Tai skamba kaip dabarties žiniasklaidos antraštės, bet šios prognozės buvo išdėstytos 1973-iaisiais pasirodžiusioje juostoje „Žaliasis Soilentas“ („Soylent Green“) – distopiniame filme, vaizduojančiame fantastinį ateities pasaulį, paveiktą įvairių technologijų, žmonių sukeltų katastrofų ir atsainaus požiūrio į gyvenamąją aplinką.
Šimtai filmų bandė modeliuoti ateitį, tačiau daugumai nelabai pavyko.
1992 metais išleistas „Freejack“ įsivaizdavo, kad iki 2009-ųjų paplis laiku keliaujantys žudikai, o 1997 m. kino teatrų kasų bomba „Laiškanešys“ („The Postman“) prognozavo, jog 2013-ieji bus poapokaliptiniai metai.
To neįvyko. Tačiau atrodo, kad su „Žaliuoju Soilentu“ kone prieš 50-metį Holivudo prognozuotojai kirto tiesiai į taikinį.
Pranašiškas filmas
1972 metais „Beždžionių planetos“ („Planet of the Apes“) kūrėjai išleido ketvirtąjį filmą „Beždžionių planetos užkariavimas“ („Battle for the Planet of the Apes“).
Veiksmas vyksta 1991-aisiais: Žemė yra mirtinos pandemijos gniaužtuose. Šiuo atveju kiekvienas galime išvesti savas paraleles su AIDS, SARS, Zikos virusu ar COVID-19.
Tačiau „Žaliasis Soilentas“, paremtas Harry Harrisono romanu, buvo dar baisiau pranašiškas.
Veiksmas vyksta anuomet tolimoje 2022-ųjų ateityje. Filme vaidina Charltonas Hestonas, pagarsėjęs Mozės vaidmeniu 1956 m. juostoje „Dešimt įsakymų“ („The Ten Commandments“).
Ch.Hestono personažas „Žaliajame Soilente“ yra Niujorko policijos detektyvas Frankas Thornas.
Jam pavedama ištirti turtingo ir įtakingo Williamo R.Simonsono, korporacijos „Soylent Corporation“ valdybos nario, nužudymą.
Tokia yra siužeto ašis, bet panagrinėkime, kurios šio filmo socialinės prognozės išsipildė dabar, kai pasiekėme 2022-uosius.
Siūlomas sintetinis maistas
Nuo tada, kai 1962 metais pasirodė animacinis serialas „Džetsonai“ („The Jetsons“), televizijos laidose ir filmuose dažnai vaizduoti žmonės, įprastą maistą savanoriškai iškeičiantys į vienokias ar kitokias mitybos tabletes.
O „Žaliajame Soilente“ šis pokytis vyksta iš būtinybės: dėl per didelio vartojimo atsiranda šviežių produktų trūkumas.
Salotų kuokštas, du pomidorai ir poras už 279 JAV dolerius, o jautienos gabaliukas – išvis neprilygstama prabanga.
Todėl didžioji visuomenės dalis priversta gyventi iš „Soylent“ korporacijos gaminamų produktų, kuriuose yra „daug energijos turinčio daržovių koncentrato“ – vienas pagyvenęs klientas filme juos pavadino „beskoniu ir bekvapiu šlamštu“.
Naujausias korporacijos dirbtinis valgis yra „Soylent Green“ – „stebuklingas maistas iš energetiškai turtingo planktono, surinkto pasaulio vandenynuose“.
„Soylent Green“ pasirodo toks populiarus, kad jo pradeda trūkti ir todėl pardavimas apribojamas iki vienos dienos per savaitę, o su šio produkto pristigusia ir todėl riaušes keliančia alkana minia žiauriai susidoroja policija.
Bet detektyvas Frankas Thornas išsiaiškina, kad viskas nėra taip, kaip pateikiama: galiausiai padaromi siaubingi atradimai.
Paaiškėja, kad vandenynai miršta ir nebegali gaminti planktono, iš kurio sukurtas „Soylent Green“, todėl korporacija produkto gamyboje naudoja mirusių žmonių palaikus. Jie gaunami iš griežtai saugomų atliekų tvarkymo fabrikų užmiestyje.
