Po Europos Parlamento rinkimų – politinės skerdynės senajame žemyne: kas pasikeis Europoje

Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis sambūris (RN), kurio sąrašo priekyje stovėjo skandalingosios Marine Le Pen globotinis 28-erių Jordanas Bardella, gavo 30 iš 81 Prancūzijai skirtos vietos EP.

O prezidento Emmanuelio Macrono centristinis aljansas, vadovaujamas jo Atgimimo partijos, turės tiktai 13 europarlamentarų. Dienraštis „Financial Times“ prancūzų balsavimo rezultatus pavadino politinėmis skerdynėmis. Apskritai Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos sugebėjo gauti 40 proc. balsų.

Po triuškinamo pralaimėjimo E.Macronas paleido šalies parlamentą, paskelbdamas pirmalaikius Nacionalinės Asamblėjos – parlamento žemųjų rūmų – rinkimus birželio 30 d.

„Kraštutinių dešiniųjų partijos atstovauja Prancūzijos skurdinimui ir žeminimui, – sakė E.Macronas. – Su tokia padėtimi negaliu taikstytis ir elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Nusprendžiau leisti jums pasirinkti. Paleisti Nacionalinę Asamblėją – rimtas ir sunkus sprendimas, bet tai pasitikėjimo veiksmas. Pasitikėjimo jumis, brangūs tautiečiai, ir prancūzų gebėjimu pasirinkti geriausiai sau ir ateities kartoms.“

RN sieks laimėti daugumą parlamente ir išrinkti partijos lyderį J.Bardellą Prancūzijos ministru pirmininku. Kas šis jaunas politikas, pasiekęs stulbinantį rezultatą EP rinkimuose?

J.Bardella gimė italų darbininkų šeimoje 1995 m. Paryžiaus priemiestyje Sen Deni, kuris į žiniasklaidos antraštes nuolat patenka dėl narkotikų prekeivių ir smurtinių nusikaltimų.

Vis dėlto baigęs mokyklą jaunuolis sugebėjo įstoti į prestižinį Sorbonos universitetą, kur studijavo geografiją. Tačiau jau trečiame kurse metė mokslus, kad galėtų atsiduoti politikai.

Būdamas 16 metų jis prisijungė prie kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio fronto, kur greitai kilo partinės karjeros laiptais.

Per 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimus J.Bardella buvo M.Le Pen kampanijos komandos narys.

2018-ųjų pavasarį J.Bardella ėmė vadovauti partijos jaunimo organizacijai. Tais pačiais metais Nacionalinis frontas pakeitė pavadinimą į Nacionalinį sambūrį, o jaunoji partijos žvaigždė pradėjo dažnai mirgėti televizijos ekranuose.

2019 metų EP rinkimuose RN, kurio sąrašui irgi vadovavo J.Bardella, užėmė pirmąją vietą, surinkęs 23,34 proc. balsų ir gavęs 22 iš 79 Prancūzijai skirtų vietų.

Taip 23-ejų politikas tapo europarlamentaru.

Per vienus televizijos debatus J.Bardella buvo apkaltintas noru sugriauti ES. Jis atkirto: „Nesu prieš Europą. Aš prieš tai, kaip Europa veikia.“

Per pirmą kadenciją Briuselyje J.Bardella nebuvo aktyvus – nedalyvavo daugumoje savo EP komiteto posėdžių. Kolegė iš Prancūzijos Manon Aubry jį pavadino europarlamentaru-vaiduokliu.

O štai partijoje J.Bardella toliau liko pastebimas: 2021 m. tapo M.Le Pen pavaduotoju per jos naują prezidento rinkimų kampaniją, o 2022 m. lapkritį buvo išrinktas RN pirmininku.

Taip J.Bardella tapo naujuoju Prancūzijos dešiniųjų veidu, nors RN vis dar siejamas pirmiausia su M.Le Pen, išlaikančia didžiulę įtaką.

Dabar J.Bardella – vienas populiariausių Prancūzijos politikų, ypač tarp Z kartos, kuriai priskiriami gimusieji po 2003-iųjų.

Per pastaruosius trejus metus J.Bardellos sekėjų skaičius socialiniame tinkle „TikTok“ viršijo milijoną.

Pernai J.Bardella buvo vienintelis politikas, patekęs į žurnalo „JDD“ sudarytą populiariausių Prancūzijos žmonių 50-uką.

