Padėtį Baltijos jūros regione iš Prancūzijos stebinti B.Kunz tikino, kad taip gali susidaryti objektyvų įspūdį ir vertinti padėtį iš šalies.
Pasak jos, akivaizdu, kad Rusija yra aktyvesnė šiame regione, ir tai yra visos Europos problema.
Maža to, dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino sprendimų saugumo padėtimi Baltijos jūros regione rūpinasi ne tik Europos valstybės, bet ir NATO.
„Labai svarbu garantuoti, kad Baltijos jūros regiono problema būtų suvokiama kaip viena sudedamųjų visos Europos saugumo strategijų dalių“, – tikino politologė B.Kunz.
Tiesa, ji pripažino, kad Baltijos šalys taip pat atliko savo namų darbus, todėl jų balsas dabar labiau girdimas.
– Dėmesys Baltijos jūros regionui pastaruoju metu didėja, apie tai vis daugiau kalba ir didžiosios Europos Sąjungos šalys – tokios kaip Prancūzija ar Vokietija. Rusija privertė Vakarus suklusti?
– Tai, be abejo, yra vienas strateginių regionų ir viena strateginių užduočių, kai žvelgiame į bendrą Europos saugumą.
Europoje turime nemažai iššūkių ir juos ne taip paprasta sudėlioti pagal prioritetą. Bet padėtis čia, Baltijos jūros regione, be abejonės, yra viena prioritetinių.
Dėmesys tikrai tapo didesnis. Tiesa, Vokietijos ir Prancūzijos atvejai skiriasi. Vokietija daugiau dėmesio šiam regionui skyrė nuo 2014 m. Anksčiau ji Rusiją suvokė kaip partnerę, o dabar ją mato jei ne kaip grėsmę, tai bent jau ir ne kaip partnerę.
Tuo pat metu Vokietija norėjo užimti lyderio pozicijas ir suvokė turinti būti aktyvesnė užtikrinant Europos saugumą. Tai paaiškina, kodėl Vokietija aktyvi šiame regione, Lietuvoje.
Tuo metu Prancūzija, mano manymu, prieš kelerius metus buvo pasyvesnė.
Prancūzija įprastai daugiau dėmesio skyrė Pietų regionui. Maža to, mūsų šalyje buvo įvykdytas ne vienas teroro išpuolis. Tai privertė mažiau dėmesio skirti Rusijai ir susitelkti į problemas, su kuriomis susidūrėme viduje.
Tuo metu Baltijos jūros regione padėtis nebuvo vertinama kaip itin rimta. Šiandien tai pasikeitė.
– Kokia pagrindinė pasikeitusio požiūrio priežastis?
– Priežastis ne viena. Pirmiausia tai Rusijos veiksmai šiame regione: Krymas ir kiti su tuo susiję dalykai. Antra priežastis – Rusijos veiksmai Sirijoje ir elgesys dėl Sirijos Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.
Po teroro atakų Prancūzijoje 2015 metais prezidentas François Hollande’as netgi turėjo minčių bendradarbiauti su Rusija kovojant su terorizmu. Šiandien Prancūzijoje liko nedaug žmonių, kurie mano, kad tai reikia daryti.
Dabar suvokiama, kad Rusija nėra partnerė, nes jos veiksmai Sirijoje tiesiog neatitinka Prancūzijos principų ir standartų.
Yra ir trečia priežastis – tai Rusijos kišimasis į rinkimus. Prancūzijoje buvo įvykdyta ataka prieš Emmanuelio Macrono rinkimų kampaniją iki rinkimų likus nedaug laiko.
Be to, stebėjome Skripalių apnuodijimą Jungtinėje Karalystėje. Visi šie įvykiai piešia bendrą vaizdą.
Europos Sąjungos narės Šiaurėje ir rytinėje Europos dalyje gebėjo geriau paaiškinti susirūpinimą dėl saugumo šiame regione.
Tai paskatino didesnį dialogą, bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, Lietuva išsiuntė savo karius į Malį – tai buvo svarbu ir teigiamai įvertinta Prancūzijoje.
Tai irgi paskatino Prancūzijos norą aktyviau veikti siekiant užtikrinti saugumą Baltijos jūros regione.
– Taigi jei Baltijos šalys nori sulaukti didesnio palaikymo, turi atlikti ir savo namų darbus?
– Tikrai taip. Nenoriu kritikuoti, tačiau ir dabar dar yra daug galimybių dialogui stiprinti.
