E.Macrono požiūris į Ukrainos karo veiksmus dažnai pasirodydavo nesuprantamas sąjungininkams, kurie stebėjosi, kodėl Prancūzija, regis, apsidraudžia, siekdama dialogo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir skelbdama, kad Maskvai reikia „saugumo garantijų“.
Nors Vokietijos kancleris Olafas Scholzas sulaukė skaudžios kritikos dėl lėto sprendimo siųsti tankus „Leopard 2“ į Ukrainą, Paryžiaus indėlis į bendras karo pastangas tiek absoliučiais skaičiais, tiek bendrojo vidaus produkto procentais buvo gerokai mažesnis nei Berlyno, rodo praėjusių metų pabaigoje atnaujintas Kylio pasaulio ekonomikos instituto sudarytas reitingas.
Net atsižvelgiant į naujausią E.Macrono pažadą tiekti haubicas CAESAR ir kartu su Italija oro gynybos sistemą MAMBA, tikėtina, kad bendros Prancūzijos paramos pastangos 2023 m. išliks gerokai mažesnės nei didžiausių pagalbininkių.
„Politico“ duomenimis, Lenkija pažadėjo skirti daugiau kaip 3 mlrd. eurų paramos, o Jungtinė Karalystė – daugiau kaip 7 mlrd. eurų. Palyginimui, Prancūzija pasiūlė 1,4 mlrd. eurų – pagal BVP procentinę dalį šalis yra gerokai žemiau Vakarų sąjungininkių.
Kai V.Zelenskis praėjusią savaitę išvyko iš Ukrainos aplankyti Vakarų lyderių, Paryžius oficialaus kvietimo nepateikė – ir susitikimas su E. Macronu galėjo ir neįvykti. Prancūzijos prezidentas iš pradžių planavo vakarą praleisti teatre su žmona. Tik tada, kai padėjėjai pamatė filmuotą medžiagą apie iškilmingą V.Zelenskio kalbą Vestminsterio salėje Londone, jie skubiai išsiuntė kvietimą ir susitarė dėl vėlyvo vakaro vizito Paryžiuje, dienraščiui „Politico“ atskleidė Eliziejaus pareigūnas.
Nenuostabu, kad V.Zelenskis vos neaplenkė Paryžiaus.
Paklausti, kodėl Prancūzija kartais laikosi skirtingo kelio Ukrainos klausimu, palyginti su kitais Vakarų sąjungininkais, Prancūzijos pareigūnai gynė E.Macroną. Duodamas interviu Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as sakė, kad buvo prasminga pasikalbėti su V.Putinu prieš invaziją, norint „atimti iš jo bet kokius potencialius argumentus ar pretekstus“.
„Buvo arba tai, arba nieko nedaryti. E. Macronas nusprendė eiti diplomatijos keliu – nemanau, kad galime jį dėl to kaltinti“, – pridūrė Prancūzijos diplomatas.
Kalbant apie menką Prancūzijos indėlį į karo veiksmus, pareigūnai gynėsi, kad Paryžius, kaip pagrindinė žemyninės Europos karinė galia, turi kitų saugumo įsipareigojimų, būtent ginti pietinį Europos flangą, ir privalo išlaikyti tam tikrus pajėgumus. Jie sako, kad siųsti Prancūzijos tankus „Leclerc“ nėra prasmės, nes jie nebegaminami ir negali būti lengvai pakeisti.
Tačiau paklausti, ar Prancūzija yra lyderė Ukrainos klausimu, tie patys pareigūnai gūžčiojo pečiais.
Tarptautinio strateginių studijų instituto vyresniojo patarėjo Francois Heisbourg'o nuomone, neužtikrintas E.Macrono požiūris į karo veiksmus Ukrainoje yra iššvaistyta galimybė ne tik kalbant apie kietąją jėgą, bet ir apie didesnius E.Macrono siekius, išdėstytus jo 2017 m. kalboje Sorbonos universitete, siekiant tapti Europos lyderiu.
„2022-ieji buvo neišnaudotų progų metai“, – sakė F.Heisburgas. – E.Macronas 15 dienų praleido vaikščiodamas ir visiems, kas tik klausėsi, sakydamas, kad Rusijai reikia saugumo garantijų, tarsi Rusija pati negalėtų jų paprašyti“.
„E.Macronas vis dar gali atsigriebti už prarastą laiką, tačiau tam būtina išankstinė sąlyga – itin užtikrintas požiūris į Ukrainą, o po to – atstatyti savo legitimumą tarp Vidurio Europos valstybių “, – kalbėjo jis.
Atviras kelias Prancūzijai
Ironiška tai, kad geopolitiniu požiūriu Paryžius retai kada turėjo geresnę progą vadovauti Europai.
Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos, o Olafo Scholzo Vokietiją suvaržius koalicinės vyriausybės stabdžiams ir Berlyno priklausomybės nuo Rusijos energetiks poveikiui, buvo pašalintos didžiausios atsvaros Prancūzijos dominavimui.
„Prancūzija, priešingai, turėjo stabilią vyriausybę ir santykinę energetinę nepriklausomybę, nes anksti pradėjo naudoti branduolinę energiją. Kalbant apie Paryžiaus padėtį Europoje, „kelias buvo atviras“, – sakė F.Heisburgas.
Tam tikra prasme E.Macronas pasinaudojo šia galimybe. Paryžius bene garsiausiai pasisakė už ryžtingą ES atsaką į JAV prezidento Joe Bideno parengtą Infliacijos mažinimo aktą – stambų subsidijų paketą ekologiškam verslui. Lapkritį vykdamas į Vašingtoną Prancūzijos prezidentas labai priminė Europos vadovą, kuris reiškia pretenzijas prekybos varžovui – ir parveža namo rezultatus visai ES.
Tačiau Prancūzijos bandymai tapti ES ekonomine lydere nevirto platesniu siekiu tapti Europos saugumo garantu ir konsensuso formuotoju.
„Niekas nepakeitė Angelos Merkel prie Tarybos stalo“, – „Politico“ teigė vienas Rytų Europos diplomatas, paklaustas, kas šiuo metu vadovauja ES.
F.Hollande'as ir keli diplomatai apgailestavo dėl pablogėjusių Prancūzijos ir Vokietijos ryšių valdant E.Macronui, sakydami, kad tai pakenkė bloko nuoseklumui ir bet kokioms viltims dėl labiau integruoto požiūrio į gynybą.
Artėjant pirmosioms karo Ukrainoje metinėms, E.Macronas ėmėsi kur kas ryžtingiau remti Kijevą. Savo naujametiniame kreipimesi jis pažadėjo ukrainiečiams padėti iki pergalės – taip retoriškai pakeisdamas teiginį „Rusija negali laimėti karo“.
Jis paliko atviras duris ukrainiečių lakūnų mokymui naudotis Vakarų naikintuvais ir reikšmingai prisidėjo prie priešraketinės gynybos sistemos MAMBA kūrimo.
„Pergalės link, taikos link, Europos link“, – rašė jis tviteryje per V.Zelenskio vizitą Paryžiuje.
Tačiau Prancūzija taip pat išlieka viena skeptiškiausių ES šalių, kai kalbama apie Ukrainos priėmimą į bloką, o jos bendras indėlis vis dar menkesnis, palyginti su kitomis šalimis.
E.Macronui dar liko treji kadencijos metai – daug laiko padidinti Prancūzijos indėlį vardan Ukrainos pergalės.
Tačiau dėl gatvių protestų, susijusių su planuojamomis pensijų reformomis, auksinė proga blėsta.
Parengta pagal „Politico“ inf.