„RN lyderis tapo socialinių tinklų žvaigžde, tuo pat metu išvengdamas politikos“, – paradoksą įvertino „JDD“.

Daugelyje į „TikTok“ keliamų vaizdo įrašų J.Bardella geria baruose, pritaiko populiarią muziką, nepraleisdamas progos pasidalyti savo audringo gyvenimo akimirkomis šalia besišypsančių merginų arba su savo mentore M.Le Pen.

O prancūzų žiniasklaida publikuoja straipsnius su tokiomis antraštėmis kaip „Superžvaigždė Bardella“, „Kraštutinės dešinės prekės ženklo keitimas“ ar „Ypač ryškus populizmas“.

J.Bardella turi ir daug rėmėjų vyresnėse amžiaus grupėse: apklausos rodo, kad jį palaiko 40 proc. 50–59 metų bei 31 proc. 60–69 metų prancūzų.

„Jo lengvumas, entuziazmas, kurį galite jausti šiandien... Ilgai dirbome to siekdami“, – sėkmingo J.Bardellos įvaizdžio paslaptį atskleidė RN viešųjų ryšių specialistai.

Šių metų EP rinkimai parodė, kad išaugo dešiniųjų frakcijų palaikymas: „Identitetas ir demokratija“ padidino savo atstovavimą nuo 47 iki 58 mandatų, o Europos konservatorių ir reformuotojų frakcija – nuo 68 iki 73.

„Identitetas ir demokratija“ yra kraštutinių dešiniųjų ir euroskeptiškiausia grupė, kurią sudaro Prancūzijos RN, Italijos „Lygos“, Austrijos laisvės partijos atstovai.

Frakcija pasisako už griežtesnę sienų apsaugą nuo nelegalių imigrantų, krikščioniškojo paveldo ir tapatybės stiprinimą, skambina pavojaus varpais dėl galimo Europos islamizavimo.

„Identitetui ir demokratijai“ priklausančios partijos nori sumažinti ES institucijų, pirmiausia Europos Komisijos (EK) ir Europos Vadovų Tarybos (EVT), įtaką ir, atvirkščiai, stiprinti atskirų šalių suverenitetą. Įstatymų leidybos požiūriu frakcijos nariai balsuoja prieš beveik visas EP liberaliosios daugumos iniciatyvas, oficialiai nepritaria Europos Žaliajam kursui – planui iki 2050 m. sumažinti kenksmingų teršalų išmetimą iki nulio, kurį EP priėmė 2020 m.

Ši frakcija taip pat balsavo prieš Europos tėvų sertifikatą – projektą, įpareigojantį ES šalis, kurios neįteisina LGBT santuokų ir įvaikinimo, teisiškai pripažinti tokias šeimas.

Kita dešiniųjų frakcija, kuri per šiuos rinkimus sutvirtėjo, yra Europos konservatoriai ir reformatoriai. Ji laikoma nuosaikesne nei „Identitetas ir demokratija“, nesileidžia į atvirą konfrontaciją su Briuseliu ir neskatina esminės ES pamatų peržiūros.

Tačiau frakcija palaiko pabėgėlių antplūdžio į ES ribojimą ir tradicinių vertybių stiprinimą.

„Šeimos institutas yra kertinis visuomenės akmuo. Mes esame už amžinų tradicijų grąžinimą, biologinės ir socialinės tikrovės pripažinimą bei tradicinę moters ir vyro vertę. Norime sustiprinti šeimos instituciją ir apsaugoti žmogaus gyvybę – nuo jos atsiradimo iki pabaigos“, – teigiama Europos konservatorių ir reformatorių programoje.

Dėl šių priežasčių frakcija aktyviai pasisako prieš moterų teisės į abortą įtraukimą į ES Pagrindinių teisių chartiją – ši iniciatyva dabar svarstoma EP.

Pagrindiniai veikėjai frakcijoje yra dabartinės Italijos premjerės Giorgi Meloni „Italijos broliai“, Lenkijos „Teisė ir teisingumas“ bei daug kitų konservatyvių partijų.

Europos konservatoriai ir reformatoriai taip pat laikosi solidaresnės pozicijos su europarlamentarų dauguma Maskvos ir Minsko atžvilgiu, kai kalbama apie EP rezoliucijas, smerkiančias Vladimiro Putino ir Aliaksandro Lukašenkos režimų veiklą.