Ši kraupi filmo atomazga neatgrasė sutelktinio finansavimo platformų 2013 m. investuoti į realų maisto pakaitalų startuolį „Soylent“, įkurtą inžinieriaus-programuotojo Robo Rhineharto.
Šiandien „Soylent“ galima įsigyti miltelių ir batonėlių pavidalu. Produktas „pagal daugelį sveikos mitybos punktų atitinka JAV Maisto ir vaistų administracijos nustatytus standartus“, – pranešta 2014 m.
Tiesa, „Soylent Nutrition“ 2016 m. laikinai teko stabdyti pardavimą, kai pranešimai apie virškinamojo trakto ligas buvo susieti su produktuose naudotais miltais, pagamintais iš vandens augalų, – nevisiškai iš planktono, bet panašiai.
Dabar „Soylent“ produkcijos galima įsigyti internetu ir JAV prekybos tinkluose, įskaitant milžinus „Walmart“ bei „7-Eleven“, tačiau šis maisto pakaitalas dar tikrai nesukėlė tokio vartotojų ažiotažo kaip bendravardis 1973 metų filme.
Netrūksta ir skirtumų
Juosta „Žaliasis Soilentas“ prasideda tokiais vaizdais: žmonių minios šurmuliuoja ant išklypusių šaligatvių, automobilių spūstis gaubia smogas.
Filme sakoma, kad Niujorke – 40 mln. gyventojų.
Susierzinęs detektyvas Frankas Thornas vienu metu tarsteli: „Vien Manhatane yra 2 milijonai bedarbių vaikinų, tiesiog laukiančių mano darbo!“
Tarp rodomo 1973 m. filme ir dabartinio gyvenimo Niujorke yra panašumo.
Pernai birželį Manhataną užplūdo benamiai, kai miestas bandė sumažinti prieglaudų gyventojų skaičių. Ir, kaip parodyta juostoje, policija gali būti efektyvi (arba pernelyg uoli – nelygu jūsų požiūris), kai reikia išvaikyti protestuotojus.
Laimė, filmo prognozės dėl nusikalstamumo įsisiautėjimo nepasitvirtino: detektyvas Frankas Thornas pažymi, kad mieste registruojamos 137 žmogžudystės per dieną, o realioje Niujorko policijos departamento ataskaitoje 2021 m. gruodžio 27 d.–2022 m. sausio 2 d. laikotarpiu užfiksuoti 5 nužudymai.
Dabarties Niujorko superturtuoliai realiai turi geresnes sąlygas nei filme, kur jiems tenka gyventi kone tvirtovėmis paverstuose apartamentuose norint laikytis toliau nuo masių.
„Žaliajame Soilente“ prabangiame daugiabutyje kiekvienos durys yra automatinės, durininkas vilki ryškiai rožinius drabužius, o malonumo viršūnė – gaivus dušas.
Šie vaizdai pusės amžiaus senumo kine – ne visai tie privatūs vyno rūsiai ir automobilio įvažiavimo pločio paradiniai įėjimai, kuriuos dabar galima pamatyti prestižiniuose Niujorko būstuose.
Pražūtinga klimato kaita
Galbūt paveiktas 1972 m. karščio bangos JAV šiaurės rytuose ir pirmosios naftos krizės aštuntojo dešimtmečio pradžioje filmas „Žaliasis Soilentas“ vaizduoja tvankią ateitį, kai temperatūra niekada nenukrinta žemiau negu 32 laipsniai.
Šaldytuve genda margarinas, o ore tvyro bjaurus smogas, priversdamas paskutinius likusius miesto medžius dengti palapinėmis.
Neaišku, ar šios negandos nulemtos žmonijos klaidų, ar stichinių nelaimių, bet iš romano, pagal kurį buvo sukurtas šis filmas, galima numanyti, kad jos kilo būtent dėl žmonių veiksmų.
Detektyvui Frankui Thornui tokia išdeginta egzistencija yra normalu – jis juk užaugo karštame XXI amžiuje. Bet detektyvas vis tiek pasijunta tarsi užhipnotizuotas, kai turtingos nužudytos aukos namuose aptinka šviežią muilą ir oro kondicionierių, kuris gali kambarį padaryti „šaltą, kokia būdavo žiema“.
