Juos sieja tai, kad Rusija taip be atodairos ir žūtbūtinai siekia įtvirtinti savo kontrolę pusiasalyje, jog tos jos pastangos visomis kryptimis ir išsilieja gamtinėmis bei humanitarinėmis katastrofomis, o taip pat – ir naujais kariniais incidentais jau nebe tik su Ukraina, bet ir pagrindinėmis Vakarų bei NATO valstybėmis.
Kartu tai rodo, kiek iš tiesų yra vertos ir kokios yra naivios viltys, jog su Rusijos režimu įmanomas „dialogas“ ne tik dėl karo Ukrainoje ar Krymo okupacijos, bet ir bet kokiais kitais klausimais.
Juk apie tariamą karinį incidentą su britų laivu Rusija paskelbė kone iš karto po „visaapimančiam dialogui“ ir „santykių normalizavimui“ skirto Kremliaus šeimininko Vladimiro Putino ir JAV prezidento Joe Bideno susitikimo. Taip pat – Europos Sąjungoje vykstant audringoms diskusijoms ir politinėms kovoms dėl netikėto Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymo pradėti „dialogą“ su V.Putinu ir Rusija.
Šias kovas Vokietijos ir Prancūzijos vadovai bent kol kas pralaimėjo – neatmestina, kad savo vaidmenį suvaidino ir tas demonstratyvus „incidentas“.
Bet kokiu atveju, visa tai eilinį kartą primena, kad okupuotą Krymą Rusija siekia kuo greičiau paversti savo kolonistų prikimšta karine baze, taip jį mirtinai pririšant prie „žemyninės Rusijos“ ir net jį paverčiant pagrindine tvirtove visame Juodosios jūros regione. Kam ji skirta? Žinoma, karui ir su Ukraina, ir su Vakarais.
Norėjo vandens – gavo
Kai kuriuos Krymo pakrantės miestus, tokius, kaip, pavyzdžiui, Jalta, neseniai užlieję ir nusiaubę potvyniai pirmiausia įvairių šalių visuomenėse – taip pat ir Rusijoje – sukėlė ironijos bangą.
„Nors ir akmenys iš dangaus – mes gimtinėje!“, – tokiu propagandiniu šūkiu iš karto po okupacijos Rusija ir jos marionetinė Krymo „valdžia“ stengėsi parodyti, jog laimingi pusiasalio gyventojai pasiryžę bet kokiems sunkumams.
„Štai jums ir akmenys – juk norėjote?“, – tokie ir panašūs komentarai socialiniuose tinkluose ir viešojoje erdvėje lydėjo nuotraukas iš Krymo, kuriose užfiksuotos ne tik vandeniu apsemtos, bet ir betono nuolaužomis bei akmenimis užneštos gatvės.
Be to, panašiai šaipytasi ir iš vis aštrėjančios kitos Krymo problemos – gėlo vandens trūkumo. „Štai jums vandens iki kaklo!“, – taip kalbėjo ne tik okupantus ir jiems lojalią pusiasalio gyventojų dalį pašiepiantieji, bet net ir kai kurie Rusijos propagandininkai.
Bet kas lėmė tokią katastrofą, kuri gali grėsti ir tokiais padariniais, kaip užkrečiamų ligų epidemijos?
Viena iš pagrindinių priežasčių nurodoma aplaidus ir korupcinis tiek Rusijos valdžios, tiek jos vietinių marionečių elgesys – metų metais nebuvo valomos kai kurių pagrindinių pusiasalio upių vagos, vietoje nuo potvynių skirtos apsisaugoti infrastuktūros atnaujinimo ir plėtros pinigai buvo merkiami į nereikalingus, tačiau itin brangius kitus „projektus“.
Bet kita svarbia priežastimi įvardijamos nekontroliuojamos ir itin audringos „elitinių gyvenviečių“ statybos, gražiausiose ir kartu ekologiškai trapiausiose pusiasalio vietose nevaldomai statantis namus tiek vietos kolaborantų „elitui“, tiek atvykėliams kolonistams.
Vykdo etninį valymą
Masinės statybos atspindi vieną iš pagrindinių Rusijos okupacinės politikos pusiasalyje tikslų – kuo smarkiau pakeisti jo demografinę struktūrą, naudojant net patį tikriausią etninį valymą.
Pirmiausia iš pusiasalio siekiama išstumti, išvaryti bei priversti pačius emigruoti kuo daugiau net ukrainiečių, bet pagrindinis tokios politikos taikinys – Krymo totoriai.
