Šį mėnesį JAV prezidentas Joe Bidenas, lydimas Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono, stovėjo ant Normandijos uolų, kad pagerbtų jaunų vyrų, kurie prieš 80 metų išlipo į krantą nacių ugnies krušos akivaizdoje, nes „neabejotinai žinojo, kad yra dalykų, dėl kurių verta kovoti ir mirti“.
Tarp šių dalykų, sakė J.Bidenas, buvo laisvė, demokratija, Amerika ir pasaulis „tada, dabar ir visada“. Tai buvo jaudinanti akimirka, kai E.Macronas kalbėjo apie „kraujo ryšį“ tarp Prancūzijos ir Amerikos, tačiau praėjus vos kelioms savaitėms abiejų lyderių gebėjimas išlaikyti liniją ginant savo vertybes atrodo trapesnis.
Jungtinės Valstijos ir Prancūzija – NATO aljanso, Ukrainos laisvės gynimo nuo Rusijos ir pokarinio vieningos Europos kūrimo ramsčiai – susiduria su nacionalistinėmis jėgomis, galinčiomis panaikinti šiuos tarptautinius įsipareigojimus ir pastūmėti pasaulį į nežinomą teritoriją, vertina „The New York Times“.
J.Bideno vangus ir svyruojantis pasirodymas debatuose, kuriuose jam sunkiai sekėsi atremti dažnais atvejais melo kupiną buvusio prezidento Donaldo Trumpo blevyzgojimą, sukėlė paniką tarp demokratų ir pasėjo abejonių, ar jis apskritai turėtų būti lapkričio 5 d. rinkimų sąraše.
Jungtinėse Valstijose, taip pat ir sukrėstoje, išsigandusioje Prancūzijoje, netikrumas ir nežinomybė pasiekė naujas aukštumas.
Prancūzija sekmadienį balsuoja pirmajame parlamento rinkimų ture, kurį E.Macronas paskelbė visuotinei savo tautiečių nuostabai. Jis neprivalėjo to daryti tuo metu, kai kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis sambūris, triumfavęs neseniai vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose, atrodo, gali pakartoti šį pasirodymą ir taip galbūt pasiekti kadaise neįsivaizduojamą dalyką – kontroliuoti Prancūzijos ministro pirmininko postą, o kartu ir ministrų kabineto vietas.
„Nuo Normandijos, J.Bideno debatų ir „Nacionalinio sambūrio“ rezultatų buvo suduoti skaudūs smūgiai, – teigė žymus prancūzų rašytojas ir politikos analitikas Alainas Duhamelis. – E.Macrono sprendimas buvo nepavykęs statymas, taigi pavojingas statymas, kuris dabar, regis, krypsta į nesėkmę.“
E.Macronas, jei neįvyks šokiruojantis atsistatydinimas, po rinkimų liks prezidento poste. Jis ne kartą perspėjo dėl paties tarptautinio scenarijaus, kuris dabar atrodo labiau tikėtinas. Iš esmės jis teigė, kad dėl nepatikimos Amerikos, kurioje tikėtinas D.Trumpo sugrįžimas, būtina sukurti „Europos galią“.
Debatuose buvo pastebima, kad D.Trumpas neneigė, jog, jei būtų išrinktas antrai kadencijai, jis gali išvesti Jungtines Valstijas iš NATO. Praėjusį mėnesį Dresdene E.Macronas sakė, kad „nepriklausoma, suverenesnė Europa, galinti apsiginti ir išgyventi nuo visų grėsmių“, dabar yra svarbiausias poreikis, atsižvelgiant į tai, kad „Amerikos prioritetai kartais yra kitur“.
Dabar E.Macronas susiduria su problema, kad jo galimybės kurti integruotos pramonės, didesnių gynybos pajėgumų ir plataus masto karinės integracijos Europą gali būti apribotos arba net panaikintos, jei jam teks valdyti kartu su euroskeptišku Marine Le Pen „Nacionaliniu sambūriu“.
Nesėkmingas lošimas liepos 7 d. vyksiančiuose dviejų turų rinkimuose greičiausiai paliks jį sumažėjusia figūra, negalinčia įgyvendinti savo drąsių tarptautinių planų. Naujausia „Ifop-Fiducial“ apklausa šią savaitę E.Macrono partijai ir jos sąjungininkams skyrė vos 21 proc. balsų. Nacionalinis susivienijimas užtikrintai pirmavo su 36 proc. balsų, o Naujojo liaudies fronto partijų grupė, kurią sudaro partijos nuo socialistų iki kraštutinių kairiųjų, – su 28,5 proc. balsų.
Praėjusį sekmadienį laikraštyje „Le Monde“ 170 anoniminių Prancūzijos diplomatų grupė perspėjo, kad „mūsų priešininkai laikys kraštutinių dešiniųjų pergalę Prancūzijos susilpnėjimu“ ir kvietimu „agresijai prieš Europą, įskaitant karinę“.