Pavyzdžiui, šių metų vasarį EP patvirtino rezoliuciją, smerkiančią naujausią aktyvistų persekiojimo ir areštų bangą Baltarusijoje. Visi konservatoriai ir reformatoriai balsavo „už“, tačiau „Identiteto ir demokratijos“ deputatai buvo prieš arba susilaikė.

Šios dvi dešiniosios frakcijos taip pat nesutaria dėl paramos Ukrainai. Balsuojant dėl ilgalaikio ES biudžeto, kuriame buvo numatyta 50 mlrd. eurų Kijevui, patvirtinimo beveik visi Europos konservatorių ir reformatorių nariai balsavo už, o „Identiteto ir demokratijos“ atstovai vėl arba nepritarė iniciatyvai, arba susilaikė.

Nepaisant to, kad kraštutinių dešiniųjų partijų proveržio EP rinkimuose nebuvo, jos bene vienintelės, surinkusios daugiau balsų nei iki šiol ir atitinkamai gavusios papildomų mandatų.

Iš tradicinių politinių jėgų, sudarančių EP branduolį, sėkmės sulaukė tiktai didžiausia – Europos liaudies partijos frakcija, apimanti konservatyvias, bet proeuropietiškas partijas, pirmiausia krikščionis demokratus.

Šioje frakcijoje gausiai atstovaujama Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai (CDU), kuriai anksčiau vadovavo buvusi kanclerė Angela Merkel. Šiuo metu CDU yra opozicijoje Vokietijos socialdemokrato kanclerio Olafo Scholzo vyriausybei, tačiau dabartiniuose EP rinkimuose laimėjo didele persvara.

Apskritai Europos liaudies partija, priešingai nei prognozuota, ne tik išlaikė, bet ir šiek tiek padidino savo atstovavimą – nuo 177 iki 186 vietų.

Ši frakcija remia dabartinę EK pirmininkę Ursulą von der Leyen ir tikimasi, kad balsuos už jos kandidatūrą liepą vyksiančiuose rinkimuose į EK – faktinės ES vyriausybės – vadovo postą.

Bet EP centro kairėje – liūdesys: šių politinių jėgų atstovai prarado dešimtis mandatų. Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija prarado 5 vietas ir turės 135 mandatus naujoje EP sudėtyje.

„Atnaujinkime Europą“ jungia daug jaunomis vadinamų partijų, įskaitant E.Macrono Atgimimo partiją.

Ši frakcija prarado daugiausia mandatų – nuo 102 iki 79.

„Identitetas ir demokratija“ būtų laimėjusi dar daugiau kėdžių, jeigu ne įvykiai prieš rinkimus.

Jiems artėjant frakcija iš savo gretų pašalino kraštutinę dešiniąją „Alternatyvą Vokietijai“ (AfD).

Priežastis buvo AfD atstovo, „Identiteto ir demokratijos“ frakcijos nario Maximiliano Kraho pareiškimas. Interviu Italijos „La Repubblica“ jis tvirtino, kad ne visi SS karininkai nacistinėje Vokietijoje buvo nusikaltėliai.

„Identitetas ir demokratija“ paskelbė pareiškimą, jog nenori būti susijusi nei su šiuo konkrečiu parlamentaru, nei su visa jo partija. Aktyviausiai už AfD pašalinimą pasisakė M.Le Pen, dar visai neseniai vadovavusi antrai pagal dydį frakcijos grupei po AfD – prancūzų RN.

Kita galima priežastis, kodėl „Identitetas ir demokratija“ nusprendė atsiriboti nuo AfD, – neseniai kilęs skandalas dėl Kremliaus sukurto įtakos Europos politikams tinklo „Europos balsas“, kuriame figūravo šios Vokietijos partijos nariai.

AfD atstovai sudarė beveik 15 proc. „Identiteto ir demokratijos“ frakcijos, kuriai vokiečių kolegų pašalinimas rinkimų išvakarėse sudavė rimtą smūgį.

Tiesa, „Identiteto ir demokratijos“ lyderiai prieš rinkimus bandė sustiprinti savo pozicijas. Gegužės pabaigoje M.Le Pen pakvietė Europos konservatorių ir reformuotojų pirmininkę G.Meloni susivienyti.

„Tai būtų labai naudinga, – sakė Le Pen. – Jeigu pasiseks, galime tapti antra pagal dydį grupe EP. Neturėtume praleisti šios progos.“

Tačiau susivienijimas neįvyko – G.Meloni nesiryžo prisijungti prie radikalesnės ir euroskeptiškesnės frakcijos.