Bendradarbiavimas vyksta ministerijų lygmeniu, tarp aukščiausių valdžios atstovų, bet jį galima stiprinti parlamentiniu lygiu. Nepamiršti ir žiniasklaidos.
– Pastaruoju metu stebint Prancūzijos prezidentą susidaro įspūdis, kad jis norėtų griežti pirmuoju smuiku užtikrinant saugumą šiame regione, ir ne tik.
– E.Macrono saugumo politika yra tikrai ambicingesnė negu jo pirmtakų. Daugelis prancūzų pasakytų, kad jis šalį grąžina į tą poziciją, kurioje ji ir turėtų būti.
Tai turi tiek gerą, tiek blogą pusę. Bet akivaizdu, kad E.Macronas gerai jautėsi susitikęs su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Pamatysime, kokį rezultatą duos šis bendravimas.
E.Macronas nori tapti lyderiu užtikrinant tiek Europos, tiek pasaulio saugumą. Kita vertus, Prancūzija taip gerai matoma, nes Vokietija tapo nematoma.
– Vokietija nutarė neprisidėti prie sąjungininkų, kai jos sudavė atsakomuosius smūgius Sirijai dėl cheminio ginklo panaudojimo. Tai šalių susiskaldymo ženklas?
– Visiškai su tuo sutinku. Sakyčiau, tas susiskaldymas yra gana didelis.
Nemažai susiskaldymo yra tarp Prancūzijos ir Vokietijos.
Prancūzija prisidėjo prie atakos, Vokietija – ne. Tačiau Vokietijos lyderė to negalėjo padaryti ne tik dėl galimos politinės kainos šalies viduje – jai to neleidžia konstitucija.
– Kalbėdama apie Baltijos jūros regioną teigėte, kad čia svarbus ne vien NATO, bet ir Europos Sąjungos vaidmuo. Kokie pagrindiniai Bendrijos žingsniai gali sustiprinti saugumą regione?
– Tačiau kai kalbame apie gynybą, ES vaidmuo čia yra netiesioginis. Čia svarbu paminėti ir nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) projektą.
Jame kalbama ir apie didesnį karių mobilumą ir galimybę greičiau juos dislokuoti.
Vis dėlto svarbiausias čia – politinis lygmuo. Būtinas šalių susitarimas dėl sankcijų. Žinutė, kurią ES siunčia Rusijai, turi būti labai aiški.
Esminį vaidmenį vaidina ir ES vykdoma energetikos politika.
NATO kartais baiminamasi, kad didesnis ES bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje reiškia Aljanso vaidmens susilpninimą, tačiau tai netiesa.
– Vis garsiau apie grėsmes kalba ir Šiaurės šalys. Švedija net užsiminė galinti svarstyti stojimo į NATO galimybę. Nors tokia tikimybė nedidelė, atrodo, kad šių šalių saugumo politikoje taip pat atverstas naujas puslapis?
– Akivaizdu, kad jos pakeitė savo nuomonę, ypač Švedija. Norvegijai labiausiai neramu dėl Arkties regiono. Ji stengiasi spausti NATO, kad Aljansas daugiau dėmesio atkreiptų į šį regioną. Norvegija taip pat susirūpinusi ir dėl Baltijos jūros šalių.
Švedija savo saugumo politiką apsuko 180 laipsnių. Anksčiau ji buvo įsitikinusi, jog nėra didesnės grėsmės regionui, o dabar ji investuoja į nacionalinę gynybą.
Ar Švedija pasiruošusi stoti į NATO? Manau, kol kas ne. Aišku, jeigu įvyktų didesnis incidentas su Rusija, visko gali būti.
Suomija nedaug pakeitė savo saugumo politiką. Tačiau ne dėl to, kad netiki Rusijos grėsme, o todėl, kad niekada nesiliovė ja tikėti. Galiausiai ir Danija pradėjo kreipti daugiau dėmesio į Baltijos jūros regiono saugumą.
Daugiausia dėmesio skiria gynybai
Barbara Kunz yra Vokietijos ir Prancūzijos santykių studijų komiteto (CERFA) prie Prancūzijos tarptautinių santykių instituto (IFRI) mokslininkė. Ji taip pat dirbo Baltijos ir Rytų Europos studijų centre Stokholme.
B.Kunz studijavo Paryžiaus politikos mokslų institute, kur gavo magistro laipsnį. Stokholmo universitete apgynė daktaro disertaciją.
Savo darbuose ji daugiausia dėmesio skiria Vokietijos ir Prancūzijos bei Europos bendradarbiavimui saugumo ir gynybos politikos srityje. Be to, ji yra Šiaurės Europos saugumo ekspertė.