Jie neminėjo Rusijos, tačiau jų žinia buvo pakankamai aiški. Kremlius, ilgą laiką palaikantis glaudžius ryšius su M.Le Pen, ilgamete kraštutinių dešiniųjų kandidate į prezidento postą, ir jos partija, pareiškė, kad „atidžiai stebi dešiniųjų jėgų progresą“.
„Nacionalinio rsambūrio“ iškilimas į aukštą postą, kuris anaiptol nėra užtikrintas, reikštų lūžį Europoje.
Prancūzija kartu su Vokietija yra Europos Sąjungos pagrindas ir variklis. Tai ne Viktoro Orbano prieš imigrantus nusiteikusi Vengrija, kuri yra Europos projekto dirgiklis, bet galiausiai – marginalas. Jei Prancūzija nusiteiks prieš vieningą Europą, didėja platesnio 27 valstybių sąjungos iširimo galimybė, nes jos branduolys ima tirpti, įspėja „The New York Times“.
Tai, kad Vokietijos kancleris Olafas Scholzas taip pat jaučiasi susilpnėjęs dėl silpnėjančios ekonomikos, susiskaldžiusios koalicijos ir stiprėjančios kraštutinių dešiniųjų partijos, yra dar vienas iššūkis Europai.
Jordanas Bardella, 28-erių metų M.Le Pen protežė, kuris greičiausiai taptų ministru pirmininku, jei laimėtų „Nacionalinis sambūris“, stengėsi parodyti, kad jis nekeis Prancūzijos tarptautinių įsipareigojimų. Jis pažadėjo toliau remti Ukrainą, tačiau nubrėžė raudoną liniją – Prancūzijos pajėgos nebus dislokuotos ant žemės, ilgojo nuotolio raketos, galinčios smogti Rusijai nebus tiekiamos Ukrainai.
E.Macronas yra sakęs, kad „nieko nereikėtų atmesti“ dėl Vakarų pajėgų, pavyzdžiui, karinių instruktorių, siuntimo į Ukrainą. Prancūzija jau suteikė SCALP sparnuotųjų raketų, galinčių smogti Rusijai iš Ukrainos, ir buvo tikimasi, kad jų atsiųs daugiau, nors dabar šis planas gali žlugti.
Nepaisant J.Bardellos patikinimų, „Nacionalinis sambūris“ savo esme yra nacionalistinis ir jį traukia autokratiniai lyderiai, tokie kaip Rusijos diktatorius V.Putinas, kurio 2014 m. įvykdytą Krymo aneksiją jis palaikė. Jis ketina grąžinti valdžią iš ES būstinės Briuselyje į nacionalines sostines, ksenofobiškai tiki, kad imigrantai silpnina tam tikrą esminį prancūziškumą, ir yra pasiryžęs atkurti tam tikrą sienų kontrolę Šengeno erdvėje, kurią sudaro 29 Europos šalys, oficialiai panaikinusios tarpusavio sienas.
Trumpai tariant, ši partija yra labai toli nuo visko, kam E.Macronas paskyrė savo politinį gyvenimą, o Jungtinės Valstijos pokario metais išleido nesuskaičiuojamus turtus, kad paremtų Europą, siekiančią vis glaudesnės sąjungos ir tolstančią nuo nacionalizmo dėl taikos.
„Turime aiškiai suvokti, kad mūsų Europa yra mirtina, – balandį pareiškė E.Macronas Sorbonos universitete susirinkusiems vyriausybės ministrams, Europos ambasadoriams ir kitiems aukštiems pareigūnams. – Ji gali mirti. Ji gali mirti, o ar mirs, priklauso tik nuo mūsų pasirinkimo.“
Jis kalbėjo beveik dvi valandas, tačiau politinė energija jau buvo perėjusi į kitą – atgimstančios tautos – viziją, o E.Macronas nebuvo pasirengęs to matyti.
D.Trumpui, kitaip nei J.Bidenui, NATO ir Europos Sąjunga neturi ypatingos vertės. Šiemet per savo rinkimų kampaniją jis sakė, kad skatins Rusiją daryti „ką tik nori“ bet kuriai NATO šaliai narei, kuri nesilaiko gynybai skiriamų išlaidų gairių. Dabar vis daugiau NATO šalių pasiekė tikslą išleisti 2 proc. visos produkcijos, tačiau D.Trumpo priešiškumas aljansui „Amerika pirmiausia“ išlieka.
NATO ir Europos Sąjunga buvo pokario metais Jungtinių Valstijų ir Europos sukurtos tarpusavyje susijusios sistemos, skirtos gerovei ir taikai skleisti, sudedamosios dalys. Jos yra atsparios institucijos, tačiau tarp karo Ukrainoje ir kylančios nacionalizmo bangos jos retai kada susidurdavo su tokiais sudėtingais iššūkiais.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