Realybėje, žinoma, klimato katastrofa neapsiriboja miestais. Kolorado valstijoje neseniai siautėjo laukiniai gaisrai, šimtus žmonių palikę be namų, o didžiulė Jungtinių Valstijų vakarų dalis nuo Naujosios Meksikos iki Aidaho yra sausros gniaužtuose.
Didžioji Britanija užfiksavo šilčiausią naujametę naktį per visą stebėjimų istoriją.
Praėjusį lapkritį Naujajame Delyje buvo įvestas laikinas karantinas – ne dėl koronaviruso, o siekiant sušvelninti liūdnai pagarsėjusią Indijos sostinės oro taršą.
Pasirinko eutanaziją
Maisto stygius, stulbinanti nelygybė, alinanti temperatūra ir miegančių benamių pilnos laiptinės – gyvenimas juostoje „Žaliasis Soilentas“ nepanašus į iškylą. Galbūt todėl valdžia filme įteisino eutanaziją.
Iš nužudyto „Soylent“ valdybos nario namuose rastų dokumentų sužinojęs siaubingą naujojo korporacijos produkto gamybos paslaptį detektyvo Franko Thorno bičiulis – buvęs koledžo profesorius Solas Rothas (aktorius Edwardas G.Robinsonas) taip sukrėstas, kad nusprendžia „grįžti į Dievo namus“.
Klinikoje jį pasitinka žavinga asistentė. Vyro prašoma pasirinkti mėgstamą spalvą ir garso takelį, jis išgeria gurkšnį medicininio preparato ir gulasi į lovą, o slaugė nuspaudžia du pulto mygtukus (beje, pats E.G.Robinsonas mirė praėjus 12 dienų po filmavimo pabaigos).
Atvykusį per vėlai, kad išgelbėtų Solo Rotho gyvybę, bet dar spėjusį atsisveikinti su bičiuliu Franką Thorną užburia eutanazijos proceso metu televizoriaus per visą sieną rodomas vaizdų ir muzikos montažas – seniai išnykę miškai, laukiniai gyvūnai, upės, vandenynų gyvybė. Detektyvas realybėje niekada nėra matęs tokių dalykų.
Tuo metu pasaulyje nebuvo kalbos apie legalią eutanaziją, o dabar ji jau įteisinta Kanadoje, Kolumbijoje, Australijoje, kai kuriose Europos dalyse.
Šveicarijos įstatymai leidžia savižudybę su medikų pagalba nenustatant minimalaus amžiaus, diagnozės reikalavimo ar atitinkamų simptomų.
Vaizdo žaidimų aušra
Tuo metu, kai Frankas Thornas leidžia laisvalaikį mėgaudamasis pupelėmis, salotomis ir obuoliais, kuriuos jis pavogė iš nusikaltimo vietos, „Žaliojo Soilento“ elitas turi naujesnį būdą atsipalaiduoti – vaizdo žaidimus.
Prabangiame „Soylent“ valdybos nario bute elegantiškoje spintelėje yra „Computer Space“, realiame gyvenime 1971 metais tapusi pačia pirmąja veiksmo žaidimų konsole, kuri veikė įmetant monetas.
„Computer Space“ atrodo labai primityvus įrenginys, palyginus su 2022 m. siūlomu aukštųjų technologijų spektru pabėgti nuo realybės.
Tačiau ar mūsų pasaulis tikrai toks niūrus, kaip prieš 49 metus išpranašavo filmas?
„Žaliasis Soilentas“ galbūt ir nėra labiausiai bauginantis žvilgsnis į rytojų – ši garbė turbūt amžinai priklausys britų režisieriaus Micko Jacksono apokaliptinei karo dramai „Siūlai“ („Threads“, 1984 m.) su nepakartojamu pasakojimu apie branduolinę katastrofą. Tačiau „Žaliasis Soilentas“ nuspėjo, kokie bjaurūs galime tapti, jei ir toliau leisimės užvaldomi godumo.
Parengta pagal „The Washington Post“ inf.