„Maskvai mes visuomet buvome kliūtis, norint prieiti prie Juodosios jūros. Tad ji visuomet stengėsi mus arba įstumti į tą jūrą, arba tiesiog ištremti, išstumti iš pusiasalio. Taigi, ji dabar daro viską, kad mūsų čia liktų kuo mažiau, nes mes, jos suvokiami, kaip pagrindiniai istoriniai priešininkai, kartu esame bene vieningiausiai proukrainietiškai nusiteikusi Krymo gyventojų dalis.
Taigi, tai, ką ji daro pirmiausia mūsų atžvilgiu – tas teroras ir represijos, siekiant mus priversti kuo masiškiau trauktis iš mūsų tėvynės – yra pats tikriausias etninis valymas. O lygiagrečiai čia vežami ir skatinami važiuoti kolonistai iš pačios Rusijos. Taip ir keičiama visa Krymo demografinė struktūra“, – taip portalui lrytas.lt Rusijos okupacinę politiką aiškino Krymo totorių lyderis, jų parlamento – Medžliso – vadovas Refatas Čubarovas.
Pasak jo, taip siekiama kuo labiau apsunkinti ar net padaryti neįmanomu realų Krymo gražinimą Ukrainai net ir tuo atveju, jei Rusijos diktatūra žlugtų.
Iš esmės taip pat Rusija elgiasi ir okupuotose Donbaso dalyse, kur masiškai dalija savo pasus ir pilietybę.
Tačiau ne mažiau svarbus tokios bet kokių „sudegintų tiltų“ kolonizacinės politikos aspektas – karinis.
Jau seniai akivaizdu, kad Rusija okupuotą Krymo pusiasalį siekia paversti viena didžiule karine baze, kimšte prikimšta įvairiausios ginkluotės ir kariuomenės.
Tai priminė ir incidentas su Jungtinės karalystės kariniu laivu, kuris esą įplaukė į „Rusijos teritorinius vandenis“ netoli Krymo. Rusija pranešė, kad laivas buvo „įspėtas“ atidengus perspėjamąją ugnį ir kariniam lėktuvui numetus kelias bombas jo judėjimo linijoje.
Tuo tarpu Didžiosios Britanijos gynybos ministerija paneigė šiuos pranešimus ir teigė, jog tame rajone tik vyko Rusijos pajėgų karinės pratybos ir apskirtai Krymas bei jo vandenys priklauso Ukrainai.
Galų gale paaiškėjo, jog britų laivas iš tiesų sulaukė rusų perspėjimų bei grasinimų, šalia jo išties skraidė rusų naikintuvai, tačiau ar tikrai jis sulaukė perspėjamosios ugnies ir, svarbiausia, ar jos išsigando, liko neaišku.
Nuomonės, kaip vertinti šį incidentą pasaulyje kardinaliai išsiskyrė. Vieni teigia, jog tai – eilinė Rusijos propagandos pergalė, nors ir ne tokia, kaip tuomet, kai ji užgrobė ukrainiečių laivus. Kiti – jog tai yra britų ir visų Vakarų demonstracija, jog jie nė kiek nepaiso rusų grasinimų nelįsti artyn prie Krymo, tebelaiko jį Ukrainos dalimi ir dar gali pabaksnoti rusams per nosį, demonstruodami savo pranašesnę karinę jėgą.
Ką mato ukrainiečiai?
Vis dėlto, šis karinis incidentas, kaip ir anksčiau plačiai nuskambėjęs Ukrainos karinių laivų užgrobimas Rusijos pajėgomis, tik eilinį kartą priminė, kad Rusija okupuotą pusiasalį labiausiai ir pirmiausiai verčia savo kariniu placdarmu.
O šio esminio proceso nekeičia vienas ar kitas įvykis bei tikras ar tariamas susidūrimas, taip pat jo politinės bei propagandinės interpretacijos.
Būtent tai nuolatos primena ir Ukrainos kariniai bei žvalgybos analitikai, reguliariai pateikiantys padėties Kryme bei jos geopolitinių padarinių apžvalgas.
Be to, jie pabrėžia, jog Krymo militarizacija – bendrų Rusijos pastangų didinti savo karinius pajėgumus, rengiantis karinei konfrontacijai būtent su Vakarais, dalis.
