pasirodė keista, kad tokią gerą žuvį galima patiekti su jų antrarūšėmis laikomomis kepenėlėmis.
Bet tai tikrai lietuviškas, gana prabangus receptas, todėl sąmoningai jį įtraukiau į valgiaraštį“, – pasakojo R.Jokubaitis.
Apskritai belgai dažniau renkasi jūrų žuvis, tad lietuvio siūlytos lydekos ir upėtakiai jiems buvo neįprasti. Dar viena belgus nustebinusi lietuvių virtuvės ypatybė – grybai.
„Belgai stebėjosi, kiek daug grybų valgome ir kaip gerai juos pažįstame. Mat jie patys negrybauja, daugelio rūšių net nežino, todėl ir grybai čia labai brangūs.
Pavyzdžiui, baravykus ir voveraites jie nusprendė maišyti su pievagrybiais ar kitais miško grybais. Voveraičių sriubos iš viso atsisakyta, nes jos savikaina per didelė“, – neslėpė virtuvės vadovas.
Nors Vakarų Europoje įprasta valgyti gerokai tirštesnes sriubas, penkios R.Jokubaičio pasiūlytos sriubos nenuvylė. Visose institucijose įvertinta žirnienė su šonine, kurią prireikus lietuvis pasiūlė pertrinti.
Paklaustas, ar išvis egzistuoja lietuviška virtuvė, R.Jokubaitis teigė, kad tikrai turime kuo Europą nustebinti.
„Lietuviškai virtuvei apie 220 metų. Žinoma, kai kas sako, kad tradiciniai lietuviški patiekalai atėję iš kitų šalių. Bet kadaise ir Lietuva buvo didelė, tad gal mūsų patiekalai nukeliavo į kitus kraštus?
Žinoma, kad bulvių plokštainis yra žydiškas patiekalas, bet juk daug žydų gyveno Lietuvoje, tad kodėl jis negali būti lietuviškas patiekalas?
Turime savitų mėsos paruošimo būdų, padažų, pavyzdžiui, spirgučių, kurie tikrai yra lietuviški. O kur dar silkių patiekalai, kastinys, kurio negamina niekur kitur, tik Žemaitijoje. Belgams jis labai patiko.
Be to, žmonės iš naujo pradeda domėtis bajoriška virtuve, kurioje gausu stirnienos, šernienos, fazanų mėsos.
Kiek teko domėtis, latviai, estai neturi nacionalinės virtuvės, bet nedrįsčiau taip kalbėti apie Lietuvą“, – pasakojo lietuviškus patiekalus Briuselyje pristatęs lietuvis.
Lietuviškus pietus dar prieš atostogas, vasarą, spėjo surengti ES Tarybos valgykla. R.Šlepavičius pasakojo, kad patiekalai pavyko ir buvo populiarūs.
„Vienintelis mums, lietuviams, neįprastas dalykas buvo tai, kad bulves virėjai patiekė ne šalia šaltibarščių, o sumestas į juos. Pasirodo, tokios yra taisyklės – klientams negalima patiekti kelių indų.
Šaltibarščius mums grandė nuo milžiniško puodo dugno. Vadinasi, sumanymas pateisino lūkesčius“, – džiaugėsi diplomatas.
ES institucijų darbuotojams rugsėjo mėnesį lietuviškų patiekalų savaitę surengs EP valgykla.
Spalį juos ragaus EK ir visi jos direktoratai. ES Taryba, kuriai Lietuva pirmininkauja, nusprendė neapsiriboti tik viena savaite, tad lietuviški patiekalai čia bus ragaujami kiekvieną ketvirtadienį iki pat metų pabaigos.
R.Jokubaitis įsitikinęs, kad institucijų valgyklose patiekalus ragausiantys lietuviai gali pastebėti šiokių tokių skirtumų. Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje ir Belgijoje skiriasi to paties pavadinimo produktai.