Europos universiteto instituto (Italija) profesorius Filipas Kostelka mano, kad Italijos premjerė nesutiko suartėti su „Identitetu ir demokratija“ ir todėl, kad nenorėjo pabloginti santykių su EK vadove U.von der Leyen: „G.Meloni tikriausiai tikisi, kad EK pirmininkei gali prireikti jos frakcijos balsų, kai U.von der Leyen sieks perrinkimo. Mainais už tokią paramą G.Meloni partija gali gauti, pavyzdžiui, įtakingą poziciją EK ar kitoje Europos institucijoje.“

Radikalių dešiniųjų EP padaugėjimas gali apsunkinti ES įstatymų, kuriems jie tradiciškai prieštarauja, priėmimą.

„Tai yra Žaliasis kursas, perėjimas prie alternatyvių energijos šaltinių ir migracija“, – vardijo Liza Saris, Europos politikos centro (Belgija) tyrėja.

Bet politikos eksperto Nikolai von Ondarzos teigimu, dvi dešiniosios partijos, sustiprinusios savo pozicijas EP, nebūtinai veiks kaip vieningas frontas: „Kalbant apie teisės aktus, Europos konservatoriai ir reformuotojai neretai randa kompromisus su kitomis EP frakcijomis, o „Identitetas ir demokratija“ dažniausiai veikia kaip fundamentali opozicija.“

Nepaisant to, politinis EP centras vis tiek pasislinks į dešinę, įsitikinusi L.Saris: „Daugelis dešiniosios ideologijos postulatų bus laikomi norma, o centristinės partijos judės jų kryptimi.“

Tuo pat metu EP yra ne vienintelė ES įstatymų leidžiamoji institucija, o savotiški žemieji rūmai. Įstatymus rengia EK ir pirmiausia balsuojama Parlamente, o paskui – Europos Sąjungos Taryboje (EST). Ši neturi nuolatinių narių – jie keičiasi priklausomai nuo priimamo įstatymo.

Jeigu tai, pavyzdžiui, bus aplinkosaugos iniciatyvos, EST sudarys 27 ES aplinkos ministrai.

Dabartinis EP poslinkis į dešinę EST paveikia mažiau, nes joje dalyvauja ES šalių ministrai, o kraštutinės dešinės partijos ten menkai atstovaujamos.

Priežastis – nerašyta Europos valstybių nuostata su radikalais nesileisti į koalicijas.

Tačiau bėgant metams ir augant dešiniųjų populiarumui tarp gyventojų Europos centristiniams judėjimams tapo vis sunkiau laikytis tokios pozicijos. L.Saris kaip pavyzdį pateikia Nyderlandus, kur centristinės partijos po šešis mėnesius trukusių derybų paskelbė formuojančios valdančiąją koaliciją su pernai parlamento rinkimus laimėjusia kraštutine dešiniąja Laisvės partija.

„Tai, kas dabar vyksta Nyderlanduose, prieš dešimtmetį būtų buvę tiesiog neįsivaizduojama. Europa visada stengėsi išstumti kraštutinę dešinę iš politinių debatų. Net ir šiais laikais tai įmanoma“, – sakė L.Saris.

Europos Parlamente posėdžiauja visų 27 ES šalių deputatai, kurie sudaro frakcijas ir politines grupes. Pagrindinės iš jų yra Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija (centro dešinė, vienija dešiniąsias liberalias ir nuosaikias konservatorių partijas), Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija, Europos konservatorių ir reformuotojų frakcija, frakcija „Identitetas ir demokratija“ (jungia populistines ir nacionalistų partijas), frakcija „Atnaujinkime Europą“ (liberalios jėgos), Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji ir Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas. Kai kurie europarlamentarai nepriklauso jokiai frakcijai.

EP balsuoja dėl bendrųjų Europos įstatymų ir iniciatyvų. Naujajame Parlamente dirbs 720 deputatų, kiekvienos šalies atstovavimas nustatomas pagal specialią pagrindinėse ES sutartyse numatytą tvarką, tačiau iš esmės atitinka atskirų šalių gyventojų dalį: daugiausia europarlamentarų deleguoja Vokietija (96), Prancūzija (81), Italija (76) ir Ispanija (61). Lietuva gauna 11 mandatų, o mažiausiai – po 6 – turi Kipras, Liuksemburgas ir Malta. Kiekvienos šalies deputatų politinė priklausomybė nustatoma pagal toje šalyje vykusių rinkimų į EP rezultatus.