„Ilgalaikėje perspektyvoje Rusijos karinės pajėgos bus pačios galingiausios Europoje. Iki 2025 m. Rusija planuoja baigti savo pajėgų reorganizaciją ir grįžti prie divizijų-pulkų armijos struktūros, skirtos pirmiausiai puolamiesiems veiksmams.
Neatmestinas Rusijos ir Baltarusijos pajėgų susijungimas vadinamosios sąjunginės valstybės rėmuose, kas gerokai išplėstų grėsmių ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai spektrą“, – rašoma naujausioje Ukrainos gynybos ministerijos ir kariuomenės analitikų apžvalgoje, su kuria susipažino lrytas.lt.
Pasak apžvalgos, Rusija itin stiprina savo aviacijos, jūrų pajėgas, o taip pat – raketinį potencialą.
„Rusijai stiprinant savo karinį potencialą europine kryptimi, pagrindinis akcentas yra antžeminių ir jūrinių raketinių pajėgų stiprinimas – taip pat ir su branduoliniu ginklu. Jų pagalba stengiamasi sukurti zonas, kuriose nebūtų galima veikti NATO pajėgoms.
Neatmestina, kad iki 2025 m. bus pilnai atkurta branduolinio ginklo laikymo infrastruktūra Kryme – kas ženkliai pažeistų jėgų pusiausvyrą visame regione. Rusija apskritai kuo labiau didina savo galimybes savo ugnimi pasiekti kuo daugiau įvairių objektų kuo giliau bei toliau Europos šalyse bei taip padidinti savo galimybes susidūrimo su Vakarais atveju“, – rašoma Ukrainos gynybos analitikų apžvalgoje.
Jų vertinimu jau per artimiausius trejus-ketverius metus Rusijos karinis potencialas bus pakankamai didelis tam, kad ji galėtų įvykdyti pilno masto karinę agresiją bei operaciją ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš pavienes NATO šalis.
Krymas – tramplinas
Pasak Ukrainos analitikų, kol kas šios šalies žvalgyba nėra užfiksavusi, kad Kryme Rusija jau turėtų branduolinį ginklą, tačiau pasirengimas tam – akivaizdus. Tai Ukrainos žvalgyba įžvelgia tiek Rusijos karinėse pratybose, tiek jai rengiantis atkurti tam pritaikytas karines bazes.
Apskritai, Krymo militarizacija, pasak ukrainiečių, Rusija siekia „visiško dominavimo“ Juodosios jūros regione, o taip pat kuria placdarmą, kuriantį grėsmę ir Viduržemio jūros šalims. Taip pat Maskva stengiasi apskritai blokuoti Juodąją ir Azovo jūras Ukrainai, taip spausdama ją ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai.
„Maskva, išnaudodama savo dominuojantį karinį potencialą Juodojoje jūroje, ir toliau vykdys įvairias provokacijas, mesdama iššūkį NATO bei jo sąjungininkų laivams bei lėktuvams.
Bulgarijai bei Rumunijai kyla tokios pat grėsmės, kaip ir Baltijos šalims, kur Rusija taip pat gali tikrinti NATO galimybes“, – rašo analitikai.
Pasak jų, iki 2030 m. Rusijos karinės pajėgos Kryme sieks ne mažiau 43 tūkst. įvairių pajėgų karių, turės apie 100 tankų, daugiau, nei tūkstantį šarvuočių, 400 artilerijos pabūklų, daugiau, nei 200 kovinių lėktuvų, 100 laivų bei povandeninių laivų, galinčių nešti tolimojo nuotolio raketas. Tokių nešėjų, galinčių nešti raketas „Kalibras“, turėtų išaugti nuo 11 iki 25.
Be to, pasak analitikų, Rusija atitinkamai „vysto“ ne tik Krymą, bet ir visą Krasnodaro krašto pajūrio zoną, o taip pat ir okupuotą Abchaziją. Palei šią teritoriją Maskva planuoja sukurti 300-400 kilometrų nuotolio savo kontrolės zoną.
Tai, kaip sparčiai bei nuosekliai Rusija didina savo pajėgas pusiasalyje, pasak Ukrainos žvalgybos bei analitikų, rodo, pavyzdžiui, ir tų pajėgų didinimas pagrindinės aviacijos bazėse, esančiose Kryme – Belbeko, Gvardeisko, Saki, Kirovskoje.
Čia po 2014 m. okupacijos dislokuotos dešimtys Rusijos karinių lėktuvų, kurių skaičius vien per pastaruosius porą metų išaugo kone dvigubai.