Pavyzdžiui, rauginti kopūstai Lietuvoje kietesni, šprotai užsienyje – ne aliejuje, o parūkyti. Ieškant marinuotų agurkų, dažniausiai siūlomi vadinamieji kornišonai, kurie gerokai labiau permirkę acte, tad reikėjo gerokai pavargti ieškant švelnesnio skonio agurkų.
Be to, lietuviui reikėjo patiekalus pritaikyti daugelio skoniui.
„Padažus dariau ne tokius riebius, vietoj lašinių dėjau daugiau rūkytos šoninės. Ir majonezu patiekalus gardinau mažiau, nei įprasta Lietuvoje.
Tad manau, kad belgų virėjų pagamintus patiekalus ragausiantys lietuviai sakys – panašu, skanu, bet kažkas ne taip“, – juokėsi R.Jokubaitis.
Šaltibarščiai
5 porcijoms reikės:
700 ml kefyro
200 ml pieno
10 ml citrinų sulčių
2 valgomųjų šaukštų grietinės
300 g virtų burokėlių
100 g agurkų
40 g svogūnų laiškų
15 g krapų
kietai virto kiaušinio
druskos, cukraus
Smulkintus svogūnų laiškus ir krapus ištrinkite su žiupsneliu druskos. Trinkite, kol išsiskirs sultys. Tada sumaišykite su grietine.
Virtus burokėlius ir agurkus sutarkuokite šiaudeliais ir sudėkite į grietinės mišinį.
Supilkite kefyrą, pieną, išspauskite citrinų sulčių. Cukraus dėkite pagal skonį. Viską gerai išmaišykite ir palikite šaldytuve 1–1,5 val.
Sriubą išpilstykite į dubenėlius, į kiekvieną įdėkite kietai virto kiaušinio skiltelę ir žiupsnelį šiaudeliais tarkuotų agurkų. Patiekite su virtomis bulvėmis.
Bulviniai blynai su šonine
Reikės:
700 g nuskustų bulvių
4 kiaušinių
50 g miltų
50 g riebios grietinės
druskos, maltų juodųjų pipirų
Smulkiai sutarkuotas bulves nusunkite. Sudėkite visus ingredientus ir gerai išmaišykite. Keptuvėje įkaitintame aliejuje formuokite apvalius paplotėlius. Ant kiekvieno blyno uždėkite po dvi plonas karštai rūkytos kiaulienos šoninės riekeles.
Blynus kepkite vartydami 7–8 min., kol gražiai paruduos. Patiekite su grietine.
Kiaulienos karbonadas su baravykų padažu
Vienai porcijai reikės:
150 g kiaulienos nugarinės
druskos, pipirų
kiaušinių
džiūvėsėlių
aliejaus
Padažui (4–5 porc.) reikės:
150 g baravykų
vidutinio dydžio svogūno galvos
50 g karštai rūkytos kiaulienos šoninės
1 arbatinio šaukštelio miltų
200 g 35 proc. riebumo grietinėlės
druskos, pipirų
Kiaulienos nugarinę išmuškite mėsos plaktuku, kol mėsa bus 1 cm storio. Apibarstykite druska ir pipirais. Tada mėsą pamerkite į kiaušinių plakinį ir pavoliokite džiūvėsėliuose. Dėkite į įkaitintą keptuvę su aliejumi. Kepkite 9–10 min. ant vidutinio silpnumo ugnies vartydami.
Padažui tinka ir švieži, ir šaldyti baravykai. Stambiai juos supjaustykite. Svogūną ir šoninę supjaustykite smulkiais kubeliais, dėkite į įkaitintą keptuvę su trupučiu aliejaus ir 3–4 min. kepinkite maišydami. Tada sudėkite baravykus ir dar 8–9 min. ant silpnos ugnies maišydami kepinkite. Dėkite miltų ir išmaišykite. Supilkite grietinėlę. Druskos ir pipirų dėkite pagal skonį. Padažą užvirinkite ir virkite 2–3 min.
Į lėkštę pilkite padažo, ant jo dėkite karbonadą. Didesnį baravyko gabaliuką dėkite ant mėsos. Patiekite su virtomis bulvėmis ir kopūstų salotomis.
